LITMIR.BIZ

Скачать книгу

metus. Bandė iš atminties išmesti Nikosą Kasandrosą.

      Eidamas arčiau Sofijos jis turėjo laiko įvertinti merginos išvaizdą. Tamsiai apvestos akys, glotniai sušukuoti plaukai, skaisčiai raudonos lūpos, pigi suknelė. Pasibjaurėjo. Štai kokia dabar yra Sofija Granton. Po ketverių metų. Tokioje vietoje. Po aštrios lyg yla akimirkos jausmai pasikeitė.

      Štai kuo ji pavirto!

      Užplūdo prisiminimai, bet jam pavyko jų atsikratyti. Mergina, kurią manė ją esant, nebeegzistavo. Toji Sofija – jo vaizduotės vaisius. Iliuzija, kuri sudužo, vos tik Sofija Granton atskleidė savo tikruosius tikslus.

      Nikoso lūpos persikreipė. Jai reikėjo ne manęs. Tik Kasandrosų pinigų. Reikėjo išsaugoti savo šeimos iždą.

      Nikosas priėjo prie jos ir pažvelgė iš aukšto. Mergina nebeatrodė sukrėsta. Veidas buvo bejausmis. Tuščias. Rodos, net nemano, kad būti čia – netinkama. Arba kad ji nederamai atrodo. Arba nemąsto apie tai, su kuo ji čia ir kokiu tikslu.

      Kelias akimirkas Nikosas griežtai ir įdėmiai stebeilijo į ją. Vėliau žvilgtelėjo į šalia stovintį vyrą, kurį atpažino.

      – Kosmai…

      – Nikai…

      Minutei stojo tyla, tada kitas vyras ne tik meilikaujamai, bet ir pašiepiamai prabilo jų gimtąja kalba:

      – Nagi, nagi! Nikai, kažkas naujo. Pagaliau nusprendei pasirodyti? Ar atėjai ne vienas, o gal ketini pasitenkinti tuo, ką rasi čia? Turiu pasakyti, kad kai kurios merginos atrodo labiau gundančios nei ta, kurią atsivedžiau. Jei esi vienas, gali pasirinkti vieną jų.

      Jis godžiai akimis peržvelgė patalpą, kur moterys demonstravo save, tačiau pats visą tą laiką savininkiškai buvo suėmęs Sofiją už riešo. Nikosas tai matė. Rodo savo nuosavybės teises. Ir vėl jį pervėrė pasibjaurėjimas.

      Sofija nurijo seiles, vos tik Kosmas storais lipniais pirštais suėmė jos riešą. Ji visą vakarą stengėsi išvengti menkiausio prisilietimo, tačiau dabar buvo dėkinga, nes Nikosui Kasandrosui įžengus iš praeities košmaro į dabarties, ji atsidūrė ant bedugnės krašto. Dar buvo dėkinga ir už tai, kad vyrai šnekasi nesuprantama kalba.

      Tik tada susivokė, kad vyro, su kuriuo leidžia šį vakarą, vardas graikiškas – rodos, patys Dievai iš jos šaiposi. Gerklę gniaužė kartėlis ir pasibjaurėjimas. Jis kilo jau tada, kai Sofija su šiuo vyru prieš tris valandas įžengė į viešbučio barą. Kosmas Dimistris gal ir yra graikas, bet jis kaip diena nuo nakties skiriasi nuo to graiko, kurį pažinojo. Jai avint aukštakulnius batelius, Kosmas buvo už ją žemesnis, turėjo antsvorio, buvo kvailoko veido, karštomis, gašliomis akimis, trumpais storais pirštukais ir drėgnais delnais.

      O ko tikėjaisi? – pagiežingai paklausė savęs. Jei vyras moka moteriai už tai, kad palaikytų draugiją, vargu ar jis panėšės į Adonį, tiesa? Prieš savo valią ji pasižiūrėjo į priešais stovintį vyrą – kontrastas buvo negailestingas ir akivaizdus. Dieve, jis nepasikeitė! Ketveri nepakeliamos kančios metai jo nepakeitė. Nikosas tebėra pats nuostabiausias jos kada nors matytas vyras. Sofijai prireikė visos stiprybės, kad išliktų abejinga, nors puikiai žinojo, ką Nikosas pamanė.

      Ji fiziškai pajuto Nikoso panieką: deginančią, klastingą. Jie vėl žiūrėjo į Kosmą Dimistrį, o jo skvarbus žvilgsnis sušvelnėjo.

      – Prižiūriu Georgijų Panotį, Anatolijaus Panočio sūnų, – trumpai pasakė. – Vaikis visai nepatyręs.

      Nikosas mostelėjo vaikinuko, šokančio su mergina impozantiška šukuosena, link.

      Kosmas šiurkščiai nusijuokė.

      – Ketini sugadinti malonumą?

      – O tau ar malonu? – šiurkščiai paklausė ir dar kartą pažvelgė į moterį, šįvakar suteiksiančią Kosmui malonumo.

