LITMIR.BIZ

Скачать книгу

o ji visada jas taip pat ramiai atmesdavo.

      Kaip šerifas jis nieko negalėjo padaryti, kad sustabdytų smurtą už tų namų durų, kol vieną dieną ji atėjo pas jį į būstinę – nusėta mėlynėmis, primušta, įbauginta – ir parašė pareiškimą.

      Dabar Devinas nedaug ką galėjo jai pasiūlyti kaip šerifas, tik draugystę.

      Nutaisęs nerūpestingą šypseną jis išėjo pro užpakalines namo duris.

      – Sveika, Kese.

      Jos mielos, pilkos akys patamsėjo iš išgąsčio. Devinui tai buvo nenauja, nors be galo skaudino, kad pirmiausia ji žiūri į jį kaip į šerifą – valdžios atstovą, žadantį vien rūpesčius, o tik paskui – kaip į seną draugą. Bet šypsena į Kesės veidą sugrįžo daug greičiau nei anksčiau, nuvydama nuo jos švelnių bruožų įtampą.

      – Sveikas, Devinai. – Ramiai, nes stengėsi išmokti būti rami, ji užsegė skalbinių spaustuką ant virvės ir ėmė lankstyti paklodę.

      – Gal padėti?

      Nelaukdamas, kol ji atsisakys, jis pradėjo rinkti spaustukus. Kesė nebuvo pratusi, kad vyrai dirbtų tokį darbą. Ypač toks vyras. Jis buvo… didžiulis. Platūs pečiai, stambios rankos, ilgos kojos. Aišku, ir žavus. Kaip visi Makeidai.

      Devinas turėjo kažką tokio, kas darė jį itin vyrišką, nors Kesė nebūtų galėjusi paaiškinti ką. Net tada, kai įgudusiais judesiais traukė skalbinius nuo virvės ir sulankstęs dėjo į krepšį, jis atrodė labai vyriškas. Skirtingai nei jo pavaduotojai, Devinas vilkėjo ne rusvai žalsvą uniformą, o nešiojo džinsus ir išblukusius mėlynus marškinius, kurių rankoves buvo užsiraitojęs iki alkūnių. Raumeningas, to nepaslėpsi. Kesė turėjo priežasčių nepatikliai žiūrėti į vyrišką jėgą. Tačiau netgi tokiomis didelėmis rankomis, tokiais plačiais pečiais Devinas buvo švelnumo įsikūnijimas. Kesė stengėsi apie tai galvoti, kai siekdamas kito spaustuko jis prisilietė prie jos.

      Vis dėlto ji žengtelėjo atgal norėdama išlaikyti atstumą. Devinas nusišypsojo, o ji galvojo, ką pasakyti. Būtų lengviau, jeigu jis neatrodytų toks… patikimas. Toks ryškus. Tamsūs it vidurnaktis plaukai garbanojosi ir krito ant išblukusių marškinių apykaklės. Akys žalios tarsi samanos. Veido bruožai lyg išskaptuoti, negalėjai neatkreipti dėmesio į tobulai suformuotas kalveles ir lomas. Lūpos ryžtingos, o duobutė viename skruoste nuolat traukė žvilgsnį.

      Net ir kvepėjo jis vyriškai. Paprastu muilu ir prakaitu. Devinas visada buvo jai malonus, atrodė, jis jau seniai jos gyvenimo dalis. Bet vos tik likdavo dviese, Kesė įsitempdavo tarsi katė susidūrusi su buldogu.

      – Tokią gražią dieną neverta kišti jų į džiovintuvą.

      – Ką? – Kesė sumirksėjo, paskui mintyse susikeikė. – A, taip. Aš mėgstu patalynę džiovinti lauke, kai turiu laiko. Šiąnakt nakvojo du svečiai, kiek vėliau turėtų atvažiuoti dar keli. Atminimo dienos savaitgaliui visi kambariai užsakyti.

      – Būsi labai užsiėmusi.

      – Taip. Nepavadinčiau to darbu, bet būsiu užsiėmusi.

      Devinas pažvelgė į minkštus skalbinius krepšyje.

      – Ne tas pats kas aptarnauti Edės užkandinės lankytojus?

      – Ne tas pats. – Kesė šyptelėjo stengdamasi nuslopinti kaltės jausmą. – Edė man buvo gera. Su ja malonu dirbti.

      – Ji vis dar priekaištauja Reifui, kad tave pasigrobė. – Kesė, regis, susikrimto ir Devinas papurtė galvą. – Aš tik juokauju, Kese. Juk žinai, kad ji džiaugėsi, kai gavai šį darbą. Kaip vaikai?

