LITMIR.BIZ

Скачать книгу

greta jos arba žaisdavo aptvarėlyje. Tokiu metu tėvas paprastai būdavo išėjęs į darbą, bet prieš išeidamas jis visuomet padarydavo sumuštinių motinai ir palikdavo du termosus šilto pieno, taigi jai tereikėdavo įpilti jo į buteliukus ir paduoti Tomui. Kai eidavome į mokyklą, ji nulydėdavo mus žvilgsniu, o kai pasibaigus pamokoms grįždavome, vis dar sėdėdavo toje pačioje vietoje. Grįžę iš mokyklos privalėjome suskaičiuoti tuščius buteliukus ir įsitikinti, kad per dieną Tomui buvo sugirdyti mažiausiai trys buteliukai pieno. Taip tėvas vertindavo vaiko priežiūros kokybę. Girdi, jeigu Tomas dieną buvo maitinamas, jeigu jo vystyklai buvo keičiami, vadinasi, nėra reikalo kviesti gydytoją ir mokėti jam keturis dolerius už vizitą. Kai suskaičiuodavome tuščius pieno buteliukus, parnešdavau Tomą namo, o Džeris už rankos parvesdavo motiną.

      – Kai tik įeisite į vidų, – sakydavo tėvas, – tučtuojau įjunkite radiją, bet tik ne kokį serialą. Įjunkite muziką, kokią nors linksmą šokių muziką. Nenoriu parėjęs namo rasti motiną, besiklausančią liūdnos dainos ir raudančią.

      Ji su mumis beveik nesikalbėdavo. Paprastai tik stebeilydavosi į tolį lyg jūreivis, paliktas likimo valiai negyvenamoje saloje, tarsi būtų kažkur kitur, ne su mumis. Mes jautėmės panašiai, tik toje negyvenamoje saloje buvome ne visai vieni. Tėvas kiekviename žingsnyje nurodinėjo, kaip ir ką reikia daryti. Bet tvarkyti mūsų gyvenimą jam sekėsi nekaip – ne ką geriau negu kapitonui Blajui vadovauti kosminiam laivui. Jis nieko neišmanė apie tai, kaip veikia pasaulis, kuriame gyvena, tačiau komandavo su pasibaisėtinu neišmanėlio pasitikėjimu.

      – Matau, kad gaudai beisbolo kamuoliukus kaire ranka. Kodėl? – kartą tėvas paklausė Džerio.

      – Nes neturiu pirštinės.

      – Žinau, kad neturi, bet tai ne atsakymas į mano klausimą.

      – Jeigu turėčiau pirštinę, užsimaučiau ant kairės rankos.

      – Bet tu neturi pirštinės.

      – Tėti…

      – Jeigu neturi pirštinės, gaudyk kamuoliuką dešine ranka. Tada tau nereikės gaišti laiko perimant kamuoliuką iš kairės rankos į dešinę.

      – Tėti, tu niekuomet nesi žaidęs beisbolo. Europoje beisbolo nebuvo.

      – Nesiginčyk su manimi. Kad daugiau nematyčiau tavęs, gaudančio kamuoliuką kaire ranka.

      Baisiausia buvo tai, kad jis dar ir tikrindavo, kaip vykdome jo nurodymus. Mums žaidžiant beisbolą lygesniuose apleisto ūkio laukuose, staiga pasirodydavo tarp obelų, čiulpdamas pypkę, kad įsitikintų, ar Džeris gaudo beisbolo kamuoliuką kaip lieptas, – dešine ranka. Paskui jis vesdavosi mus namo valgyti pietų – maltos jautienos kotletų ir keptų bulvių. Karšti maltos jautienos kotletai vakarienei, šalti maltos jautienos kotletai priešpiečiams ir Bolonės dešra su kiaušiniais, kuriuos tėvas kepdavo riebaluose, išsiskyrusiuose kepant kotletus, pusryčiams. Valgiaraštis niekada nesikeisdavo.

      Vieną rytą tėvas pažadino mudu su Džeriu ir liepė lipti iš lovos.

      – Berniukai, jūsų motina nekaip jaučiasi.

      Jis kaip visada buvo užsimaukšlinęs savo vilnonę kepurę su ausimis, kurios visąlaik būdavo nuleistos, netgi liepos vidury. Paprastai iš namų tėvas išeidavo mums dar neatsikėlus pusryčiauti, tačiau rangovas, kuris užsukdavo pavėžėti jį ir kitą darbininką į darbo vietą, pirmiau savo pikapu nuveždavo keletą pjautinės medienos krovinių. Rytas buvo šiltas. Motina su Tomu jau sėdėjo lauke ant skurdžios pievelės priešais namą.

      – Tikrai? – paklausė Džeris.

      Iš mūsų virtuvės nuo sumuštinių sklido stiprus jautienos riebalų kvapas.

