LITMIR.BIZ

Скачать книгу

      Pirmas skyrius

      Diena, kai Džaredo Stouno pareiškimas sukėlė pasaulinį moterų pasipiktinimą, jam, deja, nebuvo niekuo ypatinga. Ketvirtadienį, penktą ryto, kai seksualusis Silicio slėnio milijardierius bėgiojo San Fransisko Aukso vartų parke – jis, kaip įprasta, tai darydavo kas rytą, pradėdamas dieną – pietų metu jo pareiškimas buvo aptarinėjamas Maskvoje. Kai stilinga Londono biuro darbuotoja skubėjo iš mūro pastatų norėdama papietauti, įžeidžiantis jo pareiškimas apie dvidešimt pirmo amžiaus moteris kabojo ant kiekvieno liežuvio galo, buvo aptarinėjamas tylomis, nuostabos kupinais balsais, leidžiantis liftu į pirmąjį aukštą.

      O Amerikoje, kur kilo didžiausias pasipiktinimas, moterys, siekiančios aukščiausių pareigų ir supratusios, kad yra atitvertos neįveikiama stiklo siena, spoksojo į savo išmaniuosius telefonus. Kažkas pasakė, kad galbūt tai buvo pokštas. Kiti teigė, kad kas nors įsilaužė į Stouno elektroninį paštą. O manęs visai nenustebino, – prisipažino naujausia atsitiktinė jo moteris – viena iš daugelio, su kuriomis susitikinėjo Stounas1 – savotiškai mėgindama pateisinti geidžiamiausią pasaulyje viengungį. – Jis yra abejingas šunsnukis. Tik stebiuosi, kaip jo tiesos neišlindo anksčiau.

      Septintą valandą ryto Beilė Sent Džeims, abejinga boso sukeltai audrai, sėdėjo Stounų pramonės pastate San Chose. Nusiteikusi prasiskverbti pro stiklines lubas2 ir apsiginklavusi garuojančios kavos puodeliu ji grakščiai, kiek tik leido siauras sijonas, atsisėdo, sutelkė rytinę optimizmo dozę, kuri šiandien buvo kitokia, ir spragtelėjo kompiuterio mygtuką.

      Apsnūdusi spoksojo į ekraną, kol kompiuteris įsijungė. Spustelėjusi elektroninio pašto ženkliuką truktelėjo gurkšnį stiprios, aštrios kavos, kuri, kaip paprastai, pažadino smegenis darbui. Jos draugės Arijos laiškelis, pavadintas Dievulėliau, privertė kilstelėti neseniai išpešiotą ir padailintą antakį.

      Ji atidarė laišką. Karštas kavos gurkšnis, kurį ką tik įtraukė, užstrigo gerklėje. Plevėsa milijardierius savo pareiškimu apie moteris sukėlė pasaulinį pasipiktinimą – rėkte rėkė antraštė įvairiuose naujienų puslapiuose, kuriuos vartė visi, gyvenantys Silicio slėnyje. Išsprūdęs ironiškas pareiškimas draugams kuo aiškiausiai išsako Stouno nuomonę apie moteris valdybos posėdžių kabinete ir miegamajame.

      Beilė paskubomis padėjo puodelį ir spustelėjo ant pareiškimo, sudominusio milijonus skaitytojų. Tiesa apie moteris, kuri niekada niekam nebuvo išsakyta, išskyrus Džaredo Stouno artimiausius draugus, dabar virto visų pasaulio vyrų pasilinksminimo objektu. Kai pradėjo skaityti ir atpažino įžūlią savo boso iškalbą, mergina vos nenukrito nuo kėdės.

      Teko susitikinėti ir dirbti su daugybe moterų iš viso pasaulio, pasiekiau amžių, kai šituo reikalu galiu pareikšti nenuginčijamą nuomonę. Aš padariau išvadą: moterys meluoja.

      Jos sako, kad nori būti lygios valdybos posėdžiuose, nors iš tikrųjų niekas nesikeičia jau penkiasdešimt metų. Nepaisant to, kad jos tvirtina, jog yra atvirkščiai, ir piktinasi joms pritaikytomis, taip vadinamomis stiklo lubomis, iš tikrųjų nenori tvarkyti reikalų ir vadovauti susivienijimui. Jos trokšta būti namuose, kuriuos mes suteikiame, ir gyventi taip, kaip buvo pratusios. Jos nori turėti vyrus, kurie jomis rūpinsis, kurie kartais karštai su jomis mylėsis ir dovanos briliantus. Kurie apsaugos nuo betikslio yrimosi per gyvenimą be kompaso…

      Betikslis yrimasis per gyvenimą be kompaso? Beilės skruostai užkaito. Jeigu yra koks apibūdinimas, netinkantis jos gyvenimui nusakyti, tai šis kaip tik toks. Pastaruosius dvylika metų ji kaip begalėdama plušėjo didindama atskirtį nuo savo šaknų su apgailėtinomis pajamomis, darydama neįmanomus dalykus ir stengdamasi įgyti verslo magistro laipsnį, kad karjeros kopėčiomis galėtų palypėti aukštyn. Iš pradžių dirbo nedidelėje, naujai įkurtoje Silicio slėnio kompanijoje, paskui – jau trejus metus – numylėtine Džaredo Stouno elektronikos pramonės įmonėje.

