LITMIR.BIZ

      Brajenas Eliotas, pravardžiuojamas Kazanova, vos tramdė juoką žiūrėdamas, kaip Liusė Miler velkasi didžiules oranžinės spalvos trikotažines kelnes ir susiriša ant liemens. Ji tikrai atrodė juokingai.

      Jis jau nemažai žinojo apie ją – kur užaugo, kur lankė mokyklą, kaip klostėsi jos karjera. Ir nusprendė, kad iš jos išeis tobula slaptoji agentė Alliance kompanijoje, kurioje kažkas grobsto turtą, nes mergina buvo pareiginga, sąžininga ir protinga. Ji tikrai buvo tokia. Per kelias pastarąsias savaites Liusė puikiai padirbėjo – surinko marias informacijos į labai talpią atminties kortelę ir nieko neklausinėdama vykdė jo nurodymus.

      Be viso šito, ji buvo stebėtinai atkakli ir velniškai gerai mokėjo pakovoti už save. Gerai ją paruošus… Ne, apie tai geriau nė negalvoti. Jis pats leidosi įtraukiamas į melo ir šešėlių kupiną gyvenimą ir jau buvo taip giliai įklimpęs, kad nebegalėjo normaliai gyventi. Nenorėjo to linkėti mielajai Liusei Miler, kuri akivaizdžiai nieko nenutuokia apie bjauriąją gyvenimo pusę.

      Bet su bjauriausiais pasaulyje drabužiais jai jau teko susidurti. Ant oranžinių kelnių ji užsivilko palapinės dydžio visų vaivorykštės spalvų chalatą, plaukus susikišo po sidabriškų garbanų peruku, o ant nosies užsitupdė senus ponios Fluger akinius, kurių raudoni rėmai buvo ne ką baisesni nei pačios Liusės.

      – Mano senoji vaikštyklė štai ten, – ponia Fluger mostelėjo į svetainės kampą.

      – Nieko iš to nebus, – suaimanavo Liusė. – Niekas nepatikės, kad man aštuoniasdešimt.

      – Aštuoniasdešimt dveji, – pataisė senoji ponia.

      – Patikėkite manimi, jeigu kas nors stebi jūsų namą, pro jų akis tikrai neprasprūdo, kas gyvena kaimynystėje, – vyras išlankstė vaikštynę ir pastatė priešais Liusę. – Pažiūrėkime, kaip vaikšto mūsų senutė.

      Liusė pasirėmė į vaikštynę ir įtikinamai suvaidino artrito kamuojamą pagyvenusią moterėlę.

      – O dangau, – atsiduso ponia Fluger. – Tik nesakykite, kad ir aš taip atrodau.

      – Aš šiek tiek perdėjau, – sušvelnino padėtį Liusė ir pasisukusi į kaimynę spontaniškai ją apkabino. – Ak, ponia Fluger, net nežinau, kaip jums dėkoti už tokią pagalbą. Juk jūs net nepažįstate šio vaikino.

      – Jis parodė man ženklelį, – naiviai pasiaiškino ponia Fluger. Kaip ji galėjo žinoti, kad tas ženklelis netikras – tokių galima nusipirkti ant kiekvieno gatvės kampo. – Šiaip ar taip, jo akys kelia pasitikėjimą. Jis tavimi pasirūpins.

      – Tikiuosi, – tarė Liusė ir reikšmingai žvilgtelėjo į Brajeną. – Ar jau galime keliauti?

      Brajenas taip pat padėkojo senajai Liusės kaimynei, tada padėjo Liusei išeiti pro duris ir nusileisti vežimėliams skirtu takeliu.

      – Nuleiskite galvą. Štai taip, – sušnibždėjo jis. – Jums puikiai sekasi. Jeigu nežinočiau, kaip yra iš tikrųjų, galėčiau prisiekti, kad esate senelė.

      Bet jis žinojo. Tas kūnas, kuris buvo prisiglaudęs prie jo, gulinčio ant grindų, tikrai nė kiek nepriminė senelės. Tiesą sakant, jis net nustebo, kokia ji liekna ir tvirta po tuo senamadišku kostiumėliu.

      Savo mersedesą Brajenas buvo palikęs prie šaligatvio. Žinodamas, kad namas gali būti stebimas, jis nesistengė slapukauti – nuėjo tiesiai prie kaimynės durų ir paskambino. Ji turėjo būti namuose, jis tai žinojo. Taip pat žinojo, kad ji Korėjos karo metu buvo armijos medicinos sesuo, o jos vyras – Antrojo pasaulinio karo veteranas. Jis tikėjosi pažadinti moters patriotinius jausmus ir įkalbėti, kad jam padėtų. Ir buvo teisus.

      Dažniausiai būdavo teisus. Mėgo viską padaryti iki galo.

      Kai užvedė automobilį ir pajudėjo, jis lengviau atsipūtė. Jei kas ir stebėjo, Liusė juos apkvailino suvaidinusi senąją ponią. Niekas nesekė iš paskos.

      Įvažiavęs į prekybos centro stovėjimo aikštelę Brajenas pastatė automobilį laisvoje vietoje, visai šalia tos, iš kur jį buvo paėmęs.

      – Kodėl čia sustojome? – pasidomėjo Liusė.

      – Keičiame automobilį, – jis išjungė variklį ir ištraukė iš degimo spynelės savo visraktį.

      – Kas čia? – paklausė Liusė, rodydama į keistai atrodantį raktelį. Staiga aiktelėjo: – O Dieve, jūs pavogėte šį automobilį!

      – Tik pasiskolinau. Savininkė palaimingai leidžia pinigus Marshal Fields[3]. Ji niekada to nė nesužinos.

      – Tikrai baisu, – tarė Liusė, – kad išvis yra tokių daiktų, o mūsų valstybės pareigūnai vagia automobilius.

      – Bijau, kad mūsų valstybės pareigūnai užsiima ir blogesniais dalykais nei automobilių vagystės, – tarė Brajenas, kai jie išlipo iš automobilio. Deja, jam savo kailiu teko patirti, ką tie pareigūnai gali.

      Liusė čiupo nuo užpakalinės sėdynės vaikštynę, bet ja nebesinaudojo, o grakščiu žingsniu nusekė Brajenui iš paskos. Jis pasuko prie automobilio, kuriuo buvo atvažiavęs iki čia – sidabrinio jaguaro XJE. Kadangi vairavo savo, o ne tarnybinį automobilį, nenorėjo rizikuoti būti atpažintas – tam ir buvo reikalingas tas žaidimas su automobiliais.

      – Hm, šis man patinka net labiau nei mersedesas, – tarstelėjo Liusė, dėdama vaikštynę į bagažinę. – Ar jis irgi vogtas?

      – Ne, šitas mano.

      – Nemaniau, kad valstybės pareigūnai uždirba tiek, jog gali sau leisti važinėtis jaguaru.

      – Jie ir neuždirba. Mano valstybinis atlyginimas nėra vienintelis pajamų šaltinis, – Brajenas niekada nemanė, kad saugos paslaugų verslas, kurį užsuko draugams ir šeimai nuraminti, taps toks pelningas. Jis atidarė

Скачать книгу