ТОП просматриваемых книг сайта:
Eliotų dinastija. Ketvirta knyga. Maureen Child
Читать онлайн.Название Eliotų dinastija. Ketvirta knyga
Год выпуска 0
isbn 978-609-03-0415-0
Автор произведения Maureen Child
Жанр Современные любовные романы
Серия Eliotų dinastija
Издательство Svajonių knygos
– Pasakyk pavadinimą, nupirksiu naują.
– Neprivalai to daryti. Juk aš nevėkšla, ne tu.
– Mačiau, kaip šoki. Tu nesi nevėkšla, Obre… – Lijamo balsas skambėjo tyliau ir įsakmiau. Obrei pašiurpo oda. – Pasakyk knygos pavadinimą.
Obrė pasakė nenoriai.
– Nereikia pirkti naujos knygos. Juk išdžius ir viskas bus gerai. Be to, nebegaliu darbe priimti iš tavęs dovanų…
– …nes pakliūsiu į bėdą, – ištarė Lijamas tai, ką ji galvojo.
– O kaip aš užtrauksiu tau bėdą? Tik sumuštinį nusiunčiau. Tu atsiuntei pačią nuostabiausią gėlių puokštę. Visa administracija apie tai kalba. – Obrė išsiblaškiusi rankšluosčiu nusišluostė šlapius pečius.
– Atmosfera Eliotų leidybos korporacijoje… įtempta, bet pietūs, kuriuos atsiuntei, privertė mane šypsotis visą popietę. Personalas turbūt svarsto, ką esu sumanęs. Ačiū už sumuštinį.
– Prašom. Tikiuosi, likusi savaitė bus geresnė.
– Tavo, tikiuosi, taip pat. Gal galiu kuo nors padėti?
Obrė nurijo seiles. Taip. Papasakok apie visas Eliotų kompanijos problemas ir duok man leidimą pasidalyti šia informacija su tėvu.
– Susitvarkysiu.
Įsivyravo tyla. Obrė dar nenorėjo padėti ragelio, bet nesugalvojo nieko, ką galėtų pasakyti. Kodėl šis vyras nuolat verčia ją netekti žado?
– Žinai, kur gyvenu. Gal nori išlyginti rezultatą ir pasakyti, kur tavo namai?
Obrė sugniaužė drėgną rankšluostį.
– Penktojoje aveniu, čia visai netoli. Tik už kelių kvartalų nuo tavęs.
– Taip arti?
– Taip.
– Galėtume susitikti…
– Ne, Lijamai, negalime.
Bet Obrė norėjo. Tikrai labai troško.
– Teisybė. Turėčiau palinkėti labos nakties ir padėti ragelį, bet jeigu taip padarysiu, tai gulėsiu ir galvosiu apie tave. Obre, sakyk, kaip man užmiršti aną popietę?
Obrei užspaudė gerklę.
– Nežinau. Ir man tas pats. Kaip manai, ar viskas dėl to, kad tai tabu? Noras turėti tai, ko negali?
Ji tikrai nežinojo. Paprastai susitikinėdavo su vyrais, kurie patikdavo tėvui.
– Galbūt. Tikriausiai. Nežinau… Sakei, kad ištraukiau tave iš vonios. Turbūt sušalai.
Sušalo? Ne, Obrės oda degė. Stebuklas, kad ant jos odos likę vandens lašeliai neištirpo lyg sviestas keptuvėje.
– Grįšiu, kai baigsime kalbėtis.
– O kam laukti? Ar turi mobilųjį telefoną?
Mergina prikando lūpą.
– Nori su manim kalbėti, kol maudysiuos vonioje? Ar šis skambutis žada virsti nepadoriu pokalbiu?
Gundantis Lijamo juokas tik dar labiau įkaitino Obrę.
– Norėtum?
Obrė prispaudė ranką prie krūtinės, kurioje smarkiai daužėsi širdis.
– Nežinau. Niekada nebandžiau.
– Malonu girdėti.
– O tu?
– Ne, bet turėtų būti įdomu.
Obrė gniaužė rankšluosčio kampą.
– Galbūt. Jeigu pašnekovas nebūtų bukaprotis arba trylikametis ir nekalbėtų nešvankybių.
– Labanakt, Obre. Greitai susisieksime, – baigė pokalbį Lijamas.
Obrė lėtai padėjo ragelį. Ką jis turėjo omeny sakydamas, kad greitai susisieks. Kalbėjo apie knygą? O gal paskambins? Merginai buvo gėda, kad Lijamui paskambinus ji net pašoko. Patiko klausytis jo balso. Patiko, kad jam, kaip ir jai, buvo sunku pamiršti, kaip juodu aną popietę mylėjosi.
