LITMIR.BIZ

Скачать книгу

s skyrius

      Grindys drebėjo nuo trankios šokių muzikos, o prieblandą skrodė prožektorių šviesos. Kol pusnuogiai vaikinai šoko klykiančioms merginoms, Endžė Loson išsitraukė telefoną ir pasižiūrėjo, kiek valandų. Kiek jai dar reikės kankintis šiame mergvakaryje?

      Kažkam palietus petį Endžė krūptelėjo. Pasisukusi už savęs pamatė būsimą nuotaką. Britanės neįmanoma nepastebėti – aptempta raudona suknelė, netikrų briliantų diadema ir ant ilgų, varinių plaukų krintantis nuometas.

      – Endže, turėtum linksmintis, – per muzikos trenksmą suaimanavo Britanė. Ji stovėjo rankomis įsisprendusi į klubus ir nekantriai trepeno koja. – Tu mano pamergė. Privalai atsipalaiduoti!

      Endžė pažvelgė į Britanę, į merginas, užlipusias ant stalų ir kėdžių, maldaujančias gražuolio šokėjo išsirengti, ir vėl atsisuko į ją.

      – Ir tu tai pastebi?

      – Ir ką tu vilki? – Britanė su pasibjaurėjimu rodė į Endžę. – Juk čia mergvakaris.

      – Aplink sukiojasi pusnuogiai vaikinai, – Endžė priminė būsimai nuotakai. – Nemaniau, kad turiu laikytis aprangos kodo.

      – Žinoma, kad turi. Čia mano vakarėlis, – pareiškė Britanė ir prispaudė gražiai sutvarkytus nagučius draugei prie krūtinės. – Aš asmeniškai padedu apsipirkti išskirtinėms klientėms, ir jos čia.

      Išskirtinėms? Endžė vos laikėsi neprunkštelėjusi. Jai teko dirbti su pačiomis talentingiausiomis ir daugiausiai pasiekusiomis Sietlo moterimis, o į Britanės kvietimą atsiliepusios klientės dabar buvo kaip reikiant įkaušusios ir visiškai nesivaldė.

      – Gerai turiu atrodyti ne tik aš, – priminė Britanė. – Bet ir mano pamergės.

      Endžė nužvelgė savo apdarus. Vilkėjo juodą, blizgią, berankovę palaidinę, tamsius aptemptus džinsus, kuriuos nenoromis apsimovė įkalbėta motinos, ir avėjo aukštakulnes basutes. Drabužiai nebuvo nei keisti, nei vulgarūs.

      Mergina nužvelgė kitas moteris, susirinkusias aukšto lygio striptizo klube, užsakytame Britanės mergvakariui. Viešnios nepriminė Endžės pažįstamų, kurios dievino flanelinius marškinius, akinius storais rėmeliais ir dizainerių batus. Jos netgi nepriminė jogos kelnes ir ekologišką kavą mėgstančių priemiesčių gyventojų. Šios moterys vilkėjo gundančias sukneles ar trumpučius, prigludusius sijonėlius. Atrodė pašėlusios ir seksualios.

      Ak. Endžės šiais žodžiais neapibūdintum. Niekada. Endžė atsiduso, bet nepasidavė instinktyviam norui susigūžti. Ji ir vėl apsirengė netinkamai. Manė, kad taip apsirengusi atrodys subtiliai ir susilies su minia, tačiau dabar priminė juodą milžiną tarp cukruotų slyvų fėjų.1

      – Aš rimtai, Endže. – Britanė sušuko bejėgiškai iškėlusi rankas. – Kuo blogai parodyti iškirptę?

      Dabar draugė kalbėjo visai kaip Endžės motina.

      – Nieko, – numykė mergina ir gūžtelėjo pečiais. Gerai, kad būsima nuotaka taip galvojo, nes apsivilkusi pamergės suknelę apsinuogins prieš visą pasaulį. Ta suknelė buvo ankšta, blizgi ir vos dengė seksualiausias vietas.

      – Pasiduodu. Tiesiog pamėgink apsimesti, kad tau smagu. – Nueidama burbtelėjo Britanė.

      Po šių atsisveikinimo žodžių Endžė sustingo. Ji labai stengėsi įsijausti į vakarėlio nuotaiką, bet jai buvo nuobodu. Ir tai buvo puiki priežastis sunerimti. Tiesą sakant, iš jos gyvenimo dingus Koului, joks kitas vyras nedomino. Mergina buvo viena jau kelis mėnesius, bet matydama pusnuogius gražuolius nė kiek nesusijaudino. Kodėl ji negali pasimėgauti šokančiais vyrais? Juk tai nesąmonė. Ji jauna, sveika. Kas jai negerai?

      – Neklausyk Brit.

      Nuleidusi akis Enždė pamatė Britanės asistentę. Šerilė buvo mažutė, įspūdingų formų blondinė, paprastai mūvinti džinsus ir vilkinti gyvūnų kailių raštais margintas palaidines, bet šiandien ji dėvėjo aptemptą suknutę, primenančią leopardo kailį, ir avėjo dangų remiančius aukštakulnius.

