Paskutinė avantiūra - Maureen Child Aistra

Скачать книгу

ction>

      Pirmas skyrius

      – Tai tėtukas prikišo nagus prie smaragdų vagystės iš Van Kortų praėjusią savaitę, ar ne? – per stalą žvelgdamas į brolį Paulą tyliai paklausė Džanis Koretis.

      Tas gūžtelėjo pečiais, gurkštelėjo viskio ir vyptelėjo.

      – Juk pažįsti tėvą.

      Džanis nusišypsojo ir pirštais persibraukė plaukus. Jis tyčia kalba užuolankom, – pamanė sau, nors nieko kito ir nesitikėjo. Žinoma, Paulas užstos tėvą.

      Džanis nusisuko nuo brolio ir pažvelgė į apšviestą išpuoselėtą „Vinli Holo“ veją. Prabangų viešbutį pietinėje Anglijos pakrantėje, Hampšyro širdyje, Korečiai visada mėgo – ne tik dėl elegancijos, bet ir dėl patogios vietos – netoliese buvo privatus Blektorno aerodromas.

      Korečiai niekada nesikreipdavo į oro bendroves.

      Šiandien Džanis nuveš brolį į Blektorną, iš kur jo laukė trumpas skrydis į namus Paryžiuje, bet prieš tai juodu sustojo išgerti. Paulas viešėjo Londone tik tris dienas, tačiau Džaniui tai prilygo trejiems metams. Jis nemėgo svečių, net jei tai šeimos nariai, o Paulas perpildydavo kantrybės taurę greičiau nei kas kitas.

      Juodu sijonu ir tvarkingais baltais marškiniais vilkinti padavėja perėjo prabangų barą, kuriame kitados buvo įsikūrusi „Vinli Holo“ biblioteka. Jai prisiartinus Džanis perėjo iš anglų kalbos į italų ir priminė broliui:

      – Ar judu su tėčiu dar nepamiršote, kad vos prieš metus derėjausi su Interpolu dėl neliečiamybės už ankstesnes vagystes?

      Krūptelėjęs Paulas gurkštelėjo viskio, tada išbėrė itališkai:

      – Nesuprantu, nei kaip tau pavyko, nei, tiesą sakant, kam varginaisi bendrauti su tais policininkais? – sviedė ir pastatęs sunkų krištolinį stiklą ant poliruoto ąžuolo stalo pirštu apvedė kraštą. Tada įsmeigė akis į brolį. – Mes imuniteto neprašėme.

      Tiesa. Neprašė, bet Džanis vis tiek pasirūpino jų saugumu. Deja, šeima ne tik nepadėkojo, bet ir šiurpo vien nuo minties, kad gali tekti atsisakyti „šeimos verslo“.

      Korečiai vogė brangenybes šimtus metų. Įgūdžius perduodavo iš kartos į kartą. Amato paslapčių ir gudrybių mokėsi nuo vaikystės, todėl visi užaugdavo mikliarankiai, apsukrūs, sugebėdavo įeiti ir išeiti pro užrakintas duris nepalikdami pėdsakų.

      Bet kurio žemyno policija būtų atidavusi viską už menkiausią įrodymą prieš Korečius, tačiau kol kas niekas netrikdė šeimos ramybės. Jiems tiesiog sekėsi. Deja, Džanis buvo įsitikinęs, kad sėkmė galiausiai nusisuks.

      Tik pamėgink paaiškinti tai Korečiui.

      – Tu visiškai rimtai, ar ne? – paklausė Paulas.

      – Apie ką? – irzliai burbtelėjo Džanis.

      Brolis prunkštelėjo.

      – Apie sąžiningo gyvenimo pradžią, apie ką gi daugiau.

      Susierzinimas pamažu peraugo į pyktį.

      – Iš tavo kalbos atrodo, kad ruošiuosi tapti… – Džanis stabtelėjo ieškodamas tinkamiausio žodžio. – Skautu.

      – O argi ne taip? – nusijuokė Paulas.

      Jie dėl to ginčijosi jau metus, bet brolis ir tėvas vis tiek nesuprato Džanio sprendimo. Kita vertus, – pagalvojo sau Džanis, – nieko keisto. Užkietėję vagys retai tapdavo įstatymus gerbiančiais piliečiais, tačiau daugiau nei prieš metus Džanis patyrė nušvitimą.

      Laimė, bent sesuo Teresa jį suprato, nes prieš metus ir pati atsisakė šeimos tradicijų, tačiau visiems kitiems jo pasirinkimas nesuprantamas. Gyvenimo pokyčiai stebino ne tik šeimą, bet kartais ir jį patį.

      – Turi darbą, Džani, – sušnabždėjo Paulas ir dramatiškai suvirpėjo visu kūnu, lyg jį mirtinai gąsdintų vien mintis apie įprastas pareigas. – Korečiai neina į darbą. Mes tik dirbame. Tai skirtingi dalykai.

