LITMIR.BIZ

Скачать книгу

g>

      Kaip ilgai, Šventasis ir Teisusis Valdove, neteisi ir nekeršysi už mūsų kraują žemės gyventojams?

APREIŠKIMAS JONUI 6,10

      Pirmas skyrius

      TESKERE 1

      – Kaip aš čia patekau?

      Gabrielis Bagratianas nejučiomis ištaria šiuos žodžius, nors aplinkui nėra nė gyvos dvasios. Tai ne klausimas, o kažkas neapibrėžta – šventiška nuostaba, kurios pilna jo širdis. Gal todėl, kad ankstyvas kovo sekmadienio rytas toks skaistus, o Sirijos pavasaris nuo Musa Dago šlaitų vilnija didžiulėmis raudonomis anemonomis iki pat kalvotų Antiochijos2 lygumų. Iš kalnų ganyklų trykšta švelnus raudonis, nustelbdamas kuklius baltus narcizus, kurie taip pat jau pražydo. Atrodo, kad kalną gaubia nematomas auksinis gaudesys. Gal tai dūzgia iš Kebusijės avilių išskridusios bitės, o gal šį tylų ir skaidrų rytą girdėti Viduržemio jūros mūša, graužianti uolotą Musa Dago skardį kitoje kalno pusėje, toli nuo čia? Nelygus kelias kyla aukštyn pro apgriuvusias sienas. Paskui sienos baigiasi virsdamos netvarkingomis akmenų krūvomis, piemenų takas siaurėja. Prieškalnė įveikta. Gabrielis Bagratianas atsigręžia atgal. Aukštas, su turisto apranga iš purios namie austos vilnos, jis išsitiesia ir suklūsta. Kilsteli kepurę nuo suprakaitavusios kaktos. Akys plačiai atmerktos. Jos kiek šviesesnės, bet ne mažesnės nei daugumos armėnų.

      Gabrielis mato, iš kur atėjo: tarp parko eukaliptų švyti namas ryškiomis sienomis ir plokščiu stogu. Tvartai ir ūkiniai pastatai irgi gerai matyti sekmadienio ryto saulėje. Nors tarp Bagratiano ir vilos daugiau kaip pusė valandos kelio, ji vis dėlto atrodo taip arti, lyg būtų sekusi iš paskos jo pėdomis. Johunoluko bažnyčia, stovinti toliau slėnyje, tarytum sveikina jį, tarytum moja jam savo didžiuliu kupolu ir smailiu šoniniu bokštu. Masyvi, niūroka bažnyčia ir Bagratiano vila sudaro vieną visumą. Abi jas prieš penkiasdešimt metų pastatė Gabrielio senelis, legendinis fundatorius ir šių vietų geradarys. Armėnų valstiečiai ir amatininkai po klajonių ieškant uždarbio grįžta iš svetimų šalių, net iš Amerikos, į savo gimtinės lizdus, tik smarkiai prasigyvenę turčiai elgiasi kitaip. Jie statosi prabangias vilas pajūryje prie Kanų, tarp Heliopolio sodų ar ant Libano šlaitų prie Beiruto. Avetisas Bagratianas nebuvo iš tokių išsišokėlių. Jis įsteigė žinomą Stambulo firmą, atidarė filialus Paryžiuje, Londone ir Niujorke, bet jei tik leisdavo laikas ir darbai, nuolat grįždavo į savo vilą Johunoluke, Musa Dago papėdėje. Iš jo karališko dosnumo daug naudos turėjo ne tik Johunolukas, bet ir kiti šeši Svedijos apskrities armėnų kaimai. Jei nekalbėsime apie jo statytas bažnyčias ir mokyklas, amerikiečių misionierių-mokytojų pakvietimą, užtenka tik paminėti dovaną, kuri, nepaisant visų įvykių, išliko žmonių atmintyje iki šių dienų: laivas, prikrautas „Singer“ firmos siuvamųjų mašinų, kurias Avetisas Bagratianas po ypač sėkmingų savo firmos metų padovanojo penkiasdešimčiai neturtingiausių kaimo gyventojų.

