LITMIR.BIZ

Скачать книгу

kaip tu gali čia dirbti? – pratrūko Sidžėjus ir manieringai sumosikavo rankomis – jo nenatūrali vaidyba Megę visada žavėjo. – Kaip gali čia gyventi? Ši vieta visai necivilizuota.

      – Kodėl? Ar dėl to, kad čia nėra sveikatingumo klubų ir madingų parduotuvėlių ant kiekvieno kampo? – norėdama sušvelninti rūsčiai nuskambėjusį klausimą ji atsargiai palietė Sidžėjaus ranką. – Giliai kvėpuok, nesibaimink. Gaivus oras tau nepakenks.

      – Man visai nesvarbu, kokiu oru kvėpuoju, švariu ar užterštu, – sumurmėjo jis ir kilstelėjo nuo žemės koją. Sidžėjus buvo Megės agentas, bet nuo to laiko, kai mirė Džeris, laikė save geriausiu jos draugu. Prisiminęs tai jis ėmė kalbėti švelniau: – Klausyk, Mege, aš suprantu – tau buvo nelengva. Gal Los Andželas šiuo metu tau kelia per daug nemalonių prisiminimų, bet juk negali gyva pasilaidoti.

      – Aš ir nesilaidoju, – tarsi patvirtindama savo žodžius ji uždėjo delnus jam ant dilbių. – Jau beveik dveji metai praėjo, kai palaidojau Džerį. Tai ankstesnis mano gyvenimas, niekuo nesusijęs su tuo, kas čia vyksta. Mano namai dabar čia, Sidžėjau. Nežinau, kaip tau paaiškinti, kad suprastum, – užsimiršusi ji purvinomis rankomis suėmė jo delnus. – Dabar čia mano kaimas, ir čia aš laimingesnė nei kada nors anksčiau Los Andžele ar kur kitur.

      Sidžėjus suprato, kad bando galva pramušti sieną, bet nusprendė pabandyti dar kartą.

      – Mege, – jis uždėjo ranką jai ant peties ir Megė pasijuto kaip maža mergytė, kurią jis nusprendė pamokyti. – Pažvelk štai ten, – jis parodė į namuką ant šlaito ir kurį laiką abu tylomis žvelgė į jį. Sidžėjus pastebėjo, kad prieangiui trūksta kelių lentų, o dažai vietomis nusilupinėję. Megės žvilgsnis nukrypo į langą, kuriame saulės šviesa tiško visomis vaivorykštės spalvomis. – Tu juk nesirengi jame gyventi?

      – Reikia tik trupučio dažų ir kelių vinių, – Megė numojo ranka. Jau seniai ji suprato, kad išorė mažiausiai svarbi. Problema, kurią reikia išspręsti, slypi viduje. – Kiek daug galimybių atsiveria, Sidžėjau.

      – Labiausiai tikėtina, kad namas vieną dieną užgrius tau ant galvos.

      – Praėjusią savaitę pasisamdžiau darbininką, jis sutvarkė stogą.

      – Mege, aš nesu įsitikinęs, kad dešimties mylių spinduliu čia gyvena bent vienas žmogus. Ši vieta neatrodo tinkama gyventi niekam, išskyrus elfus ar gnomus.

      – Na, gal tai buvo gnomas, – Megė pagyvėjusi pasirąžė. – Jis buvo maždaug pusantro metro ūgio, tvirtas kaip jautis ir svėrė gerus šešiasdešimt du kilogramus. Jo vardas Bogas.

      – Mege…

      – Bogas labai paslaugus – tęsė ji. – Žadėjo sugrįžti su pagalbininku ir sutvarkyti prieangį, dar kai ką suremontuoti.

      – Gerai, tarkim, tu turi gnomą, kuris sugeba pasišvaistyti plaktuku ir pjūklu. Bet ką darysi su visu tuo? – jis mostelėjo ranka į žemę aplink namą – ji buvo akmenuota, nelygi, apaugusi piktžolėmis ir krūmais. Net didžiausias optimistas čia nebūtų aptikęs dailios pievelės. Didžiulis medis pavojingai sviro namo pusėn, viską aplink buvo apsiviję dygliuoti vijokliai. Ore tvyrojo žemės ir žalumos kvapas.

      – Tarsi Miegančiosios gražuolės pilis, – sušnabždėjo Megė. – Bus gaila nukirsti tą medį, bet jau susitariau su ponu Bogu, jis ir tuo pasirūpins.

      – Ar jis tvarkys ir žemę?

      Megė pakreipė galvą ir suraukė antakius. Toks žvilgsnis visus, įkopusius į penktą dešimtį, verčia prisiminti motiną.

      – Ponas Bogas rekomendavo kraštovaizdžio specialistą ir užtikrino, kad Klifas Delanis – geriausias visoje apylinkėje. Šįvakar jis atvažiuos čia visko apžiūrėti.