      Štai čia ir baigėsi judėjimas į priekį. Eidama Stouno kompanijos pardavimų direktorės Šiaurės Amerikoje pareigas, ji jau aštuoniolika mėnesių vaikosi viceprezidentės posto, kurio Stounas užsispyrė jai neskirti. Beilė dirbo atkakliau ir darė didesnį įspūdį nei kiti jos kolegos – vyrai, – ir visi sutartinai pripažino, kad viceprezidento postas turėtų priklausyti jai. Tik pats Džaredas Stounas taip negalvojo: tą darbą paskyrė kažkam kitam. Todėl ją skaudino žmogus, Silicio slėnio genijus, kuriam ji beprotiškai troško dirbti.

      Kodėl jis negerbia jos taip, kaip visi kiti?

      Jos kraujas užkaito iki įtūžio temperatūros: burbuliavo ir kunkuliavo, ir galėjo grėsmingai pratrūkti nevaldomu įniršiu. Dabar jai buvo aišku, kodėl. Nes Džaredas Stounas buvo moteris diskriminuojanti kiaulė. Prasčiausios Silicio slėnio veislės kiaulė.

      Jis buvo… klaikus.

      Beilė prisivertė gurkštelėti nepaprastai stiprios kavos, ištuštino puodelį ir su trenksmu padėjo ant stalo. Akimis sugrįžo prie kompiuterio ekrano ir taisyklių, kuriomis Džaredas taip pat pasidalijo su vyrais.

      Pirma taisyklė. Visos moterys pamišusios. Turiu galvoje tai, kad jos mąsto visiškai kitaip nei mes, tarsi būtų atvykusios iš kitos planetos. Tau reikia susirasti tokią, kuri būtų mažiausiai pamišusi, kad galėtum su ja gyventi. Jeigu nuspręstum įsipareigoti – aš to tikrai nepatarčiau, – būk atsargus.

      Antra taisyklė. Kiekviena moteris nori žiedo ant piršto ir baltos piketuotojų tvoros. Nesvarbu, ką ji sako. Neblogai, jeigu valstybei reikia branduolinės šeimos, arba, jeigu tu pats to sieki. Bet, dėl dievo meilės, žinok, kur veliesi.

      Trečia taisyklė. Kiekviena nori turėti liūtą miegamajame. Nori, kad jis dominuotų. Ji trokšta, kad tu viską kontroliuotum. Ji nenori, kad klausytum jos poreikių. Todėl sustok ir nedaryk tokios klaidos. Būk vyras.

      Ketvirta taisyklė. Kiekviena moteris dieną pradeda dienotvarke. Priežastis, punktas, kurį reikia išbraukti iš sąrašo, neišvengiama išvada apie jos vykdomą kompaniją. Galėtų būti žiedas su deimantu, dar daugiau tavo laiko, tavo patvirtinimas, kad iš tikrųjų sutinki susipažinti su jos motina… Kad ir kas tai būtų, patikėk manim, sutik arba pasakyk viso gero. Ir žinok, kad ilgai bendravus atsisveikinti yra kur kas pigiau.

      Beilė liovėsi skaičiusi – dėl savo kraujo spaudimo. Dabar ji susirūpino, kad asmeninis konfliktas, į kurį buvo įsivėlę jiedu su Džaredu – ir jis, reikėjo pripažinti, buvo rimtas, – buvo tikroji problema. Ji ir sulaikė Beilę. Kompanijoje sklandė legendos apie jų troškimą perkąsti vienas kitam gerklę kas kartą, kai įžengdavo į tarybos posėdžių kabinetą, bet ne tik tai svarbiausia. Ne, nepaneigiamas faktas – jis negerbė visos moterų giminės.

      Ji niekada neturėjo galimybės.

      Trejus metus nervinosi piktai žiūrėdama į kompiuterio ekraną, atvertusi tuščią dokumento lapą. Trejus metus ji dirbo egocentriškam šunsnukiui, sėkmingai pardavinėdama pašėlusiai populiarius jo mobiliuosius telefonus ir kompiuterius… Ir dėl ko? Tai buvo visiškas laiko švaistymas, karjeros laikrodis tiksėjo. Ji prisiekė sau, kad iki trisdešimt penkerių taps kompanijos vadove. Nors šita viltis sparčiai geso…

      Suspaudusi lūpas Beilė pradėjo spausdinti. Adresatui: Negaliu ilgiau dirbti organizacijoje, kurios vairas priklauso kiaulei. Tai prieštarauja visiems mano gyvenimo principams. Ji tęsė toliau, nestabtelėdama parašė laišką, kol užviręs kraujas atvėso, o pyktis buvo išlietas. Tada paruošė antrą variantą, kurį galėtų įteikti Jo Didenybei.

      Ji nebedirbs Džaredui Stounui. Tam išvaizdžiam, arogantiškam meno kūriniui. Nė minutės ilgiau. Nesvarbu, kad jis nuostabus.

      Smagiai nusiteikęs Džaredas Stounas pastatė automobilį savo kompanijos automobilių aikštelėje, pasiėmė lagaminėlį ir patraukė pro spindinčias stiklo duris. Jam pakako penkių mylių prasibėgiojimo, ilgų maudynių po karštu dušu, skalsaus kokteilio ir palyginti ramios kelionės į darbą.

      Jis niūniavo netikusią, ką tik per radiją girdėtos dainos versiją, ir žingsniavo prie liftų, kurie kilo ir leidosi pačiame dailaus, nepriekaištingai suprojektuoto pastato centre.

Скачать книгу