      – Brit nuolat neprašyta dalija stiliaus patarimus, – atsargiai šyptelėjo Šerilė. – Bet nenori nieko įžeisti.

      – Viskas gerai. Man netrukdo. – Patikino Endžė, bet Britanės asistentė jau ieškojo savo viršininkės.

      Ir tikrai netrukdė. Endžė taip dažnai girdėjo nusiskundimus, kad įprato nekreipti į juos dėmesio. Vaikinai visada norėjo, kad ji vilkėtų atviresnius drabužius, o geranoriškos draugės mėgindavo padaryti makiažą, tačiau mergina nepasidavė jų maldavimams. Endžė žinojo, kad niekada nepateisins draugų lūkesčių, tad kam dar stengtis?

      Tokios pagalbos ji išmoko atsisakyti labai jauna. Mama versdavo leistis į žygius po prekybos centrą: apsipirkimai prilygdavo kelionei ant ešafoto, bet, nepaisant atkaklių motinos pastangų dukterį paversti stileiva, Endžei taip ir nepavyko. Vietoj plazdančių suknelių ir makiažo mergina mieliau rinkdavosi padėvėtus brolio drabužius.

      Galbūt Endžė persistengė. Motina buvo įsitikinusi, kad Koulas dukterį paliko, nes ji nesistengė dėl savo išvaizdos. Endžės draugėms ši mintis taip pat buvo nesvetima.

      Endžė nenorėjo tuo tikėti. Kai jie susipažino sporto klube, ji neatrodė įspūdingai – suplukusi traukė į dušą po sunkios treniruotės, bet Koulas nesiliovė flirtavęs.

      Net ir vėliau Koulas niekada neprašė jos pasipuošti, nesiskundė, kad plaukus įprastai ji riša į arklio uodegą ir neįtikinėjo apsivilkti gražių apatinių. Jis nesiūlė išryškinti treniruočių rezultatų aptemptais drabužiais. Vaikinas manė, kad Endžė stipri ir seksuali.

      Galbūt ji buvo nepakankamai seksuali…

      – Endže!

      Pažinusi vyriausiosios pamergės balsą, Endžė krūptelėjo. Galvojo, kaip pasprukti, bet ją išgelbėti galėjo nebent pasirodymas ant scenos, o to tikrai nebus. Endžė atsiduso pripažindama pralaimėjimą ir stebėjo, kaip artinasi Heidė.

      Heidė buvo aukšta ir liekna kaip nendrė, o trumpi tamsūs plaukai išryškino įspūdingus bruožus. Vieną petį apnuoginanti mėlyna suknelė ir aukštakulniai turėjo pelnyti Britanės pritarimą. Vien prie jos prisiartinusi Endžė jautėsi pilka ir senamadiška. Merginas siejo tik vienodos auksinės apyrankės, kurias gavo dovanų kaip pamergės.

      – Turi padėti man pasislėpti nuo Robinos, – pareiškė Heidė.

      Endžė neprisiminė, kur pamergių vadovėlyje parašyta, kad jai atitenka arbitro pareigos. Nors Heidė ir Robina priklausė Britanės koledžo seserijai, viena kitos neapkentė. Galėjai pamanyti, kad jos nuolat varžosi dėl Britanės dėmesio. Endžei nepakako fantazijos sugalvoti, kam švaistyti energiją tokioms nesąmonėms. Tiesą sakant, jai atrodė, kad Britanei malonu žiūrėti, kaip draugužės pešasi.

      Nelaimei, mergina nujautė, kokia nuotaka yra iš tiesų, ir troško rasti dingstį atsisakyti pamergės pareigų, bet jaunikis buvo Patrikas – geriausias Endžės draugas nuo darželio laikų. Jam buvo svarbu, kad ji dalyvautų vestuvėse.

      – Koledže negalėjau jos pakęsti, – tęsė Heidė. – Bet dabar Robina dar bjauresnė.

      – Žaviuosi tavo savitvarda, – visiškai rimtai paantrino Endžė. – Taip stengiesi, kad Britanės mergvakaryje nekiltų jokių scenų. Tu tikra draugė.

      – Žinau. Negaliu patikėti, kad Robina pasakė, jog pamergių suknelės neskoningos. Kaip ji gali taip sakyti? Man labai patinka Britanės skonis. Manau, kad suknelės seksualios ir spalvingos.

      Spalvingos? Endžė prikando lūpą. Žinoma, žalia – labiau primenanti pilką – irgi spalva, taigi teoriškai Heidė teisi.

      – Be to, galėsim jas apsivilkti ir po vestuvių, – priminė Heidė.

      Endžė lėtai linktelėjo.

      – Žinoma.

      Tik ar ji norės eiti į tokią vietą, kur reikės taip apsinuoginti?

      – Be abejo, prie nuostabios Robinos odos gali liestis tik dizainerių apdarai, – piktai metė Heidė ir sukryžiavusi rankas ant krūtinės dirstelėjo per petį. – Manau, kad ji įsižeidė, nes nebuvo suknelės drambliui. Jos dydis dviženklis.

      Endžė

Скачать книгу