      Gabrielis nenuleidžia akių nuo vilos. Jis pažinojo senelį. Juk gimė šiuose žemiau stovinčiuose namuose, praleido čia ne vieną ilgą vaikystės mėnesį. Kol sukako dvylika. Šis ankstyvasis gyvenimas, kuris kadaise buvo jo gyvenimas, neįtikėtinai jaudina, jaudina iki skausmo. Tai tarytum gyvenimas iki gimimo, graudinantis sielą, verčiantis ją virpėti. Ar jis iš tikrųjų pažinojo senelį? Gal tik skaitė apie jį vaikiškoje knygelėje ar matė portretą? Neaukštas vyras su smailia balta barzdele, geltonai ir juodai dryžiuotu chalatu. Ant krūtinės grandinėle pritvirtinta pensnė auksiniais rėmeliais. Raudonais pusbačiais jis žengia sodo pievele. Visi jam žemai lenkiasi. Švelnūs seno žmogaus pirštai glosto berniuko skruostą. Ar taip buvo iš tikrųjų, ar tai gyva tik jo svajonėse? Senelis kelia jam panašius jausmus kaip ir Musa Dagas. Kai prieš porą savaičių pirmą kartą vėl išvydo vaikystės kalną, jo tamsėjantį siluetą vakaro danguje, užliejo nenusakomas jausmas, bauginantis ir kartu malonus. Neįstengė jo iki galo suvokti, todėl pasistengė jį nuvyti. Ar tai buvo pirmas nuojautos dvelksmas? Ar čia prabilo dvidešimt treji metai?

      Dvidešimt treji metai Europoje, Paryžiuje, visiškos asimiliacijos metai! Įvyko tai, kas galėjo įvykti per dvigubai ar trigubai ilgesnį laiką. Šie metai viską ištrynė. Po senelio mirties šeima, pamiršusi jo lokalinį patriotizmą, išsikelia iš šio Rytų pasaulio užkampio. Firmos centras ir toliau lieka Stambule, bet Gabrielio tėvai su abiem sūnumis dabar gyvena Paryžiuje. Tiesa, vyresnysis brolis – už Gabrielį vyresnis penkiolika metų – kaip ir senelis pakrikštytas Avetiso vardu, greitai dingsta iš Prancūzijos. Būdamas importo firmos vadovas grįžta į Turkiją. Ne veltui jį pavadino senelio vardu. Europa jo nevilioja. Jis truputį keistuolis, ieškantis vienatvės. Daugelį metų apleista Johunoluko vila jo pastangomis vėl suklesti. Vienintelis Avetiso pomėgis – medžioklė. Iš Johunoluko jis dažnai traukia medžioti į Tauro kalnyną ar Hauraną. Gabrielis mažai ką žino apie brolį, pats Paryžiuje lanko gimnaziją, studijuoja Sorbonoje. Niekas neverčia jo imtis prekybos, tiesa, ir jis, priešingai negu jo giminė, nejaučia tam jokio pašaukimo. Jis mokslininkas, laisvas menininkas, archeologas, meno istorikas, filosofas, beje, gauna metinę rentą, kuri leidžia būti laisvam, netgi pasiturinčiam. Dar labai jaunas veda Žiuljetę. Šios vedybos smarkiai pakeičia jo gyvenimą. Prancūzė žmona jį visiškai patraukia į savo pusę. Dabar Gabrielis labiau negu bet kada prancūzas. Armėnas jis nebent akademine prasme. Tiesa, visiškai neišsižada savo kilmės, armėnų žurnaluose spausdina vieną kitą mokslinį straipsnį. Kai sūnui Stefanui sueina dešimt metų, pakviečiamas armėnas studentas, kad išmokytų jį protėvių kalbos. Žiuljetei iš pradžių tai atrodo visiškai nereikalinga, net žalinga, bet armėnas studentas, jaunasis Samvelas Avakianas, yra malonaus būdo, ir po ilgesnio priešinimosi Žiuljetė pagaliau nusileidžia. Jei šeimoje kyla nesutarimų, jų priežastis visada ta pati. Kad ir kaip Gabrielis stengiasi įsilieti į svetimą aplinką, vis dėlto jam kartkartėmis tenka susidurti su savo tautos politine padėtimi. Kadangi jis kilęs iš garsios šeimos, lankydamiesi Paryžiuje į jį neretai kreipiasi armėnų politiniai veikėjai. Jam netgi siūlo Dašnakcutiuno3 partijos mandatą. Nors jis griežtai atsisako kvietimo, vis dėlto dalyvauja 1907 metų kongrese, kuriame jaunaturkių partija sudaro sąjungą su armėnų nacionaline partija.

