Vyriška silpnybė - Avril Tremayne Svajonių romanai

Скачать книгу

hormonų apkvaitęs paauglys.

      Keitė vėl suaimanavo.

      Ar paauglystė gali užsitęsti iki dvidešimt septynerių?

      Bet už tai jai trisdešimt dveji. Dėl Dievo meilės! Trisdešimt dveji ir ji nemoka nusileisti.

      Keitė atidarė dvivėres stiklines duris ir žengė į prabangią terasą. Butą nusipirko vien dėl vaizdo – ne dėl Uosto tilto, boluojančio tolumoje, nors jis ir patiko, bet dėl laivų. Stebėdama, kaip jie švelniai supasi Raškaterio įlankoje, nusiramindavo, užsisvajodavo ir nutolusi nuo visų rūpesčių pasinerdavo į mintis apie nesibaigiančias galimybes ir nuotykius…

      Pamėgino grįžti į realybę – priminė sau, kaip privertė vienos klientės vyrą parduoti jachtą ir atiduoti pusę gautos sumos. Tas verkė it mažas vaikas. Tačiau net ir šis prisiminimas neatbaidė nuo svajonių apie galimybes ir nuotykius.

      Ypač apie galimybes ir nuotykius su Skotu Naitu.

      Jis vis dar stovėjo prieš akis. Nuostabus kūnas. Aukštas, stiprus, plačiapetis. Truputį pasišiaušę rusvi plaukai. Budrus vaiskiai žalių akių žvilgsnis. Šypsenėlė, tarsi sakanti turiu paslaptį. Puikiai apskaičiuota ir dėl to tik dar labiau intriguojanti. Jo tingus, žemas balsas, visiškai nederantis prie žvitrių akių. Keitė priėmė tai kaip iššūkį apvynioti jį aplink pirštą.

      Bet dvidešimt septyneri? Rimtai?

      Ji užsidengė veidą rankomis. Iš gerklės išsiveržė dar viena aimana.

      Nepasotinta aistra – štai kur bėda. Nuo kokteiliukų praėjo per daug laiko. Purvinasis martinis, Šiurkštus meilužis, Tarp paklodžių, Seksas paplūdimyje… Gerokai per daug.

      Kol tos aistros nepatenkins, verčiau su Skotu Naitu nesimatyti. Per kitą „Žaliojo rifo“ susitikimą pirma turės įsitikinti, kad jo nebus. Ir apskritai bus dar geriau, jei nuo šiol eis tik į merginų susitikimus. Taigi tik Vila, Eimė, Džesika ir kita mergina, su kuria dar nesusipažino – Šantalė, jei tik ji kada nors pasirodys. Be Robio. Be Skoto. Lukas Singapūre, o kitas vaikinas, kurio vardas prasideda B… Breidis? Ne, Brodis, kol kas neatsirado. Jai užteks merginų.

      Galės vynioti aplink pirštą kitus vyrus. Tokius kaip Filipas – laimingai išsiskyręs, subtilus, kultūringas, keturiasdešimtmetis, subrendęs teisininkas.

      Tuomet galės apie tai pasipasakoti merginoms, Skotą pasieks žinia, kad ji užimta, ir bus viskas.

      Taip, Filipas puikiai tiks. Paskambins jam pirmadienį ir susitars susitikti bare netoli jos biuro, išlenkti po „Atsuktuvą“. „Braškinį striptizą“. Arba „Sekso mašiną“. Arba… nesvarbu.

      Keitės pirmadienio rytas prasidėjo aštuntos valandos susitikimu su kliente.

      Šią klientę Keitei norėdavosi apkabinti ir paglostyti. Gležna, baikšti Rouzė įslinko į jos kabinetą lyg ieškotų slėptuvės. Buvo taip įbauginta vyro, kad net nedrįso jam prisipažinti, jog nėra laiminga. Kaip ji prabils apie skyrybas, vis dar buvo paslaptis.

      Klerių moterims tokios bėdos buvo svetimos!

      Keistas susitikimas su Rouze priminė, kokia laimė būti neištekėjusiai. Priminė, kad reikia greičiau paskambinti santuokos kaip velnio bijančiam Filui ir susitarti dėl susitikimo. Malonus pokalbis užtruko vos keturias dalykiškas minutes.

      Po dar dviejų susitikimų Keitė išsivirė kavos, atsivertė darbotvarkę ir… sumirkčiojo.

      Mirk. Mirkt. Mirkt.

      – Su kuo turiu susitikti šiandien pusę pirmos, Debe? – šūktelėjo savo nenusakomo amžiaus, griežtai ir tiesiog nepamainomai asistentei.

      – Lukterk… – sutarškėjo klaviatūra. – Aa, Skotas Naitas. Jis skambino, kol buvai aštuntos valandos susitikime. Minėjo, kad šeštadienį susitarėte papietauti.

