Suvilioti varžovą - Jackie Braun Karamelė

Скачать книгу

aštuoni milijonai žmonių, su šiuo vyru ji turbūt nebesusidurs. Taigi kol jis nespėjo dingti, o ir ji pati nepersigalvojo, ji sugriebė jį už striukės ir truktelėjo.

      Lūpos susilietė. Jo buvo tvirtos, bet bučiavo švelniai. Lara manė, kad po bučinio jis tuojau atsitrauks. Misija baigta. Taip ir turėjo būti. Ji leisis į kelią. Tačiau vyras ištiesė ranką, suėmė jos žandikaulį. Nykščiu paglostė skruostą. Ilgi pirštai paniro plaukuose už ausies. Dvi padūmavusios akys užsimerkė, išsprūdo atodūsis. Švelnus kaip pūkas jo alsavimas paglostė veidą. Kai jo lūpos akimirką vėl prisilietė, Lara apsidžiaugė sėdėjusi, nes pasaulis gerokai pakrypo.

      – Ei, vaikine. Lipi ar ne? – nekantriai paklausė taksistas.

      Jo balsas netikėtai Laros viduje įsiplieskusią ugnį paveikė lyg šlapias skuduras. Vyras atsitraukė ir sutrikęs nusišypsojo.

      Ir ji taip jautėsi. Nebuvo pratusi viešai rodyti susižavėjimą.

      – Ne. Dama taksi išlošė sąžiningai, – atsakė jis ir išsitiesė.

      – Sėkmės, – palinkėjo Lara ir spustelėjo vyro pirštus.

      – Ačiū. – Akimirką jis žiūrėjo į susipynusias rankas. – Žinai, manau, kad dabar jos man tikrai užteks.

      Tada jis užtrenkė dureles ir pabeldė į automobilio stogą ta pačia ranka, kuria glostė jos skruostą. Kai taksi nuvažiavo, vyras nebesišypsojo. Tiesą sakant, įsmeigęs akis į šaligatvį jis purtė galvą. Bet atrodė ne pasipiktinęs, o sutrikęs, nors dangus prasivėrė ir motina gamta perliejo jį negailestingu lietaus šuoru.

      Lara sunkiai sukaupė dėmesį. Nesileis blaškoma karštų dar karštesnio nepažįstamojo lūpų bučinio. Ji turi būti susikaupusi, bebaimė. Pažvelgė į save šoniniame veidrodėlyje. Buvo apsiblaususi, išraudusi ir šiek tiek apsvaigusi. Plaukai susivėlę, lūpų dažų nelikę. Tačiau dėl malonumo, nuo kurio lūpos pačios šypsojosi, buvo verta susivelti.

      Lara išsitraukė pudrinę ir likusį kelionės laiką išnaudojo makiažui taisyti. Ji retai dažydavosi, naudodavo tik lūpų blizgį, bet dabar tiek daug laiko praleido patalpose, kad būtinai reikėjo parausvinti skruostus. Antrą kartą blakstienas perbraukus tušu, akys nebeatrodė tokios pavargusios, nors praėjusią naktį miegojo prastai.

      Nervai.

      Šiandien svarbi diena. Šiandien ji pirmą kartą pažvelgs į žmones, kurie stovi tarp jos ir teisėtai jai priklausančios vietos Česterfildo virtuvėje.

      Sėkmė.

      Po skyrybų prieš dvejus metus Finas Vestbrukas patyrė visokiausių nesėkmių. Su kaupu. Štai ir dabar jis vėluodamas vejasi kartą per gyvenimą pasitaikančią progą, o dėl kvailo žaidimo prarado taksi. Vis dėlto, žiūrėdamas į nuvažiuojantį automobilį su jauna moterimi jame, skųstis negalėjo.

      Ji ne iš tokių, dėl kurių visi vyrai pameta galvą, tuo labiau iš pirmo žvilgsnio. Jos išvaizda pernelyg kasdienė: mažutė, strazdanota noselė, lenkti, beveik po kirpčiukais pasislėpę antakiai, plačiai įtupdytos žalios akys, geriau įsižiūrėjus matyti jas puošiantys auksiniai taškeliai.

      Tačiau vos jų rankos susilietė, Finas pasijuto tarsi supančiotas šventinis kalakutas. Tą akimirką jis patyrė tai, ko moteriai seniai nebuvo jautęs: susižavėjimą. Tikrą, tarsi spyris į paširdžius – vyrui užgniaužė kvapą, o paskui jis karštai atsiduso.

      Po velnių, jis nesijautė gerai. Per ilgai gyveno kaip miręs. O bučinys? Karštis tebesruvo gyslomis grasindamas jį sudeginti. Įsirėmęs rankomis į klubus jis sutrikęs purtė galvą.

      Likimas, niekšas kaip ir visada, pasirinko puikią akimirką įspirti. Per visą žaidimą grasinęs lietus ūžtelėjo iš dangaus tarsi iš ugniagesių žarnos. Tačiau Finas tik šypsojosi. Gal turėtų net padėkoti už šalto vandens šuorą.

