LITMIR.BIZ

Скачать книгу

gėdingas, kaip tos pirmosios savaitės ligoninėje, pripumpuotam vaistų bei prirakintam prie lovos, skendinčiam agonijoje. Ir galbūt ne toks gėdingas, kaip vienas atsitikimas, praėjus trims mėnesiams po dviračio avarijos, kai sužinojo, kad nepataisomai sužalota ne tik jo koja, bet ir ego. Kad ir kaip ten būtų, per pastaruosius šešis mėnesius jo gyvenimas tikrai nuėjo šuniui ant uodegos.

      Pajuto pamirštą susijaudinimo tvinkčiojimą kirkšnyse ir turėjo vos sekundę pasidžiaugti užplūstančiu karščiu prieš tai, kai šalta tikrovė jį užgesino, vėl palikdama tik pyktį, kartėlį ir pažeminimą.

      Pabaigę jį zonduoti ir badyti daktarai užtikrino, kad jo impotencija buvo psichosomatinė ir tik laikina – sukelta fizinės ir dvasinės traumos. Ir jis tikėjo jais.

      Iki vieno vasaros vakaro Kensingtono mansardoje, kai gaili ir netikinti išraiška Martos veide privertė pripažinti tiesą.

      Viena buvo aišku – jeigu visiškai nuoga Marta Miuler su savo brangiu modelio kūnu ir superžvaigždės manieromis, kurios tarsi sakė: Gali mane paimti negalėjo jo pakelti, jokiai laumiško grožio aistringų akių merginai, įspraustai į plaukiojimo kostiumą, nepavyks to padaryti.

      Stumdamas pažeminimą į toliausią minčių užkaborį Rajenas stengėsi sutelkti dėmesį į tikslą – kaip nors nusigauti namo. Visiškai nebevaldė niekam tikusios kojos ir buvo priverstas tempti ją per akmenuotą žemę, o basos pėdos slydo purvu. Kiekvienas iškilimas ir nuolydis skausmu sudurdavo po keliu ir tarsi spaustuvais suspausdavo šlaunį. Jis piktai pažvelgė į tamsius debesis, pilantį lietų ir žiaurų vėją – tobulą akompanimentą jo niūriai nuotaikai.

      Pirštais sugriebęs sunkią žalvarinę rankeną, vaikinas drebėdamas atsiduso ir pastūmęs petimi atidarė sandėliuko duris. Greitai užtrenkė jas atsiribodamas nuo darganoto oro ir nelinksmai kikendamas nurioglino link kambarių, kuriais naudojosi savo senelio name, palikdamas purvo ir vandens pėdsakus ant marmurinių blausaus koridoriaus plytelių.

      Jeigu tik jo senukas dabar jį matytų. Viena iš daugelio paskaitų, kurias Čarlzas Kingas jam dėstė maištingos paauglystės laikais, buvo ta, kad pabaigoje jis turės atkentėti už visas savo nuodėmes. Kas galėjo žinoti, kad senas mulkis karste galiausiai juoksis paskutinis?

      Antras skyrius

      – Filai, ar jau galiu šiandien baigti savo pamainą? – prisivertė paklausti Medė, nusprendusi daugiau neatidėlioti nė akimirkai. Perėjusi tuščią kavinę, ji grįžo prie baro. Kol kas šįvakar čia apsilankė tik trys klientai ir, nors pagaliau apstojo lyti, danguje vis dar kybojo audros debesys. Ji galėjo išeiti prieš kelias valandas ir abejojo, kad Filas būtų prieštaravęs. – Man reikia kai ką padaryti, – tarė ji, nutrenkdama padėklą ant baro ir prisėsdama ant vienos iš baro kėdžių.

      Filas skalavo stiklines, o jo sveikai įraudusiame veide blykstelėjo nerūpestinga šypsena.

      – Po velnių, moterie, juk žinai, kad tavo rankose aš kaip šiltas molis. Kad kiekvienas tavo noras – man įsakymas.

      – Puiku, ar tai reiškia, kad pakelsi man algą? – paklausė Medė, koketiškai mirksėdama akytėmis, žaisdama pažįstamą flirto žaidimą.

      Ji žinojo, kad Filas susitikinėja tik su ilgakojėmis ir tuščiagalvėmis. Ir ji neatitiko nė vienos šių kategorijų. Be to, Filas – jos viršininkas, o miegoti su viršininku jai griežtai nepriimtina – tai buvo vienas iš daugybės nedidelių froidiškų kompleksų, įgytų sunkioje vaikystėje, su kuriais reikėjo susigyventi.

