Скачать книгу

kalėjimą, padeda Merso pabėgti ir pats lieka vietoj jo laukti nuosprendžio.

      Ir K. S. Luiso „Liūto, burtininkės ir drabužių spintos“ originale liūtų valdovas Aslanas pasiaukojo dėl žmonių vaiko, o čia Aslanas tiesiai šviesiai susidoroja su Baltąja Ragana, stverdamas dantimis jai už galvos.

      Ela metė Ingridai Katelei:

      – Tai juokinga. Kaip žmonės gali daryti tokius dalykus ir apie juos nerašo laikraščiai!

      Ingrida Katelė gūžtelėjo pečiais.

      – Kartais taip atsitinka – ką dar galiu pasakyti? Dėl tokių dalykų geltonoji spauda nesitaškys, literatūra ne itin domina visuomenę. Senos knygos beveik visos tokios. Kažkoks spaustuvininkas panūdo kiek papokštauti skaitytojų sąskaita ir, jo manymu, smagiai papokštavo.

      Truputį luktelėjusi Ingrida pasilenkė prie Elos paimti knygų.

      – Tai va, – tęsė ji. – Dabar aš jas pasiimsiu. Gerai suprantu, kad knygos tave domina ir, be abejo, jos taptų kolekciniais egzemplioriais, patekusios į laisvąją rinką, betgi tu suvoki, jog negaliu jų niekam atiduoti.

      – Kodėl gi ne?

      – Ak, taisyklės draudžia. Akivaizdžiai brokuoti egzemplioriai turi būti naikinami.

      – Tų pokštaujančių spaustuvininkų gana daug, – tarė Ela. – Visos šios knygos išspausdintos skirtingose vietose. Patikrinau. Nebent vienas piktavališkas asmuo iš vienos spaustuvės pereina į kitą.

      Ingrida Katelė minutėlę pamąstė.

      – Taigi. Galbūt tai pokštaujančių spaustuvininkų sąmokslas arba vienas keliaujantis sabotuotojas. Šiaip ar taip, būdama bibliotekininkė, privalau išimti iš apyvartos brokuotus egzempliorius. Ir tikiuosi, kad tu šito niekur neviešinsi. Išties nenoriu, kad kolekcininkai užplūstų mūsų bibliotekas, ketindami išvogti brokuotus egzempliorius. Manau, supratai.

      Ela neatsakė.

      – Noriu pridurti, – kantriai tęsė Ingrida Katelė, – kad jei laikysi liežuvį už dantų, aš irgi neskelbsiu apie tavo savivaliavimą knygų išdavimo skyriuje. Aš iš tikrųjų nesu bibliotekos policija, bet knygų vagystė taip pat yra vagystė, kuri sudomintų pareigūnus, kaip ir už borto įtaisyto variklio vagystė.

      Kambaryje trumpai stojo tyla. Bibliotekininkės mestas grasinimas sutrikdė jas abi.

      – Sudomintų – gerai pritaikyta tariamoji nuosaka, – abejingai pastebėjo Ela.

      – Iš tiesų? – atsakė Ingrida Katelė.

      Jos šyptelėjo viena kitai su lengva nuostaba. Paskui bibliotekininkė, praleidusi Elą nulipti žemyn, apsiavė, išėjo pro laukujes duris ir išskleidė skėtį, paliktą lauke ant laiptų.

      Ela pamatė, kaip motina dvilinka slankioja po sodą. Žvilgtelėjusi aukštyn, pamojavo dukteriai.

      – Jis čia pametė savo akinius. Girdi, žeminukai nusinešė. O aš vargšelė gūžinėju ieškodama jų, tų nelemtų akinių.

      – Mielai likčiau padėti, – tarė Ingrida Katelė, – bet turiu skubėti uždaryti bibliotekos. Septynioliktą uždarom, o dar ta naujoji praktikantė ten liko viena.

      Ir bibliotekininkė nuėjo prie savo dviračio, sudėjo knygas į dviračio krepšį ir numynė, viena ranka laikydama skėtį, kurį mėgino išplėšti vėjo gūsiai.

      Ela mokytojų kambaryje pasiteiravo apie Ingridą Katelę: bibliotekininkė Ingrida Katelė ir rašytoja Ingrida Katelė buvo vienas ir tas pats asmuo.

      Tai privertė ją šyptelėti.

      Ji pasitenkino Ingridos Katelės aiškinimu apie brokuotas knygas. Vėliau suvokė, kad viena tikrovė visuomet slepia kitą, o toji – dar kitą.

      3

      Ela stebėjo motiną, žiūrinėjančią senas skaidres.

      Projektoriaus dūzgimas užpildė svetainę, pakvipo senais laikais. Baltoje sienoje blyksėjo spalvoti vaizdai su darnia laiminga šeima.

