LITMIR.BIZ

Скачать книгу

– Džuljeta nusijuokė. Jai pačiai patiko naujoji išvaizda.

      Slapta Džuljeta visada pavydėjo sesers gebėjimo nesitaikstyti prie nusistovėjusių taisyklių ir tiesiog būti savimi. Teprasmenga skradžiai fotografų blykstės ir spauda. Ji vylėsi, kad jos naujoji žaisminga šukuosena, visai kaip jos laisvamanės sesers, pakeis ne tik išvaizdą, bet ir požiūrį į būsimą kelionę. Šios atostogos – pats tinkamiausias metas duoti valią jausmams.

      – Ar supirkai man šiuos daiktus prekybos centre? – paklausė ji dvynės. Jeigu jos sužadėtiniui būtų labiau rūpėjęs medaus mėnuo, o ne politinė kampanija, ji iš anksto būtų pasirūpinusi paprastais drabužiais kelionei. Tačiau Stiuartas primygtinai prašė niekur nevykti. Dabar jai buvo aišku kodėl.

      – Aha. Aš sudėjau viską į lagaminą, kai kalbėjaisi telefonu. Turėtum didžiuotis manimi – pasistengiau, kad nė šuo nesuuostų apie šią kelionę ir nepersekiotų. – Džilijana išsišiepė, aiškiai patenkinta savimi.

      – Tikrai nenoriu nieko žinoti, – susigūžusi atsiliepė Džuljeta. – Rodos, visi tik ir aukojasi, kad galėtų mane šiuo metu pagloboti.

      Ji negalėjo pakęsti net minties, kad viso šio košmaro rezultatas – visuotinis palaikymas. Pirmiausia jos stilistas sutiko padaryti jai spiralines garbanas namie, kad tik jo salono neužplūstų žurnalistai. O dabar štai sesuo tupinėja aplinkui lyg kokia slaptoji agentė – ir dar tuo mėgaujasi.

      – Tai ne aukojimasis, o malonios paslaugos. Juk mylime tave. Bet man labai nepatinka, kad įstrigai šiame name ir susitaikei su pasmerktosios vaidmeniu. – Džilijana nekantriai treptelėjo į medines grindis. – Prakeiki mas, kaip norėčiau išvilkti šią istoriją į dienos šviesą. – Ji papurtė galvą. – Bet negalime.

      – Dar ne dabar. Tėtis ilgai tarnavo savo kraštui. Yra mylimas ir gerbiamas. Jis turi užimti garbingą vietą istorijoje. Jokiu būdu neleisiu, kad paliktų postą suteršta reputacija. Jis to nenusipelnė.

      – Sutinku, – linktelėjo Džilijana.

      Jųdviejų tėvo labui reikėjo išlaikyti šią istoriją paslaptyje dar šiek tiek laiko. Džuljeta giliai įkvėpė.

      – Aš pasiruošusi.

      – Gerai. – Džilijana pakilo nuo kėdės ir čiupo rankinę.

      – Dabar dar kartą pakartosiu mūsų planą. Aš, apsirengusi kaip tu, vairuosiu tavo automobilį, o tu sėdėsi keleivio vietoje, apsimesdama manimi, – porino Džuljeta.

      – Taip.

      – Mes pravažiuosime pro žurnalistus, kurie kaip maitvanagiai tyko šalia tavo buto, ir paliksime automobilį saugiame požeminiame garaže.

      – Teisingai, – Džilijana linktelėjo, – ten jie negali patekti. – Ji smagiai nusikvatojo, pagalvojusi, kaip jos pergudraus paparacus. – Jie manys, jog tu apsilankei pas mane. Kad būtų įtaigiau, aš, atrodanti kaip tu, nueisiu į vestibiulį ir dar užsuksiu į pusgaminių parduotuvę ant kampo, tada grįšiu vidun. Kol mes tariamai leisime laiką kartu, jie niekur kitur mūsų neieškos.

      – Tuo metu aš įlipsiu į tėčio automobilį su vairuotoju, įsitaisysiu ant užpakalinės sėdynės, apsidengsiu apklotu ir atsidursiu oro uoste.

      – Būtent. Jei netyčia kas nors pastebėtų, manys, kad ten aš. Niekas nesivargins sekti manęs, kai jau mudvi ne kartu. Štai! Tu pasprunki iš namų ir keliauji atostogauti.

      – Pasirengusi pradėti nuostabią savaitę, kuri man žada daug smagumų, saulės ir vienatvės, – Džuljeta plačiai išskėtė rankas.

      – Du pirmuosius dalykus tai tikrai, – sumurmėjo sesuo ir nudelbė akis.

      Džuljeta prisimerkė. Ji užaugo bebaimės, linkusios rizikuoti sesers šešėlyje ir pažinojo Džilijaną geriau nei save pačią. Tai, kad ji nudūrė akis ir sumurmėjo, reiškė, kad sesuo kažką rezga.