      Keitė sudribo savo krėsle. Buvo sužavėta jo ryžto.

      – Ar ne? – paklausė vaidindama pasipiktinusią.

      – Ne? – Debė sukikeno. – O galvojau, kodėl nieko man neprasitarei, bet jis atrodė… na, tiek to. Pasakiau jam, kad per pietus esi laisva.

      – Tiek to? – tarstelėjo Keitė ir nusišypsojo Debei pratrūkus kvatotis.

      – Atšaukti? Palikti tave vieną su vištiena išsinešti ir prakeiktomis pupelių salotomis?

      Keitė jau žiojosi atšauti taip, tačiau tuomet prisiminė ryte matytą Rouzę. Nervingą. Išsigandusią. Apimtą panikos. Bijančią išrėžti vyrui, kad nori skyrybų.

      Kartu prisiminė savo pačios elgesį šeštadienio vakarą – kaip vengė Skoto Vilos vakarėlyje. Plykstelėjusi trauka ją taip išgąsdino, kad pasižadėjo nuo šiol matytis tik su Vila, Eime ir Džesika. Beprotybė. Gali matytis su bet kuo ir bet kada. Kodėl turėtų jaudintis, kad šalia pasipainios kažkoks jauniklis?

      Lyg nesusitvarkytų su dvidešimt septynerių paaugliu!

      Savo biure? Savomis taisyklėmis? Juokai.

      Šį kartą viskas bus kitaip nei vakarėlyje, kai aistra užklupo ją nepasirengusią. Šiandien pasiruošusi. Tiesiai šviesiai jam pasakys, kad nėra laisva – ačiū, bet ne.

      – Keite? – paragino Debė. – Ar atšaukti pietus?

      Keitė atsisėdo tiesi kaip styga.

      – Ne, viskas gerai. Su ponu Naitu užtruksiu vos penkias minutes, o paskui dar spėsiu suvalgyti vištieną su pupelių salotomis, – linktelėjo patenkinta. – Gal galėtum atnešti Makmeihono bylą? Noriu dar kartą ją peržiūrėti dėl skyrybų kompensacijos, kol neatvyko abi šalys.

      – Mhmm. Skyrybų kompensacija… tai štai kaip dabar vadinamas Trečiasis pasaulinis karas?

      Skotas mokėjo elgtis su moterimis, tad į Keitės biurą įžengė su gėlėmis rankoje. Nieko įmantraus. Paprastos gerberos, kurios turėjo perduoti žinutę aš pats toks žavus, kad galiu apsieiti ir be rožių.

      Tačiau padavus gėles Debei, jos veide nekrustelėjo nei raumenėlis.

      – Gaila, kad išleidai tiek pinigų gėlėms, kai tau skirtos vos penkios minutės.

      – Jos ne Keitei, – tarė jis. – Jos tau.

      – Šiaip ar taip… – pasakė Debė, tačiau Skotas pastebėjo, kaip sužibo jos akys. – Jos susitikimas truputį užsitęsė. Prisėsk, jei žadi palaukti.

      Skotas įsitaisė taip, kad per stiklinę sieną matytų susirinkimų kambarį. Viduje buvo ji. Keitė.

      Sėdėjo prie ilgo stalo, atsukusi jam nugarą. Šalia sėdėjo šviesaus gymio moteris, apsirengusi žaliai. Ji atrodė labai prabangiai. Turbūt klientė. Kitoje stalo pusėje sėdėjo teisininko įsikūnijimas. Juodas kostiumas su dryželiais, balti marškiniai, konservatyvus kaklaraištis. Šalia Dryžuotojo sėdėjo kitas, kiek per daug pasikaitinęs saulėje. Marškinių apykaklė prasegta, ant krūtinės masyvi, auksinė grandinė. Auksinė Grandinė ant rankų laikė mažą gauruotą šuniuką, kurį vis glostė.

      Visi keturi – penki, jei skaičiuosime šunį – vis purtė galvas, retkarčiais linktelėdavo ir nuolat kažką mosikavo. Vienu metu Keitė pavargusi pasitaisė į uodegą surištus plaukus. Skotui norėjosi ją paliesti.

      Nemalonu prisiminti, bet vienintelis prisilietimas, kurio jis sulaukė šeštadienio vakarą, buvo rankos paspaudimas. Kas jam darosi?

      Staiga Keitė atsistojo, rankomis atsirėmė į stalą ir palinko į priekį. Tikriausiai kažką įrodinėjo. Vilkėjo kreminį kostiumėlį su sijonu. Jis puikiai jai tiko.

      Skotui taip stebint nuostabų Keitės užpakaliuką ji dar truputį palinko į priekį ir sijonas sekundėlei pakilo dar aukščiau, tačiau tiek užteko, kad

Скачать книгу