      – Jeigu jis turi bent šiek tiek sveiko proto, tai pamatęs šį vandens nutekėjimo griovį, kurį tu vadini keliu, nė nestabtelėjęs apsisuks ir grįš atgal.

      – Bet juk tu savo išsinuomotu mersedesu užvažiavai iki pat viršaus, – Megė apkabino jį už kaklo ir pabučiavo. – Nemanyk, kad aš to nevertinu. Arba to, kad atskridai čia iš pačios Pakrantės, kad aš tau rūpiu, kad taip dėl manęs graužiesi. Labai visa tai vertinu. Tu man nepaprastai brangus. – Ji pataršė jam plaukus – taip, kaip tik ji mokėjo. – Pasitikėk manimi, Sidžėjau, aš tikrai žinau, ką darau. O dėl darbo… Čia dirbti man sekasi daug geriau.

      – Tai dar neaišku, – sumurmėjo jis ir pakėlęs ranką paglostė jos skruostą. Ir pagalvojo, kad Megė dar gana jauna, jos galva prikimšta vaikiškai kvailų svajonių. Dar nenusvilo nagų ir tiki jomis. – Tu juk žinai, kad aš jaudinuosi ne dėl tavo darbo.

      – Žinau, – jos balsas sušvelnėjo, kartu ir akys, šypsena. Ji nebuvo iš tų moterų, kurios valdo savo emocijas, greičiau jau emocijos valdė ją. – Bet man reikia šių vietų ramybės. Pirmą kartą gyvenime ištrūkau iš miesto sumaišties ir dabar mėgaujuosi tvirta žeme po kojomis, Sidžėjau.

      Jis gerai pažinojo Megę ir suprato, kad šiuo metu niekas negalėtų pakeisti jos nusistatymo. Žinojo ir tai, kad nuo pat gimimo jos gyvenimas buvo perpintas fantazijų draiskalais, netrūko ir tikrų košmarų. Gal dabar ji bando tai kompensuoti?

      – Turiu suspėti į lėktuvą, – suniurnėjo jis. – Noriu, kad man kasdien skambintum. Visą laiką, kol čia būsi.

      Megė dar kartą jį pabučiavo.

      – Kartą per savaitę, – pareiškė ji. – Po dešimties dienų gausi užbaigtą „Kaitros šokio" partitūrą.

      Apsikabinusi per liemenį ji palydėjo Sidžėjų iki nelygaus apžėlusio takelio galo, kur stovėjo visiškai nederantis prie aplinkos mersedesas.

      – Aš tiesiog įsimylėjusi tą filmą, Sidžėjau. Jis netgi geresnis, nei maniau pirmąkart perskaičiusi scenarijų. Muzika pati rašosi.

      Sidžėjus kažką sumurmėjo ir dar kartą žvilgtelėjo į namą.

      – Jeigu pasijusi vieniša…

      – Nepasijusiu, – Megė nusijuokė ir stumtelėjo jį link automobilio. – Padariau nuostabų atradimą, kad galiu būti labai savarankiška. Dabar važiuok ir liaukis dėl manęs nerimavęs.

      Beviltiška, – pamanė Sidžėjus ir nesąmoningai patikrino, ar rūgštingumą reguliuojantys vaistai tebėra portfelyje.

      – Atsiųsk man partitūrą, ir jei ji bus tokia puiki, kokios tikiuosi, gal nustosiu nerimavęs… šiek tiek.

      – Ji jau dabar puiki, – Megė atsitraukė nuo automobilio, kad jis galėtų apsisukti. – Ir aš puiki! – šaukė ji mersedesui pajudėjus. – Perduok visiems Pakrantėje, kad nusprendžiau nusipirkti keletą ožkų ir viščiukų.

      Mersedesas sustojo.

      – Mege…

      Juokdamasi ji pamojavo jam ir pasuko takeliu atgal.

      – Dar ne dabar… gal rudenį, – Megė nusprendė, kad tai turėtų nuraminti, antraip jis galėjo išlipti ir vėl viskas prasidėtų iš pradžių. – Beje, atsiųsk man „Godiva" šokoladinių saldainių.

      Tai jau šis tas, – pamanė Sidžėjus ir vėl užvedė automobilį. Po šešių savaičių ji sugrįš į Los Andželą. Lėtai važiuodamas jis žvelgė į užpakalinio vaizdo veidrodėlį. Matė ją, nedidukę ir liekną, tebesijuokiančią prižėlusio kiemo, žaliuojančių medžių ir apšiurusio namo fone. Jį nukrėtė šiurpas, bet šįkart ne iš perdėto jautrumo. Akimirką galvoje sukirbėjo mintis, kad Megei čia nesaugu.

      Automobilis

Скачать книгу