      – Kodėl nepasakoji, ką sumąstei? – įtariai klustelėjo Džuljeta.

      – Dievaži, nieko. – Džilijana žvilgtelėjo į savo laikroduką. – Juk nenori pavėluoti į lėktuvą. Mums reikia paskubėti.

      Džuljeta stvėrė lagaminą.

      – Gerai. Nuolat skųsdamasi, turbūt nespėjau tau pasakyti, kokia esu sujaudinta, kad išleidai savo santaupas man. Noriu tau jas grąžinti. – Nors abiem merginoms iš senelės palikimo jų vardu buvo įsteigti fondai, nė viena negyveno iš jų ar iš gaunamų palūkanų. Abi pasirinko savarankišką kelią. Džuljeta buvo farmacijos įmonės ryšių su visuomene atstovė, Džilijana – mokytoja.

      – Jei grąžinsi, jau nebus dovana, – priminė sesuo. – Manyk, kad tai žlugusių vestuvių dovana.

      – Man taip pasisekė, kad turiu tave, – Džuljeta spustelėjo sesers ranką.

      – Tai jau tikrai, – nusiviepė Džilijana.

      Jos pasuko link dviviečio garažo, esančio šalia namo, kurį nuomojosi Džilijana. Ten ji buvo pasistačiusi automobilį.

      – Pažadėk man kai ką, – paprašė ji. – Toji sala – privati teritorija, jei teisingai viską padarysime, nebus jokių fotoaparatų, žurnalistų, niekas nepersekios su klausimais. Tad atsipalaiduok ir būk savimi, gerai?

      – Skaitai mano mintis. – Džuljeta nenustebo, kad vėl suveikė ryšys tarp dvynių. Ji nusijuokė, nes šį kartą jau buvo nusprendusi pasinaudoti proga išsilaisvinti ir išsiaiškinti, kas iš tiesų yra Džuljeta Stenton. Nė nebūtų sumaniusi priešintis Džilijanos pastangoms priversti ją vykti atostogų. Ji įsitaisė vairuotojos vietoje, įkišo raktelį ir pasuko.

      – Nagi, – ryžtingas jos balsas nustelbė variklio gaudesį, – pirmyn į nuotykius.

      Praėjus savaitei po pirmo apsilankymo, Dugas Hjustonas stovėjo pagrindinio „Slaptosios fantazijos" pastato ištaigingame atvirame vestibiulyje ir laukė savo fantazijos objekto.

      Savo svajonės.

      Pagalvojus apie šią prakeiktą kelionę ir kokią miglą teks pūsti, kad išpeštų tiesą, jį nusmelkė kaltė. Paprastai, ypač kai reikėdavo atlikti darbą, Dugo nevargino tokie jausmai. Tačiau ši užduotis pernelyg svarbi, kad leistų kam nors trukdyti, juo labiau netikėtai plykstelėjusiems jausmams.

      Jis atsidangino į kurortą susekti Džuljetos Stenton, Čikagos Pabėgusios nuotakos, ir atkapstyti purvinų jos buvusio sužadėtinio darbelių. Kaip tik tai ir nedavė ramybės. Dugas galėjo guostis, kad neketina drabstyti purvais merginos – dėl šito jis tikrai nemelavo Merilei.

      Tačiau Dugą kankino nuojauta, kad priežastys, privertusios Džuljetą bėgti nuo altoriaus, susijusios su jį patį pastaruoju metu persekiojančiomis bėdomis – o jo įtėvis žurnalistas visada mokė įsiklausyti į „degančius vidurius". Galima pamėginti neutralizuoti rūgštingumą, bet nevalia to nepaisyti. Po paskutinės nesėkmės Dugas pasižadėjo trūks plyš taip ir padaryti.

      Dugas nebuvo naujokas ir suprato šniukštinėjąs nepatikimą šaltinį. Bėda ta, kad jis išties to neįtarė. Kai išspausdinus straipsnį jo paskelbta versija žlugo, Dugas prarado budrumą. Įtėvis, žurnalistas ir visų gerbiamas žmogus, skatino jį būti geriausiu. Tačiau užteko paskelbti apie smerktiną kongreso nario Heivudo susitikimą su garsiu mafijos vadeiva ir pinigų plovimą per tariamai legalų kavos verslą, ir Dugas staiga neteko malonės.

      Tas kongreso narys turėjo bendrą verslą su Džuljetos Stenton jaunikiu, siekiančiu užimti jos tėvo vietą senate. Dugas manė, kad ir šis žmogus yra korumpuotas kaip ir jo parneris, ir tikėjo atkapstęs tiesą. Jis tiesiog neturėjo reikiamų įrodymų, patvirtinančių faktus ar kaltinimus. Tačiau neabejojo, kad jų turi Džuljeta Stenton.

      Dugas

Скачать книгу