LITMIR.BIZ

Скачать книгу

tai ne tas pats kaip nušauti farą, – patikino Entonis ir Džerio akys įsmigo į jį. Zakas pasislinko dar šiek tiek į dešinę. – Nušauti farą? – Entonis lėtai papurtė galvą. – Su laisve gali atsisveikinti. Mes to nenorime. Džeri, nuleisk ginklą.

      – Nė nemanau. – Džeris ėmė tankiau alsuoti ir pažvelgė į Zaką. – Nė nemanau. O jūs, vyručiai, judate. – Nutaikęs ginklą į Zaką jis užsimerkė ir nuspaudė gaiduką.

      Džeriui iššovus Zakas nėrė ant grindų, Entonis suriko: „Džeri!" ir šis nukreipė pistoletą jo pusėn. Zakas metėsi per stalą, Entonis išsitiesė ant grindų, o tą akimirką Džeris paleido kulką į patį durų vidurį.

      Zakas partrenkė Džerį ant žemės. Entonis pašoko ant kojų, pasiruošęs padėti.

      – Kaip tu?

      – Aš? O, kuo puikiausiai, – sunkokai alsuodamas atsiliepė Zakas, tuo pat metu grabaliodamas antrankius. – Taigi nepalyginamai geriau nei Džeris. O tu kaip?

      – Tame koridoriuje buvo žmonių. – Kol Zakas dėjo antrankius, Entonis išėjo pro duris pažiūrėti, į ką kitapus jų pataikė Džeris.

      – Turi teisę tylėti, šunsnuki, – tarė Zakas ir baigė vardyti Mirandos [Sulaikytojo teisės, išvardijamos arešto metu (čia ir toliau – vert. pastabos).] teises sėdėdamas suimtajam ant nugaros. Sugrįžęs Entonis atsišliejo į staktą.

      – Sveikinu, – Zakui baigus, Entonis kreipėsi į Džerį, – pašovei fontaną.

      – Eik tu… – atkirto Džeris, bet balsas nuskambėjo greičiau droviai nei įžūliai.

      Zakas atsistojo ir piktai žybtelėjo akimis į gulintįjį.

      – Reikia pradėti sukiotis tarp aukštesnės klasės nusikaltėlių.

      – Tiesą sakant, tai ir yra grietinėlė, – atsiliepė Entonis, tikrindamas, ar nesusitepė švarko. Šis, kaip visada, buvo be dėmelės. – Nori dirbti dorovės arba žmogžudysčių skyriuje?

      – Ne, – atsakė Zakas. – Noriu suimti žmones, kurie į mane nesitaiko ginklu. Tiesą sakant, išvis nebenoriu nieko suimti. Noriu sukiotis tarp gerų piliečių. Ar tai įmanoma? Ar dar yra likę gerųjų?

      – Na, esame tu ir aš, – kantriai ištarė Entonis. – Mes turėtume būti tie gerieji. Tikrai gerai jautiesi? Pastaruoju metu keistai elgiesi.

      – Vyručiai, gal galėtumėte paskubėti? – Džeris suinkštė nuo grindų. – Man čia nelabai patogu.

      – Žinai, Džeri, – pažvelgęs į apačioje gulintį suimtąjį staiga tyliai prašneko Zakas, – dabar labai lengvai galėčiau išspirti smegenis tau iš makaulės. – Jis švelniai bakstelėjo Džerio galvą koja. – Pasipriešinimas suimant. Nerizikuok.

      Džeris užsičiaupė.

      – Duosiu tau patarimą, Džeri. – Entonis pasilenkė ir viena ranka pakėlė jį ant kojų. – Nieko neaiškink vyrukui, į kurį ką tik buvai nutaikęs pistoletą. Greičiausiai jis bus nusiteikęs priešiškai. Tiesą pasakius, Džeri, tu mums ne pernelyg patikai ir tada, kai dar nebuvai išsitraukęs ginklo.

      Džeris užsimerkė.

      – Vis dėlto tikėjausi, kad jis priešinsis suimamas, – tarstelėjo Zakas.

      – Ne, nesitikėjai, – atsakė Entonis. – Turi darbo per pietus. Privalėsi suimti stambų sukčių „Harvey's Diner" užkandinėje. Kas tau darosi?

      – Nieko. – Zakas išstūmė Džerį į koridorių. – Tai dėl oro. Nekenčiu vasario. Ir nekenčiu biurų pastatų. – Jis nužvelgė lygias pilkas sienas. – Galbūt mesiu šį darbą. Susirasiu kokį nors darbelį gryname ore. Jokių ginklų. Kaip manai, ar būčiau geras eigulys?

      – Žinai, man dėl tavęs neramu, – atsakė Entonis.