      Jo krūtinėje pradėjo kilti niūrus, viską žudantis pyktis. Iš niekur atsirado begalinis noras nuimti Kosmo ranką nuo merginos riešo, liepti jam dingti ir pasiieškoti kito malonumo šaltinio! Nikosas uždraudė sau tai daryti, šiaip taip nuslopino troškimą, užtrenkė duris lyg saugotųsi atominių atliekų. Sofija Granton neverta jo jausmų – neverta jai skirti dėmesio. Nei tada, nei dabar.

      Jis dar kartą pažvelgė merginai į akis. Jose neatsispindėjo jokie jausmai. Sukrėtimas jį atpažinus, tik tiek. O gal tai buvo nerimas? Šis klausimas nedavė ramybės. Kodėl gi ne? – piktai pagalvojo. Prieš ketverius metus jai beveik pavyko iš jo pasityčioti. Ką gi, šį kartą nepavyks! Jis gali žiūrėti į merginą nekenkdamas sau. Apdovanoti žvilgsniu, kokio ji iš tikrųjų nusipelnė. Kai Nikosas vėl į ją pažvelgė, jo veidą iškreipė grimasa. Vyras suprato, kad Sofija nekreipia į jį dėmesio, jis prisimerkė. Merginos atsiribojimas, šaltumas kažkodėl siutino graiką. Tada, kai jų keliai išsiskyrė, ji buvo kitokia.

      Ašarojo, kūkčiojo, tvirtai laikėsi įsikibusi, šnarpštė.

      Kosmui prabilus, Nikosas prisivertė susikaupti.

      – Jei jau prakalbome apie smagumą… Man reikia miltelių, – jis paleido Sofijos riešą ir prakalbo angliškai. – Mažule, palauk čia.

      Sofijos nusivylimui, Kosmas nuėjo, o prie jo staiga prišoko trys merginos, bet jis liko joms abejingas. Sofija su baime žiūrėjo Kosmui įkandin. Kur jis eina? Kodėl? Supanikavo. Dieve brangiausias, jos negalima štai taip palikti – tik ne šalia Nikoso Kasandroso. Mergina buvo pasiruošusi eiti iš paskos, bet buvo per vėlu. Sulaikė vienintelis žodis.

      – Sofija.

      Nors Sofija ir išliko rami, bet po bejausmiu veidu slypinti deginanti liepsna pradėjo tirpdyti jos protą kausčiusį ledą, nutraukė grandines, atrakino visas spynas, nugriovė visas užtvaras ir atšovė sklendes, už kurių ji tvirtai slėpė prisiminimus. Tie prisiminimai lyg prasiveržusi užtvanka dabar bando ją paskandinti. Nepakenčiami, bauginantys prisiminimai.

      Praeitis lyg skystas švinas liejosi jai ant galvos.

      Antras skyrius

      Sofija pasuko iš Kensingtono Didžiosios gatvės, kurioje išlipo iš autobuso, ir ėjo Holando parku – buvo ankstyvas vakaras, bet pavasario saulė maloniai šildė. Jai patinka tokie pasivaikščiojimai, ypač šiuo metų laiku. Mergina pagalvojo, kad nėra nieko nuostabesnio už pavasarį. Ji ėjo, o galvoje pakiliai skambėjo Šumano Pavasario simfonijos taktai – medžius puošė žaluma, oras buvo gaivus, o juk tai nėra būdinga Londonui.

      Sofija paspartino žingsnį. Norėjo kuo greičiau pranešti tėvui gerą naujieną: kitą mėnesį įvyksiančiame koncerte bus viena iš solisčių. Ji mintimis peržvelgė repertuarą: du Šopeno noktiurnai buvo gana lengvi, bet Listas – klastingas! Ką gi, šiek tiek repeticijų, ir viskas bus nepriekaištinga. Gaila, kad šiais metais jie nebesurengė iškilmių, kurias tėvas kiek anksčiau buvo pažadėjęs jos gimimo dienai, bet užtenka ir tokio, koks yra, Sofijai nėra ko per daug norėti.

      Mergina kiek suraukė antakius. Tėvui nebūdinga taupyti muzikos sąskaita. Nuo tada, kai pradinių klasių mokytoja pasakė, kad Sofijai būtina lankyti fortepijono pamokas, tėvas užsidegė. Mielai mokėjo už jos gabumų, kad ir kokie šie būtų, lavinimą. Taip, ji nebuvo muzikos genijus. Tai žinojo ir su tuo susitaikė. Muzikos pasaulyje genijus galima suskaičiuoti. Sofija jiems nepavydėjo, nes žinojo, kad ir labai talentingiems muzikantams sunku pragyventi iš muzikos. Buvo patenkinta, kad yra gabi, atsidavusi ir… neprofesionalė. Be to, su gailesčiu pripažino, kad jai geriau, nes nereikia užsidirbti pragyvenimui. Net baigusi koledžą ji gali toliau groti ir negalvoti apie pinigus. Sofija gali muzikuoti savo malonumui ir, tikėtina, kitų žmonių malonumui.

      Žinoma, tėvui patinka klausytis, kaip ji skambina. Ir vėl lūpas perkreipė liūdna šypsena. Jis galbūt ir yra didžiausias jos gerbėjas, bet neturi muzikinės klausos.

      Tėti, tai Hendelis,

Скачать книгу