      – Kai tik nueisi su manimi į pasimatymą, mes būtinai pakalbėsim apie algos pakėlimą, – toliau žaidė Filas.

      – Aha, kurgi. – Medė nusijuokė. – Klausyk, atidirbsiu rytoj, jeigu nori. Šiandien man buvo paskutinė sezono pamaina gelbėtojų stotyje, – pridūrė, nusprendusi griebti jautį už ragų.

      Ji nežinojo, kaip ilgai dar nelis ir neatslūgs jos ryžtas.

      Dėdamas nešvarias stiklines į indaplovę, Filas žvilgtelėjo į sieninį laikrodį.

      – Nėra reikalo atidirbinėti, Med, – atsakė, kaip ji ir tikėjosi. – Gali eiti.

      Nors Filas nuolat flirtuodavo, visais kitais aspektais buvo puikus viršininkas.

      – Ačiū, Filai.

      Medė nulipo nuo baro kėdės, atsirišo prijuostę, išsitraukė iš plaukų smeigtukus ir įsikišo juos į kišenę. Pakratė galvą, kad neilgos kaštoninės garbanos sugultų į vietas.

      – Ei, dar vienas dalykas. Girdėjau, galima tave sveikinti, – dar pasakė Filas. – Lukas sakė, kad šią popietę kaip tikra profė ištraukei pirmąjį savo skenduolį.

      – Ačiū, – atsakė Medė, šiek tiek sutrikusi dėl Filo pagyrų. Tas įvykis nesibaigė taip gerai, kaip galėjo, ir dėl to visą popietę ją graužė sąžinė. – Nors bijau, kad ne iki galo padarėme savo darbą. Tam vaikinui neatlikome jokių standartinių tyrimų. Jis pernelyg greitai dingo.

      Filas įmetė baro šluostę į kriauklę ir tarė:

      – Man atrodo, jeigu jis išėjo nepasitikrinęs, tai – jo problema, ne tavo.

      – Formaliai galbūt. – Medė visą popietę stengėsi tuo save įtikinti. Tačiau neleido sąžinė. – Bet turėjau įsitikinti, ar jam viskas gerai, prieš paleisdama.

      O jeigu į jo plaučius pateko vandens? O jeigu jam sutrenktos smegenys? Kad ir dabar jis gali gulėti be sąmonės ant savo rūmų grindų. Ji niekada sau to neatleistų. Kadangi ištraukė vaikiną iš jūros, jautėsi už jį atsakinga. Žinoma, tai buvo absurdiška – ir tai turbūt dar vienas jos, Panelės Tvarkytojos, prakeiksmas, – bet žinojo, kad šiąnakt negalės ramiai miegoti, jeigu nebus tikra, jog jam viskas gerai.

      – Dabar jau nieko nebegali padaryti, – pridūrė Filas.

      – Tiesą sakant, galiu. – Apėjusi barą Medė padėjo savo prijuostę ir bloknotą į sandėliuką. – Aplankysiu jį.

      Ji žinojo, kur jis gyvena. Potvynis jau užtvėrė taką uolomis, bet jai neprireiks nė dvidešimties minučių numinti į jo namus dviračiu ir pagaliau nusiraminti. Ji pasuko kavinės durų link ir nuo kabyklos pagriebė lietpaltį.

      – Esi tikra, kad jis nori, jog jį tikrintum? – jai iš paskos šūktelėjo Filas.

      Medė atsisuko.

      – Ne, esu tikra, kad jam tai labai nepatiks, – atsakė ji, užsivilkdama lietpaltį. – Bet tai – jo bėdos. – Apimta teisuoliško ryžto ji stumtelėjo duris. – Nereikėjo bandyti nusižudyti per mano pamainą.

      Bet kai beveik po valandos Medė įvažiavo pro Trevanų dvaro vartus, teisuoliškas ryžtas buvo virtęs apgailėtina kančia, o jos gelbėjimo operacija – epiniu farsu. Ką ji sau galvojo? Nekalbusis vyrukas, kurio ji atvažiavo aplankyti, turbūt yra visiškai sveikas ir, be jokios abejonės, užtrenks duris jai prieš nosį, jeigu apskritai teiksis jas atidaryti, o kelionė namo per, regis, prapliupsiančią pragarišką audrą tikriausiai pražudys ją pačią.

      Конец ознакомительного фрагмента.

      Текст предоставлен ООО «ЛитРес».

      Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.

      Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного

Скачать книгу