LITMIR.BIZ

Скачать книгу

atgal patikrinti, ar Valdeso parašiutas išsiskleidė; mintys buvo užimtos svarbesniais dalykais. Lėktuvas kibirkščiuodamas smigo žemyn.

      Netgi ištiesęs ranką į diržo mygtuką pilotas suvokė – sėkmė jį apleido. Žemė per arti ir nebespėtų prisikabinti parašiuto. Vis tiek niekad jais nepasitikėjo. Prisisegti parašiutą reikštų, kad nepasitiki savo pilotavimo įgūdžiais, o Meitlendas, kaip ir visi kiti, žinojo esąs geriausias.

      Jis vėl ramiai prisisegė diržus ir sugriebė valdymo svirtį. Pro suskilusį kabinos langą Meitlendas matė staigiai artėjančias džiungles, vešlią, žalią ir skausmingai gražią augmeniją. Pilotas visuomet nujautė baigsiąs gyvenimą būtent šitaip: vėjui švilpaujant jo sukiužusiame lėktuve, žemei artėjant, rankoms spaudžiant valdymo svirtį. Šįkart jam nepavyks išsisukti… Staiga jis suvokė savo mirtingumą. Pribloškianti mintis. „Aš tuoj mirsiu."

      Jis vis dar jautėsi priblokštas, kai lėktuvas kliudė medžių viršūnes.

      Vientianas, Laosas

      Septintą vakaro buvo gautas pranešimas, kad „Air America" 5078 reisu skridęs lėktuvas dingo.

      JAV ryšių tarnybos karinių operacijų kabinete pulkininkas Džozefas Kistneris ir jo kolegos iš Centrinės ir Gynybos žvalgybos priblokšti naujienos tylėjo. Nejaugi žlugo taip kruopščiai rengta, tokia svarbi JAV operacija?

      Pulkininkas Kistneris nedelsdamas pareikalavo patvirtinti pranešimą. „Air America" tarnautojai atsiuntė daugiau informacijos. 5078 reiso lėktuvas, turėjęs atvykti į Nam Ta 15:00, taip ir nepasirodė. Buvo apieškotas spėjamas skrydžio kelias, paieškos tęsėsi iki sutemų, vis dėlto sudužusių liekanų nepavyko rasti. Tačiau buvo pranešta apie zenitinį apšaudymą netoli pasienio, o netoli Muong Samo pastebėti 0,57 mm pabūklai. Lyg to būtų negana, vietovė kalnuota, oro sąlygos – nenuspėjamos, o vietų, kur leistis būtų nepavojinga, – mažai.

      Taigi atrodė logiška manyti, kad 5078 reiso lėktuvas buvo pašautas.

      Aplink stalą susirinkusių vyrų veiduose buvo matyti niūrus susitaikymas. Šviesiausia viltis ką tik išnyko lyg dūmas kartu su pražuvusiu lėktuvu. Visi laukė, ką nuspręs Kistneris.

      – Išaušus paieška bus tęsiama, – paliepė pulkininkas.

      – Juk tai tas pats, kaip siųsti gyvuosius ieškoti mirusiųjų, – nesutiko CŽV pareigūnas. – Nagi, ponai, visi puikiai žinome, kad įgula žuvo.

      „Ak tu, šaltakraujis niekše", – pamanė Kistneris. Tačiau CŽV pareigūnas buvo teisus, kaip visuomet. Pulkininkas susirinko dokumentus ir atsistojo.

      – Ne žmonių ieškosime, – paaiškino jis. – Mums reikia sudužusio lėktuvo. Noriu, kad jį rastumėte.

      – O kas tuomet?

      Kistneris užspaudė portfelio sagtį.

      – Sunaikinsime.

      CŽV pareigūnas pritariamai linktelėjo. Niekas dėl to nesiginčijo. Operacija žlugo. Nieko daugiau nebebuvo įmanoma padaryti.

      Tik sunaikinti įkalčius.

      1

      Dabartis. Bankokas, Tailandas

      Generolas Džo Kistneris neprakaitavo, ir tai be galo stebino Vilę Džeinę Meitlend, nes ji pati jautėsi mirkstanti prakaite per praktiškus medvilninius apatinius, berankovę medvilninę palaidinę ir susiglamžiusį saržos sijoną. Kistneris atrodė panašus į žmogų, kuris tokiame karštyje turėtų žliaugti prakaitu. Raudonveidis vyriškis buldogo smakru, nosis išvagota raudonų venų tinklo, o sprandas toks storas, kad regėjosi – krakmolyta kariškos uniformos apykaklė tuoj plyš. „Visa esybe atrodo esąs stačiokiškas, tiesmukas, užsigrūdinęs senas kareivis, – pamanė ji. – Tik akys neramios, vengia žvilgsnio." Šios žvarbiai melsvos akys dabar žvelgė pro verandą. Tolimos, vešliai apaugusios Tailando kalvos tarytum garavo nuo popietės kaitros.

