Eliotų dinastija. Ketvirta knyga - Maureen Child Eliotų dinastija

Скачать книгу

paprašyčiau liautis?

      – Obre, – maldaujamai sudejavo jis.

      Jos širdis plakė greitai lyg kolibrio sparnai, mergina neramiai muistėsi, trokšdama jo prisilietimo.

      – Lijamai, ką šią minutę veiki?

      – Trokštu, kad būtum su manimi. Tai nenormalu. Turiu tave pamatyti.

      – Negalima. Mano tėvas ir tavo senelis niekada mums šito neatleistų.

      – Velniop juos.

      Obrei suspaudė širdį. Susijaudinimo kibirkštys, įsižiebusios ruošiantis šiam vakarui, geso. Norėjo tikėti, kad juodu su Lijamu gali turėti bendrą ateitį, tačiau net jeigu jis ir nežiūrėtų į jos tėvą kaip į priešą, iš apmaudžios savo motinos patirties Obrė žinojo, kad meilė iš pirmo žvilgsnio tėra iliuzija. Tarp jos su Lijamu yra kažkas labai stipraus, apimančio visas mintis ir gniaužiančio kvapą, bet viskas praeis.

      – Lijamai, tai, kas tarp mūsų vyksta – laikina. O mudviejų šeimos nėra laikinas dalykas.

      Ir padėjo ragelį.

      Turėjo kuo greičiau tai užbaigti. Jeigu Lijamas paskambins rytoj, ji neatsilieps.

      – Turiu tavo knygas ir laikau jas kaip įkaites.

      Išgirdusi Lijamo balsą Obrė vos neišmetė telefono ragelio. Greitai žvilgtelėjo pro praviras biuro duris ir atsiduso pamačiusi, kad jos asistentės kėdė tuščia. Laikrodukas rodė beveik šešias. Linda turbūt jau išėjo namo.

      – Nereikėjo skambinti man į darbą.

      – Skambinu iš taksofono. Mano tapatybės susekti neįmanoma. Be to, skambinu ne per Holtų kompanijos operatorę, o naudojuosi automatiniu sujungimu. Išpirka už knygas – vakarienė.

      Nusistatymas jį ignoruoti sklaidėsi kaip dūmas. Pasiūlymas buvo labai viliojantis, bet kaltės jausmas dar stipresnis. Ant Obrės stalo gulėjo preliminari ataskaita iš reklamos departamento apie Holtų kompaniją, kurią Obrė turėjo perskaityti ir persiųs savo tėvui. Neskaičiusi ji įgrūdo ją į stalčių. Toje ataskaitoje galėjo būti tik tarp reklamos darbuotojų sklandantys gandai. Obrė nenaudojo jokių neleistinų priemonių informacijai gauti.

      Vis tiek jautėsi kalta.

      Obre,atsisakyk.

      – Negalime rizikuoti ir susitikti viešumoje.

      – Pas mane. Aš ruošiu vakarienę.

      Kur dingo žodelis „ne“?

      – Kažką sakei apie knygas?

      – Taip. Turiu viską, ką kada nors yra parašiusi rašytoja, kurios pavardę minėjai. Taip pat jos paskutinę knygą kietu viršeliu su autorės autografu. Bet tau šios knygos kainuos. Obre, turiu tave pamatyti.

      Blaivus protas kovėsi su aistra.

      – O tu dar kaltinai mane, kad kovoju nesąžiningai.

      – Kausiuosi iki pergalės. Pažadu, jeigu priimsi pasiūlymą, laimėsime abu. Lauksiu tavęs lifte septintą. Karlosas, durininkas, duos tau raktą.

      Pasigirdo pypsėjimas.

      Liftas. Ar ji gerai išgirdo? Obrė niekaip negalėjo atgauti kvapo. Padėjo ragelį, prispaudė prie krūtinės ranką ir bandė nusiraminti, bet nepavyko. Susijaudinusi ji virpėjo kaip lapelis.

      Ar užteks drąsos priimti Lijamo pasiūlymą? Buvo tik vienas būdas išsiaiškinti.

      Lijamas atsišliejo į veidrodinę lifto sieną ir gurkštelėjo šampano. Po septynių penkios. Ar Obrė pasirodys? O gal jis pernelyg ją spaudė ir peržengė ribą?

      Išvis nereikėjo spausti. Reikėjo pasitraukti iš žaidimo. Bet nepajėgė. Obrė Holt užvaldė jo mintis. Kad ir kaip stengėsi, nesugebėjo jos užmiršti.