      Kitame kambario gale įrengtame akmeniniame židinyje deganti ugnis mėtė virpančius šešėlius ant ąžuolu apmuštų sienų. Už suveriamų langų nesiliaujančiame Anglijos vėjyje šiureno medžių lapai. Kitą vakarą Džanis mėgautųsi tokia malonia vieta, tačiau tik ne su kietakakčiu broliu pašonėje.

      – Dėl to skirtumo mano šeima gali atsidurti kalėjime.

      – Bet dar neatsidūrė, – kreivai vypsodamas priminė Paulas.

      Ne, neatsidūrė, bet Dominikas Koretis, Džanio tėvas, seno, o su amžiumi net ir patys geriausi praranda įgūdžius. Nesvarbu, kad Nikas niekada su tuo nesutiktų. Dėl to Džanis pasirūpino jo saugumu – tėtušis kalėjime neišgyventų.

      Žinoma, tai ne vienintelė priežastis, kodėl jis, tėvo žodžiais tariant, išdavė savo šaknis. Visame pasaulyje žinomas vagis turėjo nemažai privilegijų, tačiau amatas nebuvo be trūkumų – visą gyvenimą turėjai dirsčioti per petį.

      Džanis to nenorėjo.

      Be to, jei tėvas su broliu susimaus dar kartą, jo paties ateitis taip pat pakibs ant plauko. Nors sudarė sandorį su Interpolo agentais, jei kas nors įrodytų, kad Korečiai vis dar pelnosi iš Europos brangakmenių, susitarimas nebegaliotų, o naujieji „draugai“ rastų, kaip įkišti jį už grotų kartu su visa šeima.

      – Tu per daug jaudiniesi, Džani, – tarstelėjo Paulas. – Mes juk Korečiai.

      – Žinau, kas mes tokie, Paulai.

      – Ar tikrai? – pakreipęs galvą brolis ilgokai stebėjo Džanį, galiausiai tarė: – Manau, kad užmiršai, o kai prisiminsi, bemat paliksi naująjį gyvenimą praeityje.

      Džanis susivertė gėrimą ir pažvelgė broliui į akis.

      – Puikiai žinau, kas esu. Kas mes esame. Mainais į imunitetą daviau savo žodį, Paulai.

      Šis vėl prunkštelėjo.

      – Policijai.

      Tarsi tai būtų nesvarbu.

      – Savo žodį, – suurzgė Džanis. – Bet sandoris su Interpolu galioja tik dėl senų nusikaltimų. Jei judu su tėvu įkliūsit dabar…

      – Ir vėl jaudiniesi, – Paulas purtė galvą. – Mūsų nesučiups. Niekada nesučiumpa. Be to, juk pažįsti tėvą. Nesiliaus vogęs, kol gyvas.

      – Žinau.

      Džaniui magėjo užsisakyti dar stiklą viskio, bet Paului išskridus į Paryžių pats turės parvažiuoti namo į Meiferą. Nesinorėtų, kad faras sustabdytų už vairavimą išgėrus.

      Tikriausiai jo veidas išdavė mintis, nes brolis vėl nusijuokė.

      – Tėvas toks jau yra, Džani. Be to, ledi Van Kort beveik maldavo, kad kas nors pasiimtų tuos akmenėlius.

      Darbas buvo toks lengvas, kad tėvas neatsispyrė pagundai.

      – Kai sutiksi tėvą, pasakyk, kad kurį laiką pasėdėtų tyliai – bent kol istorija atsibos žurnalistams. Tiesą sakant, jei reikės, užrakink spintoje.

      Brolis vėl nusijuokė, susipylė viskį į gerklę, pastatė taurę ir atsistojo.

      – Į paskutinius žodžius nė neatsakysiu, nes abu žinome, kaip lengva sulaikyti tėvą prieš jo paties valią.

      – Tiesa, – burbtelėjo Džanis ir nusekė paskui brolį iki durų, o tada iki žvyruotos aikštelės, kur stovėjo jo automobilis. Aerodromas buvo visai netoli, taigi netrukus broliai stovėjo ant lėktuvų tako plakami ledinio angliško vėjo.

      – Saugokis tame garbingų teisuolių pasaulyje, brolau, – tarė Paulas.

      – Tu taip pat. – Džanis tvirtai spaudė brolį glėbyje. – Ir saugok tėtį.

      – Būtinai, – pažadėjo Paulas ir pasiėmęs krepšį pasuko prie privataus lėktuvo.

      Džanis nelaukė, kol lėktuvas pakils. Nedelsdamas grįžo į automobilį ir išriedėjo į naująjį savo gyvenimą.

      – Ką gi, – sumurmėjo Merė O’Hara tylioje prietemoje. – Regis, vagys gerai gyvena.

      Ji galėjo pasakyti, nes šniukštinėjo

Скачать книгу