Скачать книгу

Tiboras įslaptindavo pabėgėlius. Zoltanas šiuos sąrašus pasiliks sau ir šitaip bus nuolat naudingas valstybei – šiuos asmenis atskleis vieną po kito kaskart kilus reikalui įrodyti savo ištikimybę. Už tai jie leis jam turėti vilą. Vila ir spausdinimo mašina, apie kurią jie nė nenutuokė, – štai jo išsigelbėjimas.

      Vardai išsibaigs, kad ir kaip kruopščiai, kad ir kaip lėtai juos išduotų. Tiesą sakant, jei jis pateiktų juos pernelyg lėtai, sovietai prarastų kantrybę, imtų reikalauti, kad jis pasakytų, iš kur gauna šią informaciją, o jam atsisakius atskleisti, ateitų į vilą patys knaisiotis, ir šitaip žūtų paskutinė jo viltis.

      Jis ėmė ieškoti ko nors, kas padėtų dirbti su spausdinimo mašina. Vėliau tais pačiais metais – kai kilo pirmoji tremčių, įkalinimų ir egzekucijų banga, jis sutiko Agi. Jos tėvas ir motina buvo prisiekę komunistai nuo 1919-ųjų trumpalaikės Bėlos Kuno5 diktatūros Vengrijoje ir paskiau, admirolui Horčiui6 dvidešimt ketveriems metams paėmus valdžią šalyje, patyrė baltąjį terorą, kai buvo persekiojami žydai ir kairieji. Jos tėvas buvo ir žydas, ir kairysis, ir daugiau nei kartą tik kaukolės kietumas jį sumuštą išgelbėjo nuo mirties, kaip ir jo įgūdžiai dirbti spausdinimo mašina padėjo išsaugoti jų visų trijų gyvybę ištisą antisemitizmo, getų ir holokausto laikotarpį. „Jei nešiosi geltoną žvaigždę, jie tave užmuš, – tarė jis kartą Agi, sumesdamas jos ir motinos raiščius į liepsnas, – jeigu nenešiosi, irgi užmuš… – jis pamaišė ugnį. – Tai ko jaudintis?“ Bet jis darė ir kur kas daugiau – parengdavo popierius įvairiausiems žmonėms: žydams, pasipriešinimo dalyviams, draugams komunistams, britų kareiviams, parašiutais iššokusiems sostinėje, kitiems, kam dėl vienos ar kitos priežasties reikėjo bėgti nuo persekiotojų, – viską, ką tik galėjo, kad tik pakenktų fašistams. Kaip tik dėl to po sovietinės okupacijos Agi tėvą Malinovskio įsakymu areštavo, kaip ir daugelį kitų komunistų, ir ne tiek dėl balsios rusų „išvaduotojų“ kritikos, – mat jis klausė, ką gero jiems davė lauktasis išvadavimas, jei tai reiškia Raudonosios armijos plėšikavimą, prievartavimus, plėšimus, turto išmušinėjimą, šalies maisto išteklių grobimą ir atsargų kaupimą kariuomenei, visiems kitiems badaujant, tautos plėšimą vykdant reparacijas, masinius areštus, žudynes, – kiek dėl to, kad nedrebėjo dėl savo gyvenimo. Juos buvo beišsiunčią į kalinimo stovyklą Gedelėje, vieną iš daugelio, kurias įrengė sovietai, bet čia įsimaišė Zoltanas ir tarė, kad jam reikia patyrusio žmogaus „kanceliariniam darbui“. Malinovskis pranešė Maskvai, kad jis sugavo 110 000 fašistų, bet kadangi jų turėjo tik 60 000, likusius reikėjo surinkti – atvilkti gatvėje ar namuose atsitiktinai pakliuvusius žmones, ir Zoltanas buvo atsakingas, kad šie pakaitiniai atrodytų sugauti teisėtai.

      Suprantama, Agi tėvas paprieštaravo, taigi Zoltanas pasivedėjo jį į šalį ir priminė, kad jauniausios raudonųjų karių prievartaujamos moterys buvo dvylikos, o vyriausios – devyniasdešimties, tad ir jo žmona, ir duktė esančios tinkamo amžiaus, paminėjo ir įvairias venerines ligas, kurių jos galėtų tikėtis, ką ir kalbėti apie tai, kiek tai truktų, nes kai kurios moterys būdavo uždaromos porai savaičių ir vienu metu turėdavo „linksminti“ iki trisdešimties kareivių. Galiausiai Agi tėvas sutiko, o kad sušvelnintų smūgį, Zoltanas užtikrino, kad jomis bus pasirūpinta, ir šį pažadą tesėjo netgi tada, kai užprašyti darbai buvo baigti, o Agi tėvus vieną naktį aplankė saugumas ir išvedė už „neteisėtą vyriausybinių dokumentų padirbinėjimą“. Taip Zoltanas paveldėjo Agi.

      Jis tariamai bandė išgelbėti jos tėvus – vien tam, kad palenktų ją savo pusėn, kad ji patikėtų, jog jis nėra „aparatčikas“, tik naudojasi sistema, kol pats galės pasprukti. Tad pasistengė, kad ji matytų jo rūpestį, kai skambindavo telefonu; o kai jie atvyko į vilą išsivesti ir jos, kai saugumo agentai pasibeldė į duris, jis jau laukė ir užtvėręs įėjimą ėmė vardyti savo apdovanojimus, laimėjimus ir ryšius, norėdamas aiškiai parodyti, kad jis, o kartu ir ji, yra „apsaugoti“, nors, tiesą sakant, niekas nebuvo apsaugotas, kad ir kaip aukštai būtų buvę tavo draugai, nes pats pavojingiausias draugas kaip tik ir buvo pats aukščiausias – Stalinas.