      Spragt – mama jauna, graži ir nedrąsiai šypsosi. Spragt – tėtis pozuoja kaip bėgikas su dirbtiniais prancūziškais ūsais, o maža mergytė įsitvėrusi jo kojos. Spragt – tėtis pasičiupęs mamą po pažastimi, o mama pažiūrėti tokia maža ir laiminga. Spragt – mama stovi sode nuoga ir jauna, o tėtis laisto ją iš sodo žarnos. Spragt – maža mergaitė su knyga sėdi sodo sūpuoklėse, spragt – hamake, spragt – valtyje. Fonas keičiasi, o knyga lieka. Vejos buvo švarios, jose nešliaužiojo jokie gyviai, dangaus žydrynė gili, o kadangi dar buvo ir raudonų saulėlydžių rinkinys, naktis niekada neateidavo.

      Ela sėdėjo kampe, atrėmusi smakrą į kelius, ir stengėsi atgaivinti mintyse gyvus tikrovės prisiminimus, likusius anapus skaidrių. Traukė projektoriaus kvapą ir stengėsi atsekti prisiminimų pėdsakus praeities vaizduose.

      Ji atminė, kaip kvepėjo žolė, kai mergaitė gulėjo pievoje, skaitydama pasakų knygą. Atgijo tėvo prakaito kvapas, kai po ilgo bėgimo jis atsisėsdavo šalimais ant sofos. Taip pat iš kažin kur sugrįžo sekmadieninės kavos ir šviežių bandelių kvapai, ir kvapas to mėlyno tepalo, kuriuo mama jai sunegalavus įtrindavo krūtinę ir nugarą.

      Ela Milana kaip įmanydama stengėsi priartėti prie savo atsiminimų. Stengėsi kurti iš kvapų trijų dimensijų vaizdus ir versti juos judėti. Pliekė savo atmintį kaip įsiaikštijusį kavos aparatą, tačiau praeitis sugrįždavo tik mažomis atplaišomis. Jeigu visi jos prisiminimai nuo gimimo iki konfirmacijos dienos būtų buvę sujungti išvien, jie būtų sudarę bent jau dešimties minučių trumpametražį filmą – šiurkštų, painų ir miglotą.

      Ela neatminė potyrių, kuriuos žinojo išgyvenusi. Atminė prisiminimus apie buvusius prisiminimus arba tai, kas jai buvo papasakota.

      Nykstantys prisiminimai buvo tik pirmykščių prisiminimų kopijos, kurias ji reguliariai pakeisdavo naujomis, vis blankesnėmis už buvusias, nykstančias nežinomybėje. Gal ir ji pati buvo blanki, iš dalies perdirbta kopija tos Elos Amandos Milanos, kuri ji buvo vakar.

      Ela visuomet tikėjosi turėsianti tokią praeitį, kurią sugrįžus įmanoma panagrinėti. Tačiau dabar motina bemat sudirgdavo, kai duktė mėgindavo klausinėti apie senus gerus laikus, – motina nenorėjo švaistyti laiko kapstydamasi po praeitį, ją domino tik televizijos laidos ir loterijos lošimai, kuriuose galėjo ką nors laimėti. Tėvo apskritai nevertėjo klausinėti apie nieką, negalia išdildė Pavo Emilio Milanos atmintį.

      Baisus dalykas, kad proto negalia gali taip suardyti žmogaus prisiminimus. Tai, kad ji prarydavo dabarties akimirkas, šiaip jau buvo nepakeliama.

      Pavo Emilio Milanos akiniai galų gale atsirado. Rėmeliai buvo skilę į keturias dalis, jos mėtėsi po visą sodą. Kairysis lęšis gulėjo bulvių ežioje, dešinysis – vidury rožių krūmo. Kairiajame buvo gilių įbrėžimų.

      – Pavo, mielasis, ar žinai, kokie brangūs dabar akiniai? O tu sulaužai vienintelius savo akinius ir išmėtai nuolaužas kaip mažas vaikas.

      Pavo Emilis Milana dėbtelėjo į žmoną.

      – Aš nieko nelaužiau. Tie nelemti žeminukai patykojo manęs. Negalėjo pakęsti, kad žiūriu į juos.

      Marjata Milana pažvelgė į dukterį.

      – Senatvė ne visada paiso amžiaus, – tarė ji, glostydama vyrui galvą. – Reikia tau apkirpti plaukus. Susivėlę kaip miškinio. Niekas nesuprastų, kad tu žmogus, jeigu aš nuolat tavimi nesirūpinčiau.

      Kai gimtosios kalbos ir literatūros pakaitinė mokytoja Ela Milana baigė paskutinę savo pamoką, prie jos priėjo vienas gimnazistas, laikydamas portfelį.

      – Ar galėčiau atgauti savo komiksus? – paklausė

Скачать книгу