LITMIR.BIZ

Скачать книгу

dar nenumanė, jog ji yra Alisa Gregori.

      Tą patį jautė ir ji. Tai atsispindėjo Alisos veide, kai norėdama gurkštelėti vyno ji juo paspringo. Darijus tuo neabejojo…

      – Ar tikrai? – ji vėl metė iššūkį.

      Nusukusi nuo jo žalias akis Alisa greitai žvilgtelėjo į dešinę, į didžiulę arką, pro kurią net tokį vėlyvą metą nepaliaujama srove į perpildytą šokių salę plūdo nauji svečiai. Ši mergina tikriausiai galvoja, kaip pasprukti. Nuo minties, kad bailumas gali paskatinti ją neigti tiesą, Darijui pašiurpo oda.

      Staiga ji nurimo, atsisuko ir vėl pakėlė galvą.

      – Taip, žinojau, – ryžtingai, tvirtai ir truputį įžūliai prisipažino Alisa. – Jeigu jūs nebūtumėte priėjęs, tai būčiau padariusi aš.

      Prisipažinimas buvo toks netikėtas, kad Darijui pasirodė, jog pasaulis pasviro ir kažkas nutiko, nes moteris, kurią jis ką tik pamatė pirmą kartą, staiga dingo ir ją pakeitė kita – identiškos išvaizdos, bet visai kitokia.

      – Ką gi, tęskite, – paerzino ji kitaip sužibus akims. – Kodėl jūs atėjote prie manęs?!

      Geras klausimas. Į kurį, velniai rautų, jis neturi atsakymo, nes smegenys staiga pavirto klampyne, ką jau kalbėti apie viso kūno reakciją, kuri kėsinosi sujaukti mintis.

      Jam velniškai pasisekė, kad Alisa Gregori, kurios ieškoti jis čia ir atvyko, yra ta pati patraukli jauna moteris, įsmeigusi į jį žvilgsnį pilnutėlėje salėje, o kai jų akys susitiko ir akimirksniu trenkė žaibas, žvilgsniu tyliai pakvietusi jį prisiartinti. Dabar, kai jis čia…

      Tuo metu akies krašteliu Darijus pastebėjo kažkokį bruzdesį ant laiptų ir pamatė išpuoselėtą šviesiaplaukę galvą, kurią kaipmat atpažino. Markas galiausiai pasirodė. Ir priminė Darijui, ko jis pats čia atvyko: pokyliui dar nepasibaigus ketino sužlugdyti Marko sumanymą pristatyti tėvui tituluotą marčią. Laikas grįžti prie A plano. Nors, jeigu pasiseks, jis drauge galėtų imtis ir naujo B plano.

      – Aš noriu pakviesti jus šokti.

      Kuri moteris jam atsakytų? Nejaugi Alisa Gregori jam atsakys, kad ir kaip bus nusiteikusi?

      – Mielai.

      Alisa tikrai buvo visai kitokia, o tai labai trikdė. Savo šypsena ji galėjo apšviesti salę, varžydamasi su aukštai palubėje kabančiais didžiuliais žėrinčiais sietynais. Ir vis dėlto joje buvo kažkas keista, kažkas nelabai panašu į tiesą. Kažkas per daug ryšku ir per daug nuostabu.

      Tiesiog per daug.

      Jeigu kaip tik tai ji norėjo jam pasiūlyti, jis pasiruošęs priimti. Tai atitiko jo planą. Po galais, tai sutapo su tuo, ko jis norėjo, bet Darijui buvo sunku prisiminti, ką jis suplanavo, nes tai, ko norėjo, pulsavo jo galvoje kaip tvinkčiojantis galvos skausmas.

      – Mielai pašokčiau.

      Alisa ištiesė ranką ir jam neliko nieko kito, tik ją paimti. Jie pasuko link šokių aikštelės ir išėjo į atvirą vietą. Grojo lėtą valsą, bet tai truko tik kelias akimirkas. Juodu spėjo užimti reikiamą padėtį, jis apkabino ją per liemenį, tada muzika nutilo ir šokis baigėsi.

      – Štai… – Linksmai nužvelgusi jų susikabinusius pirštus ir deramai uždėtas rankas Alisa nusijuokė. Tačiau net nesujudėjo, nemėgino išsivaduoti iš glėbio. Stovėjo kaip stovėjusi, tik pakėlusi skaisčiai žalias it smaragdai akis žiūrėjo į jį. – Aš vis tiek noriu šokti…

      Darijui šokiai buvo nė motais. Bet jeigu ji ketina pasilikti taip kaip dabar, susikabinusi su juo rankomis, o jai kvėpuojant jis galės matyti besikilnojančias jos krūtis, stebėti, kaip keičiasi skruostų spalva, palenkęs galvą įkvėpti šilto švelnaus jos kūno kvapo, tai pirmas jis neatsitrauks. Todėl Darijus stovėjo ir laukė.