      – Berniukai, per priešpiečius aš judu pasiimsiu iš mokyklos ir mes eisime pirkti motinai staigmenos.

      – Per priešpiečius esu suplanavęs žaisti kamuoliu – tai svarbus žaidimas, – bandė išsisukti Džeris.

      – Teks praleisti.

      Džeris susiraukė.

      – Tik neik į klasę, gerai? Susitiksime prie mokyklos vartų.

      – Turiu pasakyti jūsų mokytojai, kad po pietų negrįšite į mokyklą.

      – Aš pats jai pasakysiu.

      – O ką ketini pirkti, tėti? – paklausiau. – Šuniuką?

      – Ne, ne šuniuką.

      – Turėdama šuniuką ji pasijustų geriau. Jis galėtų prižiūrėti Tomą, kai mama išeitų į parduotuvę.

      – Juk sakiau, kad pirksime ne šuniuką. Tai bus staigmena.

      Pasigirdo kelkraštyje sustojusio rangovo automobilio signalas. Tėvas, nepaleisdamas iš dantų pypkės, nerangiai užkėblino laiptais ir išėjo.

      – Kaip manai, ką jis ketina nupirkti? – paklausiau Džerio pakeliui į mokyklą.

      – Kokią nors nesąmonę.

      – Pavyzdžiui?

      – Pavyzdžiui, chalatą. Aš tik meldžiu Dievą, kad tėvas nesitrintų arti mokyklos. Negaliu pakęsti, kai jis kalbasi su direktore.

      Džeris nerimavo, kad ši tėvui nepapasakotų, jog anądien eidamas iš mokyklos įsivėlė į peštynes ir sugurino nosį ne tik savo priešininkui, bet ir kitam berniukui, kuris bandė užstoti mušamą draugą.

      Eidami pietauti pamatėme tėvą, sėdintį direktorės kabinete. Jis vilkėjo pilkomis apsmukusiomis kelnėmis su lopais, pilku, dulkėmis nusėtu vatinuku, ant kelių buvo pasidėjęs kepurę nuleisomis ausimis, kuri pūpsojo tarsi kokia gremėzdiška katė, o iš burnos stirksojo nepridegta pypkė.

      – Ot šūdas, – sudejavo Džeris.

      Pirmąsyk išgirdau jį keikiantis mokykloje ir tai mane papiktino. Nors, mano supratimu, mokykla nebuvo tokia pat šventa vieta kaip bažnyčia, bet skyrėsi nedaug. Koridoriuje buvo Jėzaus Švenčiausiosios Širdies paveikslas, o motina Leonė ant sienos turėjo pasikabinusi masyvų Nukryžiuotąjį. Ši mažutėlė vienuolė juodu abitu, paauksuotais akinių rėmeliais sėdėjo palinkusi į priekį, bandydama suprasti, ką savo pasibaisėtinu akcentu kalba tėvas.

      – Jam buvo tik treji, suprantate? Kai prasidėjo šaudymas ir bombardavimas, griebėme ant rankų mažąjį, Deivą ir puolėme į griovį. „Džeri“, – šaukėme mes. O jis ką darė? Užsiropštė ant arklio ir šnabždėjo jam kažką į ausį, kad šis nesibaidytų. Kelią plakė iš lėktuvų švilpiančios kulkos, visi pabėgėliai griovyje šaukė ir klykė, o pačiame kelio vidury mažas berniukas ramino arklį. Jis nebijo nieko, išskyrus mane.

      – Prižiūrėtojas turi keletą porų bokso pirštinių, – tarė motina Leonė. – Gal Džeris galėtų išlieti energijos perteklių po pamokų boksuodamasis su vyresniais berniukais.

      Motina Leonė buvo šiuolaikiška vienuolė, mačiusi „Šv. Marijos varpus“ ir „Berniukų miestą“. Iš šių filmų ji sužinojo, kad neklaužadas berniukus gali perauklėti muzika ir sportas, bet dainingu balsu Džeris nepasižymėjo. Iš mokyklos choro jį išmetė už tai, kad per kiekvieną repeticiją, chorui pabaigus giedoti „Viešpatie šventas, Dieve visagali“, pabezdėdavo.

      – Geras sumanymas. Mes pagalvosime apie tai. Likite sveika, motinėle.

      – Kur mes einame? – paklausiau.

      – Į autobusų stotelę. Nukirskime kampą.

      Pakeliui autobusų stotelės link buvo dykvietė, tėvas nudrožė per ją ir mums neliko nieko kita kaip klampoti jam įkandin per gilų purvą. Jis pakėlė nuo žemės ploną virbą, liepė Džeriui pasisukti nugara ir įniko tvatinti šiam per užpakalį, tuo pat metu poškindamas jam būdingą monologą:

      – Sakai,

Скачать книгу