      Tai buvo drąsus poelgis – galbūt vienintelis jo drąsus poelgis, nors padarė tai tik vildamasis, kad Agi padės pataisyti po vila paslėptą spausdinimo mašiną. Jis žinojo, kad ji ir užsimerkusi gebėtų sutaisyti mechanizmą ir spausdinti, šitai papasakojo pats senasis vyriškis, girdamasis, kad Agi tikrai buvo daugiau nei mažoji jo padėjėja. Kai tėvas būdavo iškviečiamas su reikalais, ji imdavosi viskam vadovauti.

      Agi visa tai išklausė tylomis, visiškai ramiai, o akys žvelgė lygiai taip, kaip anąsyk Karolos, perdėm kietai kaip devyniolikmetės – laibutės, šiek tiek berniukiškos, – ji atrėmė jo žvilgsnį lygiai tokiu pačiu. Jie paseno nuo karo. Jis pastebėjo, kaip ji žvilgsniu nuo jo atsiribojo, – ir tai buvo pamoka, kad tai, ką padaręs, turi tverti vienas ir nebandyti pasilengvinti naštos užversdamas ją ir moteriai.

      Nulipus į apačią atrodė, kad tęsiasi nesibaigianti žiema. Agi tupėdavo prie liuko grindyse ir spoksodavo į jį, klausydamasi tarškėjimo ir dūzgimo, Zoltanui bandant paleisti senąjį Tiboro aparatą, presus, lempas ir generatorius. Bet jam stigo ir patirties, ir sėkmės. Niekas neveikė. Viso labo mašinos dalys užkibdavo viena už kitos, plėšė, spjaudė ir trynė popierių, mirkčiojo lempomis. Generatorius pavojingai burzgė, ir kiekvieną metalinį objektą netoliese taip smarkiai įkraudavo, kad nuolat krečiamas Zoltanas nepaliovė keiktis.

      Agi jo pietus padėdavo prie angos, akimirką pasiklausydavo ir kaukštelėdavo bato kulnu taip, kad jis pašokdavo vidury bandymų, išmesdavo atsuktuvą, laidą ar žibintuvėlį ir turėdavo graibytis jo tamsoje. Zoltanas kartais jausdavo, kad savo buvimu ji keičia vilą. Virtuvėje gaminamo maisto kvapas. Miegamasis, jai verčiantis per sapną prisipildantis šnarėjimo. Jam nepakenčiama dengta galerija su kolonomis ir gebenėmis, nes vienintelis kartas, kai šypsena šmėkštelėdavo Agi veide, ir būdavo jai įžengus į galeriją, traukiant sodo kvapus ir saulės šviesą, apie kurią ji ir pusė šalies svajojo rūsiuose ir slėptuvėse per apgultį, girdėdami vien bombų cypimą, su kiekvienu sprogimu matydami nuo sienų ir lubų lėtai besileidžiantį tinko rūką.

      Užuot jam padėjusi, Agi kasdien vis primindavo Zoltanui jo kraupius darbus. Mylėjosi su juo nė nevirptelėdama, sustingusi lyg statula, duktė žmogaus, kurį jis pražudė, moteris, kurią turi neteisėtai, pavogta, priversta priešintis savo valiai, tarytum peninti jo beviltiškumą, jo savinieką, jo nesamą drąsą.

      Sužlugdytas sėdėdavo su ja viename apgriautų kambarių, Agi įsmeigusi žvilgsnį į grindis, toliausiai nuklydusi.

      – O ką gi tu būtum dariusi? – nerimo jis, tarsi išklojęs apie spausdinimą, planus susikurti naują tapatybę, išnykti, kol niekas nesiėmė per daug intensyviai tyrinėti jo veiklos, dabar galėtų laisvai jai dėstyti, ką tokie tyrinėjimai atskleistų. – Koks dar buvo pasirinkimas?

      Ji stebeilijo į jo paliktą žiojintį liuką, į lėtai besistumiančius pradėtus atnaujinimo darbus, bandymus nutinkuoti sienas, užtaisyti skylę lubose, uždažyti pusės dešimtmečio senumo vandens dėmes, o jos tyla nepasiūlydavo jam to vieno vienintelio, labiausiai trokštamo dalyko: išgirsti ką nors, kokį gyvą žmogų tariant, kad irgi būtų padaręs tai, ką padarė jis. Bet girdėjo tik vilą, į stogą teškantį lietų, radiatorių ir vandentiekio kliuksėjimą, langus klebenantį vėją, tarsi visa tai jam būtų byloję, kad tai, ką jis padarė nušaudamas tuodu vaikinukus, galėjo tik ypatingas žmogus. „Niekas kitas – tik tu“, – atsakė jam vila.

      Kitais sykiais jis minėdavo jai tuos, kuriems padėjo, – anai ligoninėje rastai merginai nutrauktomis kojomis, pačiai Agi, – klausinėdavo, ar neatitaisė šitaip skriaudos jos tėvams, aniems dviem berniukams?

      – Ar gali būti, kad nepajėgiu visai nieko gero padaryti? – nerimo jis. – Gal dar nėra taip prastai. Galbūt dar

Скачать книгу


<p>5</p>

Béla Kun (1886–1938) – vengrų revoliucionierius. Vienas iš pagrindinių Vengrijos KP įkūrėjų (1918) ir Vengrijos sovietų respublikos (1919) organizatorių. Per Didįjį valymą suimtas ir nuteistas sušaudyti.

<p>6</p>

Miklós Horthy (1868–1957) – 1919 m. organizavo Nacionalinę armiją kovai su Vengrijos sovietų respublika;1920–1944 m. buvo Vengrijos regentas ir faktinis diktatorius.