      – Jiems viskas gerai. Puikiai. – Jai nespėjus paimti krepšio su skalbiniais Devinas čiupo jį, atrėmė į klubą ir Kesė nežinojo, kur dėti rankas. – Netrukus grįš iš mokyklos.

      – Ar šiandien nėra beisbolo treniruotės?

      – Ne. – Ji patraukė į virtuvę, bet Devinas užbėgo už akių ir atidaręs duris laukė, kad ji įeitų pirma jo. – Konoras labai džiaugiasi, kad jį priėmė į komandą.

      – Jis geriausias metikas, kokį jie kada nors turėjo.

      – Visi taip sako. – Kesė nuėjo tiesiai prie viryklės užkaisti kavos. – Kaip keista. Jis niekada nesidomėjo sportu, kol… na, anksčiau, – netvirtai užbaigė ji sakinį. – Brajanas labai gražiai su juo sutaria.

      – Mano sūnėnas velniškai geras vaikas.

      Devino balse nuskambėjo toks paprastas ir nuoširdus pasididžiavimas, kad Kesė atsisuko pasižiūrėti.

      – Tu tikrai taip manai, ar ne? Noriu pasakyti – nors tarp jūsų ir nėra kraujo ryšio…

      – Kai Džeradas vedė Savaną, Brajanas tapo jo sūnumi, o mano sūnėnu. Šeima – ne vien kraujo ryšiai.

      – Žinoma, kad ne, kartais kraujo giminės – gyva bėda.

      – Tavo motina ir vėl ginčytųsi.

      Kesė tik kilstelėjo petį ir nusigręžė virti kavos.

      – Ji viską aiškina savaip. – Pasisukusi ji iš spintelės su stiklinėmis durelėmis išėmė puodelį ir mažą lėkštelę. Kai Devinas apkabino per pečius, ji krūptelėjo ir vos neišmetė keraminių indų ant grindų.

      Jis norėjo atsitraukti, bet persigalvojo. Negana to, atsuko ją veidu į save ir abiem rankomis suėmė už pečių.

      – Ji vis dar prikaišioja tau dėl Džo?

      Kesė norėjo nuryti seiles, bet gerklės raumenys neklausė. Jo rankos buvo tvirtos, tačiau neskaudino. Devino akys buvo kupinos apmaudo, bet ne paniekos. Ji liepė sau nusiraminti ir nenusukti žvilgsnio.

      – Ji nepripažįsta skyrybų.

      – Tai pripažįsta, kad galima mušti žmoną?

      Dabar jau Kesė susigūžė ir nuleido akis. Devinas mintyse nusikeikė ir atitraukė rankas.

      – Atsiprašau.

      – Nieko, viskas gerai. Nesitikėjau, kad mane suprasi. Dabar jau ir aš to nebesuprantu. – Lengviau atsidususi, kai jis atsitraukė, Kesė iš dubens pridėjo į lėkštelę avižinių sausainių su šokolado gabalėliais, kurių buvo prikepusi iš ryto. – Neatrodo svarbu, kad aš laiminga ir kad laimingi mano vaikai. Nesvarbu, kad teismas pripažino, jog Džo su manimi elgėsi blogai. Nesvarbu, kad jis užpuolė Reganą. Svarbu viena – aš sulaužiau įžadus ir su juo išsiskyriau.

      – O ar tu laiminga, Kese?

      – Aš jau nebetikėjau, jog galėčiau ar turėčiau būti laiminga. – Ji padėjo lėkštelę ant stalo ir nuėjo pripilti Devinui kavos. – Taip, esu laiminga.

      – Nejaugi žadi versti mane vieną gerti kavą?

      Minutę Kesė spoksojo į Deviną. Tai vis dar buvo neįprastas dalykas – vidury dienos susėsti su draugu išgerti kavos. Perėmęs iš jos iniciatyvą jis pats išėmė dar vieną puodelį.

      – Na, papasakok man… – Įpylęs kavos Devinas atitraukė jai kėdę. – Ar turistams patinka nakvoti name, kuriame vaidenasi?

      – Kai kurie, nieko ypatingo nepamatę ir neišgirdę, nusivilia. – Kesė pakėlė puodelį, stengdamasi nesigraužti, kad nieko nedirba, o tik plepa. – Bet Reifas protingai pasielgė paskelbdamas, kad viešbutis įkurtas vaiduoklių name.

      – Jis visada buvo protingas.

      – Teisybė. Kai kurie žmonės nusileidžia pusryčiauti suirzę, bet dauguma… galima sakyti, susijaudinę. Būna girdėję, kaip kažkas tranko duris, šūkauja ar netgi rauda.

      – Abigalė Barlou? Tragiško

Скачать книгу