      Antras skyrius

      Nulupkite ir supjaustykite.

      Kol Lara atsidūrė ten, kur ir važiavo, jai pavyko mintis apie gundantį nepažįstamąjį nukišti kuo toliau. Bet jautėsi tarsi suvalgiusi sugedusį vėžiagyvį. Sumokėjusi taksistui ji prisidengė galvą rankine ir nuskuodė link pastato sukinėdamasi tarp nuo lietaus po skėčiais pasislėpusių pėsčiųjų.

      Prie priėmimo stalo ji užsiregistravo, gavo lankytojo kortelę su Laros Smit pavarde ir atsidususi pasuko link artimiausio lifto. Pirma kliūtis įveikta. Manė, kad kas nors ją gali atpažinti net su naujais kirpčiukais ir išaiškinti apgavystę.

      Penkioliktame aukšte Sylvan Studios laukiamajame buvo pilna žmonių. Geriausieji iš geriausiųjų sėdėjo skoningai parinktuose krėsluose. Eklektiškas rinkinukas, bet to ir derėjo tikėtis. Virėjų prisirinko visokių: ir amatininkų, ir avangardistų, ir nepretenzingų, ir visai neskoningai apsirengusių. Tačiau Lara suprato, kad spręsti apie juos reikia ne pagal drabužius. Visi jie sunkiai dirbo, kad čia patektų, ir atėjo to paties kaip Lara – darbo.

      Ir ne šiaip kokio darbiūkščio, o to, kuris dabar priklausytų Larai, jei tik ji nebūtų tiek prisimaištavusi. Tai tėvo darbas barstyti druską ant žaizdų, viešai skelbti, kad ieško paveldėtojo, o tada leisti televizijos Kulinariniam kanalui atrinkti vyriausiąjį virėją savo restoranui per aukščiausius reitingus pasiekusį Virtuvės šefo iššūkį. Po to, kai bus parodyta paskutinė iš kiekvieną savaitę eterį išvysiančių laidų, Lara arba vienas iš vienuolikos ypatingų virėjų, susirinkusių iš visos šalies, bus pakviestas dirbti į Česterfildą.

      Lara konkurse dalyvavo be tėvo žinios. Iš tikrųjų niekas čia nežinojo apie jos ryšius su Kliftonu ir kitais Česterfildais. Anonimiškumas – jos vienintelė viltis, nes laida įrašinėjama iš anksto. Jei transliacija būtų tiesioginė, ją tuojau išmestų. Jei Lara prisibraus iki paskutinio turo, kuriame teisėjaus jos tėvas, teks prisipažinti, kas esanti. Bet iki to laiko jai dar reikia paruošti keletą pačių geriausių ir įdomiausių patiekalų gyvenime.

      Lara nužvelgė šešių vyrų ir keturių moterų, buvusių laukiamajame, veidus. Dar ji pati – bus vienuolika. Moteris suraukė kaktą: kažko trūksta. Lara tebestovėjo prie durų vogčiomis tikrindama telefone elektroninį paštą, kai durys prasidarė. Atvyko paskutinis varžovas. Ji atsisuko norėdama įvertinti konkurentą, o susidūrė akis į akį su…

      – Popierius, – sukuždėjo nustebusi ir vos susilaikė nepalietusi savo lūpų.

      Pilkos akys išsiplėtė į ją žiūrėdamos, lūpos švelniai šyptelėjo.

      – Iš tikrųjų aš Finas. Finas Vestbrukas. – Jis nusivilko permirkusią striukę ir pakabino ant kabyklos Laros kairėje. – Patiko kelionė?

      – Taip, dėkoju. – Nors atsakymas buvo akivaizdus, pasiteiravo: – Ar ilgai teko laukti kito taksi?

      – Nebelaukiau ten. Teko vilktis tris kvartalus, kol nutvėriau vieną Kolumbo žiede.

      Jo smilkiniu tekėjo vandens srovė. Lara užgniaužė norą ją nušluostyti. Pasiraususi rankinėje ištiesė jam popierinių nosinaičių.

      – Dėkui.

      – Bent tiek. Nežinojau, kad abu važiuojame į tą pačią vietą, būtume važiavę vienu taksi.

      Finas išsitraukė porą nosinaičių, grąžino jai pakelį ir nusišluostė smilkinius, persibraukė galvą. Trumpi plaukai atrodė netvarkingai, bet tobulai susišiaušę.

      – Tai tu virėja?

      – Taip, – atsakė Lara ir, nors manė puikiai žinanti atsakymą, paklausė: – O tu?

      – Vienas geriausių. – Girdamasis jis taip nusišypsojo, kad žodžiai nenuskambėjo įžūliai.

      – Net neabejoju, kad šiame kambaryje kiekvienas galėtų pasakyti

Скачать книгу