Nesimylėjo – užsiėmė seksu. Aistringi prisiminimai – tik tiek ir teliko, nors ir norisi ko nors daugiau. Tėvas niekada neatleistų, kad permiegojo su varžovu. Kol dirba Holtų įmonėje ir gyvena šeimai priklausančiame pastate, privalo laikytis tėvo nustatytų taisyklių.
Dvidešimt devynerių, o vis dar paiso tėvelio nurodymų. Obrė pagalvojo, kad tai apgailėtinai neteisinga.
– Nevykusi diena – sumurmėjo Lijamas ir įsipylęs taurę vyno gurkštelėjo. Tada atsirėmė į virtuvės stalą ir teliūskavo burnoje sodrų vyną Pinot noir – mėgavosi vyšnių aromatu ir galiausiai lėtai nurijo. Išgėrė pusę taurės, kol pajuto raminantį, įsitempusius nervus atpalaiduojantį sunkaus raudonojo vyno poveikį.
Šią popietę jis atsakinėjo į telefono skambučius. Reklamos užsakovai domėjosi, ar Eliotų leidybos korporacija turi sunkumų, ir prašė Lijamo garantijų, kurių jis negalėjo duoti. Kas perspėjo juos dėl vidaus vaidų? Patrikas prisaikdino darbuotojus tylėti kaip žemė. Vis dėlto informacija nutekėjo. Jeigu reklamos užsakovai sunerims, gali sumažėti korporacijos pelnas. Reikės pasikalbėti su pardavimo vadybininkais ir priminti, kad apie korporacijoje vykstančias rietenas nė neprasižiotų.
Laikrodis ant mikrobangų krosnelės rodė vėlyvą laiką. Lijamas dirbo be pietų ir vakarienės. Mintis ruoši maistą neviliojo, bet eiti į miestą norėjo dar mažiau. Vis dėlto turėjo pavalgyti, nes buvo sumanęs dar kai ką atlikti, o tam reikėjo blaivaus proto. Nuo tokių minčių Lijamo pulsas pagreitėjo, pilvo raumenys susitraukė. Jo planas neprotingas. Tiesą sakant, visai kvailas.
Bet smagus.
Išraukęs iš šaldiklio puodą įkišo į mikrobangų krosnelę. Maisto tiekimo kompanija atveždavo jam iš anksto paruoštus patiekalus kaip tik tokiems vakarams, kai jausdavosi pernelyg pavargęs ką nors virti ar kepti. Ši paslauga buvo labai patogi. Būtų gerai turėti virėją, tik kad jo nė kojos bute nebūtų. Jeigu Lijamo lauktų karštas pasimatymas, virėjas paruoštų kokį gurmanišką patiekalą ir išeitų prieš pasirodant merginai. Bet šios paslaugos vyras dar nebuvo išbandęs.
Kol vakarienė šilo krosnelėje, Lijamas prisėdo prie granitinio virtuvės stalo, siurbtelėjo vyno ir ėmė apžiūrinėti etiketę ant butelio. Kai pernai atrado Lurė vyno fabriko vynus, ši nedidelė įmonė Napos slėnyje, Kalifornijoje, tapo viena mėgstamiausių gamintojų. Kai tik aistros Eliotų kompanijoje nurims, pasižadėjo sau aplankyti šį vynuogyną. Tikriausiai tai galės dar negreitai.
Po valandos Lijamas, jau pavalgęs ir nurimęs, atsisėdėjo prie telefono. Širdis pašėlusiai plakė, raumenys įsitempė. Artėjant vidurnakčiui venas užliejo adrenalinas. Kai tik laikrodžio strėlytės sustojo ties dvylika, jis paskubom surinko telefono numerį.
– Klausau.
Išgirdus švelnų Obrės balsą širdis ėmė plakti dar greičiau.
– Nepadorus skambutis. Jeigu jūsų tai nedomina, padėkite ragelį.
Obrė aiktelėjo, bet ragelio nepadėjo.
– Ar tu viena? – paklausė Lijamas kuo žemesniu ir seksualesniu balsu. Tai, beje, nebuvo labai sunku, nes užgulė gerklę.
– Taip. O tu?
– Jau nebe vienas. – Kvailas atsakymas. Žinoma, jis vienas. Bet kai girdi Obrės balsą, nebesijaučia toks vienišas. Patriko varžytuvės pavertė Lijamą dažnu, bet nelaukiamu pasiuntiniu, pranešančiu blogas naujienas. Dėl to ir jautėsi vienišas. – Ką vilki?
– Šypseną.
Lijamo