      Laimei, kitas šokis taip pat buvo valsas ir Alisa, kelias sekundes skaičiavusi taktą, pradėjo žingsniuoti ir siūbuodama nusivedė jį su savimi. Ji šoko be galo lengvai, vos liesdama kojomis grindis, tarsi nešama vėjo.

      Aš vis tiek noriu šokti…

      Jos pačios ištarti žodžiai aidėjo Alisos galvoje, bet vargu ar ji suprato, ką jie reiškia. Šią akimirką jautėsi taip, tarsi jos protą būtų netikėtai užtvindžiusi begalė pojūčių, jie gaudė ir švilpė galvoje.!

      Ji ne šiaip norėjo šokti. Alisą užvaldė neįveikiamas troškimas šokti su šiuo vyru, jausti jo rankas ant savo kūno. Ir tai neturėjo nieko bendro su sumanymu, kuris kilo jos galvoje, kai ji pirmą kartą jį pamatė. Beprotišku sumanymu susirasti ką nors, kas padėtų atsikratyti Marko, sustabdytų jo įkyrų persekiojimą, nes niekas daugiau nepadeda.

      Bet tai, kas dabar vyko, neturėjo nieko bendro su tuo planu. Tai buvo susiję tik su Darijumi Oliveru ir su tuo, koks jis yra. Su vyru, kuris išmušė ją iš pusiausvyros tą pačią akimirką, kai ji pirmą kartą jį pamatė. Nuo tada Alisos protas jos nebeklausė.

      – Darijus… – ištarė ji ir pajuto, kad jo vardas skamba keistai, stringa lūpose. Bet šokio muzika jį prarijo. – Darijus… – pabandė ji dar kartą šiek tiek garsiau.

      Tamsiaplaukė galva palinko, mėlynos akys pažvelgė į jos akis ir pralaužė jos apsauginius sluoksnius: Alisa jautė viską, kiekvieną prisilietimą, kiekvieną judesį, šiltą jo kvėpavimą, kuris neįprastai ir jaudinamai kedeno jai plaukus. Ji nesuprato, kaip judina kojas, tiesiog iš įpročio ėjo šokio žingsniu ir neatitraukdama akių žiūrėjo į jį.

      – Jūs gerai šokate, – išspaudė pro dantis Alisa. Žodžiai buvo neaiškūs, ištempti ir padriki. – Net labai gerai, – pridūrė ji ir greičiau pajuto, nei išgirdo jo krūtinėje sugaudžiant juoką.

      – Šiek tiek per vėlai supratote, – švelniai paerzino Darijus. – O jeigu aš būčiau nevikrus ir nuo pat pradžių mindyčiau jums kojas?

      Aš nekreipčiau dėmesio. Alisai reikėjo kuo greičiau sučiaupti lūpas, kad iš burnos netyčia neišsprūstų šie žodžiai. Šiaip ar taip, ji nejautė kojų. Atrodė, kad skrajoja pakilusi per sprindį nuo grindų, žingsniai buvo lengvi, ji judėjo be jokių pastangų.

      – Tai atsipalaiduokite.

      – Aš atsipalaidavusi.

      Darijus neatsakė – bent jau žodžiais, tik lėtai pakėlė tamsų antakį, tarsi abejodamas jos atsakymu, ir Alisos širdis suspurdėjo. Nuo jausmų antplūdžio jai sukosi galva, tačiau kūnas išliko tvirtas ir tiesus, kaip buvo išmokyta per šokių pamokas, kurias vertė lankyti motina, kai ji mokėsi privačioje mokykloje. Atstumas tarp jųdviejų buvo nedidelis… jo beveik nebuvo.

      Tada Alisa pažvelgė į jo nuostabias mėlynas akis ir širdis trumpam sustojo. Dabar jos buvo nebe tokios mėlynos, išsiplėtę juodi vyzdžiai uždengė beveik visą spalvą ir Darijaus akys tapo panašios į juodo stiklo ežerą, kuriame ji matė smulkų ir silpną savo atspindį. Ūmai Alisa prarado nuovoką ir vos nesuklupo. Būtų pargriuvusi, jeigu ne stiprios ją laikančios jo rankos ir platūs tvirti pečiai po jos delnu.

      Bet ne dėl jos pažeidžiamumo taip smarkiai suplazdėjo širdis po mėlyno šilko suknele, kad ji sužiopčiojo gaudydama orą. Alisai svaigo galva ir padažnėjo pulsas, kai ji galop suprato.

      Jis jaučia tą patį.

      Alisa negalėjo tuo patikėti, bet veikiausiai tai buvo tiesa. Tamsiaplaukis, pavojingas, panašus į piratą Darijus Oliveras, kurio prieš kelias minutes ji net nepažinojo, dabar liepsnojo tokia pat aistra, kokia it krūmynų gaisras degino ir ją. Jie abu buvo apimti geismo ir ji vos nenualpo nuo tokio jausmų pertekliaus, kokio dar niekada nebuvo patyrusi.

      – Darijau… – šį kartą jo vardą nuskambėjo it kvarkimas. Alisos burna taip išdžiūvo, kad ji beveik negalėjo kalbėti.

      Tačiau

Скачать книгу