Pavyks arba ne - Paula Roe Aistra

Скачать книгу

į jaunosios palydą. – Nežinojau, kad turi seserį.

      – Neišsiaiškinome daugelio dalykų.

      Vis dar sunėrusi pirštus ji linktelėjo ir nusišypsojo praeinančiam svečiui.

      Ar ji kada buvo tokia santūri? Jis prisiminė, kad Eidžė buvo įdomi ir guvi pašnekovė, kalbėdama nevengdavo raiškių posakių ir judesių. O dabar buvo iki skausmo mandagi.

      Turint omenyje tai, kaip jiedu išsiskyrė, nėra ko stebėtis.

      Jis giliai susikišo rankas į kišenes.

      – Ką gi… – Ji pažvelgė jam pro petį, ir jis atsisukęs į tą pusę pamatė Zaką su Emile sėdinčius prie nuotakos stalo. Netoliese Peidžė buvo įsitraukusi į pokalbį su išsidabinusia paaugle. – Buvo malonu susitikti, Metai.

      – Pala, – pasakė jis sugniauždamas pirštais jos ranką. Ji sustingo, pakėlė į jį akis, ir jis tuojau pat ją paleido.

      – Ar galėčiau nupirkti tau gėrimo?

      Eidžė nusijuokė.

      – Čia nemokamas baras.

      – Vėliau. – Jis atkakliai nenuleido akių.

      – Ne, nemanau, – pasakė ji ir pamažu liovėsi šypsojusis.

      – Tada pašokime.

      – O kam?

      Jis pabūgo jos atvirumo, bet prisiminė, kad tai vienas iš jos patrauklių būdo bruožų.

      – Nes aš noriu.

      Ką jis daro? Protu suvokė, kad reikia leisti jai eiti savo keliais. Tačiau po žlugusių vedybų ir praeitos savaitės atkaklių derybų su būsimu klientu dėl sutarties likęs nepasitenkinimas ir kartėlis skatino Metą veikti.

      Eidžė nepriklauso jo dabarčiai. Ji buvo ryškus praeities – su tobulai apgalvotomis ateities perspektyvomis – prisiminimas. Ji jam priminė paplūdimį, šortus, juoką, aistringą mylėjimąsi. Jo dabartis buvo visiškai kitokia. Vien nesibaigiantys susitikimai, tolimos užsienio šalys, kartkartėmis pasitaikančios grėsmę gyvybei keliančios aplinkybės, apgaudinėjanti buvusi žmona ir smalsūs tėvai, neleidžiantys jam pamiršti praeities. Jis jos nepaleis. Tik ne dabar.

      – Pašokime, – pakartojo Metas smeigdamas į ją ryžtingą žvilgsnį.

      Eidžė įdėmiai į jį žiūrėjo netardama nė žodžio. Keista. Nejaugi tai ta pati moteris, kuri kadaise pasižymėjo impulsyvumu? Dabar ji atrodė be galo apdairi.

      – Metai, kadangi dalyvaujame mano sesers vestuvėse, stengiuosi būti kiek įmanoma mandagi. Bet aiškiai tau sakau – nenoriu su tavimi nei gerti, nei šokti. Dabar tau leidus…

      Ji nusišypsojo, pasisuko ant kulno ir nužingsniavo tiesiai prie jaunosios stalo, palikusi Metą be žado, suraukusį antakius spoksantį jai įkandin.

      Jis stebėjo, kaip ji dailiai siūbuoja klubais, kaip jai apie kulkšnis plaikstosi ledo mėlio suknelė.

      Hm. Ji vis dar ant manęs pyksta.

      Antras skyrius

      Praslinko dvi ilgos valandos, šimtas dvidešimt kankinančių minučių, per kurias Eidžė ne kartą troško išgerti svaigiųjų gėrimų. Šampano burbuliukai būtų neabejotinai numaldę nemalonų jausmą, kad jos buvęs vaikinas šalia.

      Jo plaukai ilgesni, pastebėjo ji valgydama desertą. Pašiaušti plaukai teikė romantiškumo ryškiems veido bruožams: plačiai romėniškai nosiai, tamsiems antakiams virš svajingų rudų kaip šokoladas akių, tvirtam smakrui su vos prasikalusia barzdele ir duobute vidury. Ak, jis vis dar lieknas ir prakaulus, dailiomis rankomis ir išraiškingomis akimis, primena jai seniai praėjusių laikų galantišką riterį ar romantišką poetą, bet per tuos dešimtį metų jis sutvirtėjo ir subrendo. Jam tai tinka.