      – Kvaila užmačia, panele Meitlend, – burbtelėjo generolas. – Praėjo dvidešimt metų. Turite pripažinti – jūsų tėvas miręs.

      – Mano motina niekuomet su tuo nesusitaikė. Jai reikia kūno, kurį galėtų palaidoti, generole.

      Kistneris atsiduso.

      – Žinoma. Žmona yra žmona. Tiek moterų liko našlėmis, kad pasimiršta…

      – Ji nepamiršo.

      – Nežinau, ką jums pasakyti. Ką derėtų pasakyti. – Atsisukęs į merginą Kistneris įsmeigė į ją melsvų akių žvilgsnį. – Ir išties, panele Meitlend, kam to reikia? Tik tam, kad patenkinčiau jūsų smalsumą?

      Vilė suirzo. Dėl jo žodžių užduotis pasirodė banali, o jaustis nereikšminga Vilė nekentė užvis labiausiai. Ypač prieš tokį pasipūtusį skustagalvį karo kurstytoją. Laipsnis nedarė jai jokio įspūdžio, tik jau ne po to, kai per pastaruosius mėnesius teko susidurti su šitiek kariuomenės stuobrių. Visi jie reiškė užuojautą, aiškino, kad niekuo negali padėti, ir negirdomis nuleisdavo klausimus. Tačiau Vilė kliūčių nesibaimino. Nesiliaudavo klausinėjusi, kol jie atsakydavo arba išvydavo lauk. Regis, pastaruoju metu ją visi tik ir veja tolyn nuo savęs.

      – Šiuo reikalu reikėtų kreiptis į Nukentėjusiųjų nuo nelaimingų atsitikimų komisiją, – pareiškė Kistneris. – Ten suteiktų jums reikalingų žinių…

      – Jie sako niekuo negalį padėti.

      – Aš taip pat negaliu.

      – Abu žinome, kad galite.

      Įsivyravo tyla.

      Generolas ramiai paklausė:

      – Ar tikrai?

      Vilė palinko į priekį, pasiryžusi panaudoti savo pranašumą.

      – Pasidomėjau tuo, generole. Rašiau laiškus, šnekėjausi su daugybe žmonių – visais, kuo nors susijusiais su ta paskutine užduotimi. Ir kaskart prakalbus apie Laosą, „Air America" arba 5078 reisą – visi mini jus.

      Generolas vos šyptelėjo.

      – Kaip malonu, kad mane prisimena.

      – Sužinojau, kad buvote karo atašė Vientiane. Jūsų įstaiga užsakė paskutinį mano tėvo skrydį. Ir jūs asmeniškai skyrėte tą paskutinę užduotį.

      – Kur nugirdote šį gandą?

      – Turiu pažįstamų „Air America". Seni tėvo bičiuliai. Pavadinčiau juos patikimu šaltiniu.

      Iš pradžių Kistneris nieko neatsakė. Stebėjo Vilę atidžiai tarsi mūšio planą.

      – Gal ir daviau tokį įsakymą, – prisipažino jis.

      – Norite pasakyti, jog nebepamenate?

      – Noriu pasakyti, kad neturiu teisės to aptarinėti. Tai įslaptinta informacija. Nutikimas Laose – itin jautri tema.

      – Mes ir neaptarinėjame karinių paslapčių. Karas baigėsi prieš penkiolika metų!

      Kistneris užtilo, priblokštas Vilės smarkumo. Juolab kad moteris buvo labai smulki. Akivaizdu, jog Vilė Meitlend, kurios ūgis basomis siekė penkias pėdas ir du colius, galėjo būti ne menkesnė peštukė nei šešių pėdų ūgio jūrų pėstininkas, ir ji kovos nebijojo. Nuo to akimirksnio, kai Vilė įžengė į jo verandą, atlošusi pečius ir užsispyrusiai iškėlusi smakrą, generolas suvokė: šios moters nepavyks nepaisyti. Ji priminė jam seną Eizenhauerio pokštą: „Svarbu ne šuns dydis peštynėse, o kovinė dvasia." Trys karai Japonijoje, Korėjoje ir Name išmokė Kistnerį niekuomet nenuvertinti priešininko.

      Tad jis tikrai neketino nuvertinti Laukinio Bilo Meitlendo dukters.

      Generolas pažvelgė per verandą į spindinčius

Скачать книгу