      Obrei vis nepasirodant, sulig kiekviena minute jo širdis plakė vis lėčiau ir sunkiau. Per pirmąjį susitikimą Lijamas sužinojo, kad ji – tikslumo ir sąmoningumo įsikūnijimas. Nevėluotų, jei žadėtų šį vakarą ateiti. Jį apėmė nusivylimas. Turėtų paimti viename lifto kampe stovintį kibirėlį su ledukais, kitame gulinčią raudonų rožių puokštę ir nunešti viską į butą. Jis nupirko tuziną rožių. Ne todėl, kad tokia tradicija. Prieš dvylika dienų jie susitiko ir pirmą kartą mylėjosi.

      Romantiškas mulkis. Nesimylėjote. Tai tebuvo seksas. Sunkiai įsivaizduojamas, protą atimantis seksas.

      Liftas sujudėjo. Širdis ėmė pašėlusiai plakti. Atsidarė durys – vestibiulyje stovėjo Obrė. Jos plačiai atmerktose akyse buvo matyti įtampa, balti dantys susmigę į ryškiai raudonai dažytą lūpą. Rankinę laikė prisispaudusi prie liemens. Lijamas negalėjo susilaikyti nešyptelėjęs. Pirmiausia – iš palengvėjimo. Ir dar dėl to, kad ji taip gundančiai apsirengusi.

      Juoda susisiaučiama suknelė gaubė liekną liemenį, o iškirptė nėrė giliai tarp krūtų. Dėl kuklių aukštakulnių ji buvo beveik jo ūgio. Plaukai susitaršę, tarsi ką tik būtų išlipusi iš lovos.

      – Užeik, pasidėk rankinę ir paspausk mano aukšto mygtuką.

      Obrė dvejojo. Jos žvilgsnis klaidžiojo tarp kibirėlio su ledukais, rožių ir ją nuo galvos iki kojų nužiūrinėjančių akių. Mergina giliai atsikvėpė visa krūtine ir pakluso jam. Jos kvepalai susimaišė su sodriu rožių aromatu. Liftas nušvilpė į viršų.

      Obrė sunėrė pirštus prieš save. Nuo lengvo kūno virpulio vos pastebimai šnarėjo suknelės kraštai, tai atsispindėjo daugybėje veidrodžių. Lijamas pripylė taurę šampano. Jai imant taurę jų pirštai susilietė. Jo pulsas pagreitėjo, Obrei užėmė kvapą.

      – Džiaugiuosi, kad atėjai.

      – Ir aš džiaugiuosi. Atleisk, kad vėluoju. Buvau namie persirengti.

      Įtampa atslūgo. Jis baiminosi kitokios vėlavimo priežasties.

      – Vertėjo laukti. Atrodai nepakartojamai. Beprotiškai seksualiai.

      Obrė netikėtai garsiai nurijo šampaną ir nuraudo.

      – Dėkoju. Tu taip pat.

      – Ačiū.

      Lijamas buvo išsimaudęs duše, nusiskutęs, apsirengęs laisvas šviesiai pilkas kelnes ir tamsesnio atspalvio megztinį. Tą patį būtų padaręs prieš bet kokį kitą pasimatymą. Vis dėlto šis buvo išskirtinis. Šįvakar jis jaudinosi lyg jaunuolis šokių vakarą.

      Liftas sustojo Lijamo aukšte, durys atsidarė. Tačiau Lijamas nepajudėjo. Obrė sakė, kad jos svajonė – pasimylėti lifte. Šįvakar jis ketino ją įgyvendinti. Aišku, jeigu ji leis. Durys užsidarė.

      Žydros akys sugavo Lijamo žvilgsnį. Supratus jo ketinimus akių lėliukės išsiplėtė, širdies ritmas pagreitėjo.

      Lijamas kovojo su troškimu čiupti ją, trūktelėti už seksualios suknelės diržo, apnuoginti šilkinę odą ir paskęsti toje moteryje. Stipriai. Giliai. Dažniausiai jis būdavo subtilesnis, kantresnis, tačiau šįkart viduje virė tikra kova.

      Ramiau.

      – Ar gera buvo diena? – prisivertė paklausti, nors nuo troškimo turėti Obrę jo burnoje prisirinko seilių.

      Mergina patraukė pečiais.

      – Nebloga.

      Jos negyvas balsas pasakė daugiau nei žodžiai.

      – Tau nepatinka šis darbas.

      Obrė spoksojo į savo taurę, pasukiojo ratu blyškų skystį ir gurkšnelį nugėrė.

      – Aš išmanau savo darbą.

      – Bet?..

      Ji pažvelgė susirūpinusiu žvilgsniu.

      – Bet

Скачать книгу