      Jis ne tik žavus, nepaprastai protingas, bet dar ir daktaras. Pats tikriausias kardiochirurgas ir, dievulėliau, kiekvienos merginos svajonių vaikinas, kalbantis su širdį glostančiu stipriu britišku akcentu, kad net šiurpas ima. Jis kur kas pranašesnis už kokią televizijos žvaigždę. Toks iš tiesų tas Metas Kuperis.

      Gal tai jųdviejų bendros praeities prisiminimai. Seksu paremtos praeities – jie kartu buvo per trumpai, kad dabar užgriūtų neišvengiama santykių painiava. Metas tuos santykius šiurkščiai nutraukė.

      Reikia tik stebėtis, kad jai nekilo nesklandumų sakant tostą ir šokant su jaunosios palyda. Jos šokio partneris stropiai suko ją šokių aikštelėje valso žingsniu, o šalia grakščiai skraidžiojo Zakas su jos seseria, šypsodamiesi ir šnabždėdamiesi taip nuoširdžiai, kaip visi jaunieji, kad net į juos žiūrint ėmė pavydas.

      Netrukus didžėjus pagarsino muziką, šviesos pritemo, ir svečiai pasklido šokių aikštelėje. Atsisakiusi šokti su blondinu, kuris turėjo atsikišusį smakrą, Eidžė nuskubėjo prie baro ir užsisakė nealkoholinio kokteilio.

      – Puikiai leidi laiką, gražuole? – Baro padavėjas nusišypsojo.

      – Suprantama. – Ji abejingai šyptelėjo.

      Jis pastūmė jai gėrimą, bet kai ji norėjo jį paimti, jis neatitraukė rankos ir įdėmiai žvelgė Eidžei į akis.

      – Na, ką pasakytum, jei…

      Staiga atsirado Metas, prisėdo ant baro kėdės šalia, o jo mandagi šypsena buvo skirta baro padavėjui. Juokinga, kaip greitai padavėjas atitraukė ranką ir paklausė:

      – Ko pageidautumėte, pone?

      Kai padavėjas nuėjo ruošti kavos, Metas atsisuko į Eidžę. Jai anaiptol ne smagumai sukosi galvoje.

      Ji visai nebuvo linkusi susidurti akis į akį su vyru, kuris bene prieš dešimtmetį ją metė.

      Eidžė spoksojo į savo gėrimą, maišė jį šiaudeliu ir stebėjo, kaip kyla burbuliukai. Ji buvo geidžiama atostogų sekso partnerė, bet netiko būti pristatyta kaip Meto mergina nei tėvams, nei viešumoje. Neturėjo jo mylimosios statuso.

      Ak, bet jie mylėjosi taip karštai.

      Jai net skruostai paraudo tai prisiminus. Tyliai atsidususi ji lūpomis suspaudė šiaudelį ir truktelėjo gėrimo, nekreipdama dėmesio į tai, kad Metas ją stebi.

      Baro padavėjas padėjo jam kavos – espreso, be cukraus, – ir jos dėmesį patraukė Meto pirštai, kuriais jis suėmė puodelį. Ją ėmė erzinti jo įdėmus žvilgsnis. Bet juk jis visada įdėmiai ir iš visų pusių viską apžiūrinėdavo. Ir dėl to jis buvo toks puikus chirurgas. Bet toks… toks ypatingas dėmesys, lyg jis negalėtų patikėti tuo, ką mato, buvo kažkas kita.

      – Liaukis stebeilijęs. Juk taip labai nepasikeičiau, – suirzusi tarė ji.

      – Pasikeitei. – Jis pakėlė puodelį prie lūpų, gurkštelėjo ir atsargiai padėjo jį ant lėkštelės.

      – Kaip?

      Jis kilstelėjo antakį.

      – Prašaisi komplimentų, Eidže?

      – Ne.

      Jo veido išraiška pasikeitė.

      – Taip, to dar neužmiršau. Tu atrodai… – Jis nutilo. Eidžė, pajutusi neįmanomą paaiškinti jausmų antplūdį, net liovėsi kvėpavusi. – Trisdešimt dveji kaip tik tau, – pagaliau tarė jis. – Pats tas.

      O! Apsimetusi, kad nusivylė, ji gurkštelėjo gėrimo ir mandagiai nusišypsojo.

      – Ačiū.

      – Tai kaip tau sekasi?

      Atmetus operaciją, tiksintį biologinį laikrodį ir rytojaus dieną numatytą apsilankymą vaisingumo klinikoje?

      – Puikiai. – Ji nuslydo

Скачать книгу