      – Tavo bėdos. – Zakas nužingsniavo koridoriumi, bakštindamas priešais save Džerį. – Na, Džeri, ką būtum veikęs su pinigais?

      LIUSĖ SĖDĖJO SUDRIBUSI priešais seserį nušiurusios „Harvey's" užkandinės turkio spalvos kabinoje ir kankino salotas.

      Tina susiraukusi dėbtelėjo į savo salotas.

      – Tu įsitikinusi, kad čia valgyti saugu? Man atrodo, kad turkio spalvos plastikas kenkia, ir net neabejoju, jog šitos salotos kenksmingos. Jos baltos. – Ji išsitraukė cigaretę iš ant stalo gulinčio pakelio ir grakščiai ją prisidegė, lyg penktojo dešimtmečio kino žvaigždė.

      Liusė palinko į priekį, kad galėtų paremti smakrą ranka ir apsimesti, jog klausosi sesers; vulgarokai atrodantys plaukai vėl užkrito ant akių. Ji pavydžiai dėbtelėjo į Tiną, kuri ką tik perbraukė tamsią, šilkinę tobulai nukirptų plaukų sruogą. Gal jos ne seserys. Gal motina joms melavo. Ne, jos paveldėjo tą patį katės veidą: plačią kaktą, dideles akis, mažą burną ir smailų smakrą. Tiesiog Tina atrodė grynaveislė, o ji pati – lyg pasmerkta kiurksoti benamių gyvūnų aptvare.

      „Liaukis, – sudraudė save Liusė. – Baik savęs gailėtis. Tau tik prastos šukuosenos diena." Na gerai, prastos šukuosenos savaitė. O dar tos skyrybos. „Tau tik prastas mėnuo. Susiimk. Ateina pavasaris."

      – Juk atsikratysi jo pavardės, tiesa? – paklausė Tina. – Liusė Sevidž Porter skamba taip, lyg būtum ištekėjusi už fanatiško pasiuntinuko.

      „Užsikišk, Tina." Liusė sumirksėjo.

      – Gal galėtume pasikalbėti apie ką nors kita? – Nubloškusi plaukus nuo akių ji apsižvalgė po prietemoje skendinčią užkandinę, tikėdamasi, kad niekas to negirdėjo. Kadangi patalpa buvo ne tik apsiblaususi, bet ir mažutėlė, Liusė baiminosi visai pagrįstai, laimei, užkandinė buvo kone tuščia. Čia tebuvo nuobodžiaujanti padavėja, rymanti ant aplūžusio plastikinio bufeto šalia musių nutupėtos spurgų dėžutės, o kitapus identiškoje kabinoje sėdėjo du vyrai.

      Liusei sunkiai sekėsi nekreipti dėmesio į vieną iš jų.

      Vienas vyras buvo aukštas, lieknas ir elegantiškas, jis sėdėjo patogiai atsilošęs, o puikiai sukirpto tvi do kostiumo nedarkė nė mažiausia raukšlelė.

      Antrasis vyras atrodė kaip pirmojo priešingybė. Žemesnis, stambesnio sudėjimo, įsitempęs it spyruoklė, įsprausta į susilamdžiusį juodą odinį švarką; jis palinko virš stalo ir dūrė smiliumi į plastikinį staliuką. Neskustas veidas atrodė lyg sudėliotas iš plokščių, plaukai tamsūs ir susivėlę, o šypsena žybtelėdavo veide it sugedusi neono iškaba. Jis buvo toks sklidinas gyvybės, kad stalas kone linko nuo jo asmenybės svorio. Liusė atkreipė į jį dėmesį nejučia, vos įžengusi į užkandinę, ir nebepajėgė pamiršti; mintyse pati save žnaibė už tai, kad vogčiomis dirsčioja į nepažįstamąjį, bet vis tiek nesiliovė.

      Jis iš tų vyrų, kurie gali įrėžti randą moters širdy visam gyvenimui. Kad ir kaip ten būtų, ji nevisiška kvaiša. Juk galėjo ištekėti už tokio kaip jis, o ne už Bredlio.

      Bet tik pamanyk, kaip būtų pasismaginusi iki santuokos pabaigos.

      – Ne, tai būtų buvę kvaila, – garsiai ištarė Liusė.

      – Kas? – paklausė Tina.

      – Nieko. – Ji pasisuko į seserį. – Tavo labai gražus kostiumėlis.

      – Taip ir turėtų būti. Kainavo krūvą pinigų. Tu negalėtum sau tokio leisti. Jei jau reikėjo pulti į nevykusią santuoką, o spėju, kad reikėjo, nes tai šeimos kraujyje, kodėl negalėjai išsirinkti bent piniguočiaus?

      – Ne, – Liusė

Скачать книгу