      Kalbama, kad reikia sukurti naują valstybę, kurioje skirtingos tautos gyvens taikiai, nežemindamos viena kitos. Tokie tikslai įkvepia ir jį, gerokai nutolusį nuo savo tautos. Tomis dienomis turkai negaili armėnams gražiausių komplimentų, visaip reiškia jiems savo meilę. Ištikimybės priesaiką Gabrielis Bagratianas vertina labiau negu kiti, tokia jau jo prigimtis. Todėl kai prasideda Balkanų karas, savanoriu stoja į armiją. Paskubomis apmokomas Stambulo atsargos karininkų mokykloje ir dar spėja pakovoti. Bulairo mūšyje jis – haubicų baterijos karininkas. Šis vienintelis ilgesnis išsiskyrimas su saviškiais trunka daugiau nei pusę metų. Dėl to jis smarkiai kenčia. Galbūt bijo, kad Žiuljetė gali nuo jo nutolti. Jaučia, kad jųdviejų santykiams iškilo kažkoks pavojus, nors tokiems įtarimams nėra jokio pagrindo. Grįžęs į Paryžių išsižada visų dalykų, nesusijusių su jo vidiniu gyvenimu. Jis – mąstytojas, žmogus, kuriam svarbiausia dvasiniai dalykai, žmogus plačiąja prasme. Kas jam turkai, kas armėnai? Jis rimtai svarsto priimti Prancūzijos pilietybę. Pirmiausia dėl to apsidžiaugtų Žiuljetė. Tačiau nuo šitokio žingsnio kiekvieną kartą sulaiko negeras jausmas. Jis savo noru ėjo į karą. Nors ir negyvena tėvynėje, negali jos išsižadėti. Tai jo tėvų žemė. Protėviai ten iškentė siaubingų dalykų, bet savo tėvynės neapleido. Gabrieliui neteko kentėti. Apie žudymus ir skerdynes žino tik iš kitų pasakojimų, iš knygų. Argi ne vis vien, kam pavaldus žmogus plačiąja prasme, svarsto jis ir lieka Osmanų imperijos pavaldiniu. Dveji laimingi metai puikiame bute Klebero aveniu. Atrodo, lyg visos problemos būtų išspręstos, rasta tinkama gyvenimo forma. Gabrieliui trisdešimt penkeri, Žiuljetei trisdešimt ketveri, Stefanui trylika. Gyvenimas teka be rūpesčių, jo nevargina per didelis garbės troškimas, darbas intelektualus, draugų ratas malonus. Dėl draugų, tai čia daug lemia Žiuljetės žodis. Pirmiausia vis labiau siaurėja Gabrielio ryšiai su senais pažįstamais armėnais. Gabrielio tėvai jau seniai mirę. Žiuljetė tarytum vis labiau stengiasi pabrėžti savosios genties kraują, Tik sūnaus akių pakeisti ji, žinoma, negali. Tačiau Gabrielis viso to, regis, nepastebi.

      Visų jų likimą staiga pakeičia netikėtas Avetiso laiškas. Vyresnysis brolis prašo atvykti į Stambulą. Jis labai sunkiai serga ir nebegali tvarkyti firmos reikalų. Todėl kelias

Скачать книгу