LITMIR.BIZ

      Pasakyk, pasakyk jam. Pasakyk, kad atėjai tik paimti interviu. Tačiau Samer išgirdo save sakant taip.

      Atrodė, kad jis nudžiugo.

      Vos įėjusi į kambarį, ji pajuto, kad atskleisti tikrąjį tikslą dar anksti, todėl prisistatė antruoju vardu, Keitlin, o paskui jau nebebuvo sunku apsimetinėti, kol galiausiai nebeliko kelio atgal. Jis tikriausiai pamanė, kad ji viena iš gerbėjų, ir merginai darėsi vis sunkiau prisiversti ištaisyti tą nesusipratimą. Nuo pat pirmos akimirkos jo asmenybės jėga užplūdo ją visa stulbinama galia. Iš pradžių Samer jautėsi nervinga ir įsitempusi, bet vėliau pradėjo kalbėtis taip, lyg metų metus būtų jį pažinojusi.

      Keisčiausia, kad ji iš tikrųjų jautėsi pažįstanti Ziką. Gal todėl, kad rengdamasi pokalbiui surinko tiek daug informacijos, o gal tiesiog patiko jo koncertai. Dabar, žvelgdama Zakui į gilias mėlynas akis, į tarsi iš marmuro iškaltus jo veido bruožus, plačius pečius ir raumeningą kūną, mergina negalėjo sutramdyti širdies ir odą kutenančių šiurpuliukų.

      Galbūt ji ir jaučiasi taip, tarsi pažinotų šį žmogų visą amžinybę, bet jos kūnas geidžia pažinti jį kitaip nei vien per tų keistų prisiminimų sužadintas iliuzijas.

      Zikas pakėlė nuo sofos jos paltą ir rankinę, padėjo apsivilkti. Pagarbus gestas ir nustebino, ir pamalonino. Kas galėjo pamanyti, kad tokia roko muzikos garsenybė pademonstruos manieras, vertas tikro džentelmeno vardo?

      Atsukusi Zikui nugarą, Samer kišo rankas į palto rankoves. Paleisdamas apykaklę, vaikinas delnu švelniai brūkštelėjo merginai per kaklą, ir ją užliejo karščio banga. Jis gebėjo taip ją apsvaiginti, jog Samer ėmė trokšti, kad šis susitikimas truktų amžinybę.

      Pasisukusi į jį, mergina linksmai šyptelėjo.

      – Pasirengusi? – paklausė jis, nukabindamas nuo pakabos odinį švarką.

      Samer linktelėjo. Žinojo, kad labai greitai turės prisipažinti, kad iš tiesų ji tik reporterė, medžiojanti interviu, o kol kas norėjo laimėti truputį laiko. Gal dar pavyks nutaikyti tinkamą momentą?..

      Zikas nusivedė ją koridoriumi į patalpą už scenos. Greitai šalia atsirado asmens sargybiniai. Vienas iš darbuotojų pravėrė laukujes duris. Į merginą plūstelėjo šaltas kovo oro gūsis. Apsidairiusi Samer suprato, kad jie tebėra uždarame kieme, nors tolėliau matėsi arka į gatvę.

      – Kur mes? – paklausė ji.

      Pastebėjęs, kad ji dreba, Zikas pirmiausia pasiteiravo, ar nešalta. Privažiavus limuzinui, apglėbė merginą. Ji vėl suvirpėjo, tik šįkart ne vien nuo šalčio. Pažvelgęs į ją, Zikas šyptelėjo.

      – Atsakysiu į tavo klausimą. Tai slaptas išvažiavimas pro aikštelę, kurioje iškraunama ir pakraunama įranga. Įvažiavimas čia ribojamas.

      – O juk vakar tu išvažiavai ne pro čia, – išsprūdo merginai, ir ji susidrovėjusi nuraudo.

      – Kažkas mane sekė, tiesa? – nusišypsojo Zikas.

      – Galbūt.

      Prisiglaudusi prie Ziko, mergina gerai juto nuo jo sklindančią šilumą. Jos kūnas išdavikiškai geidė glaustis dar arčiau.

      – Vakar išvažiavau pro pagrindinius vartus. Po koncerto užsukau į kelias privačias ložes padėkoti dosniesiems renginio rėmėjams, – mirktelėjo jis. – Pravers, kai reikės gauti lėšų ateity.

      – Štai kaip…

      Iki šiol mergina naiviai manė, kad žvaigždės paprastai išplaukia pro pagrindinius įėjimus. Dabar suprato, kad vakar jai tiesiog pasisekė jį pamatyti.

      – Žinoma, – pridėjo Zikas, – taip atsikratau kelių gerbėjų ir paparacų. – Jis linktelėjo į limuziną. – Kai išvažiuosime į gatvę, nenustebk, jei atsiras tokių, kurie kaišios fotoaparatus net prie užtemdytų langų.

      – Bet juk tai baisu!

      Ji žinojo, ką tai reiškia. Jos pačios gyvenimas nė kiek nepanašus į Ziko, tačiau būdama viena iš turtingo ir galingo Eliotų klano palikuonių, ji savo kailiu patyrė fotografų smalsumą.

      Apsaugos darbuotojas atidarė limuzino dureles.

      – Šok vidun, – paragino Zikas.

      Juodu susėdo ir automobilis pajudėjo.

      – Kur važiuosime? – paklausė Samer.

      – Į viešbutį Waldorf Astoria, – atsakė jis. – Čia atvykęs visada ten apsistoju.

      Štai kaip! Mergina vylėsi nesutiksianti jokių senelių pažįstamų ar net kurio nors iš Eliotų. Nemaloniai nustebę jie tikrai kilstelėtų antakį, jei taip apsirengusią ją pastebėtų blogiuko Ziko Vudlou draugijoje.

      Limuzinas pravažiavo apsaugos darbuotojų postą ir išsuko į gatvę. Kaip Zikas ir įspėjo, pradėjo mirksėti fotoaparatų blykstės. Laimė, degė žalia šviesa, ir vairuotojas sugebėjo pasprukti, niekam nespėjus prispausti prie stiklo objektyvo. Samer iš visos širdies vylėsi, kad niekas nespėjo jos nufotografuoti.

      Waldorf Astoria buvo visai kas kita. Vos jie sustojo prie paradinio įėjimo, iš automobilio, važiavusio pirma jų, išlipo apsaugos darbuotojai ir personalas. Mergina čia pat įvertino apsaugos privalumus: kai ji su Ziku skubėjo prie paradinių durų, keli apsaugos darbuotojai sulaikė fotografus ir klykiančias gerbėjas.

      Samer ėjo nuleidusi galvą, dangstydama veidą pakelta palto apykakle ir prie akių priglaustu delnu. Ji nenorėjo pernelyg išsiduoti vengianti fotografų, nes baiminosi, kad Zikas ką nors įtars. Be to, nedrįso net pagalvoti, kokį triukšmą sukeltų jųdviejų nuotrauka rytą šeštajame New York Post puslapyje.

      Prie lifto Zikas linksmai mirktelėjo:

      – Bijai fotoaparatų?

      – Ar jie visada taip puikiai suuodžia, kur esi apsistojęs? – susierzinusi paklausė Samer.

      – Visada, – gūžtelėjo pečiais Zikas. – Daug spėlioti ir nereikia, nes Niujorke visada gyvenu Waldorfe.

      – O

Скачать книгу