Eliotų dinastija. Antra knyga - Susan Crosby Eliotų dinastija

Скачать книгу

žodis seksualus reiškia būtent tai, kaip atrodo ji, kai sumano priblokšti miestą vien savo pasirodymu.

      Samer pasitaisė plaukus. Palaidos garbanos krito žemiau pečių. Žalias trumpas, diržu sujuostas paltas, juodo aksomo sijonas virš kelių ir juodi batai, kaip tik iki kelių. Jei tikėsime Skarlet, kelius rodyti seksualu.

      Gili tamsiai raudonos palaidinės iškirptė neslėpė viliojančio tarpelio tarp krūtų, veidas buvo subtiliai padažytas. Samer mėgo būti natūrali, ji dažydavo lūpas matine pomada, bet šiandien jos buvo skaisčiai raudonos ir spindėjo aukso dulkelėmis. Galima pagalvoti, kad auksas valgomas. Ir kas galėtų pamanyti?! Tik ne ji… Tačiau kas jau kas, o Skarlet, dirbanti žurnalo Charizma mados redaktoriaus pavaduotoja (ELK atsakas Vogue), yra savo srities specialistė.

      Įeidama į Garden, Samer pažvelgė į ranką, ant kurios nebetviskėjo žiedas. Nesimatė net blyškios juostelės ant odos, kuri būtų galėjusi ją išduoti. Sesuo primygtinai reikalavo, kad sužadėtinio žiedą ji paliktų namie. Kai Samer paprieštaravo, Skarlet čiupo jai už rankos ir pati truktelėjo žiedą.

      – Nebūk juokinga, Samer, – sušuko. – Kaip tikiesi apsimesti roko muzikos gerbėja?

      – Kuo čia dėtas žiedas? – atšovė sesuo, mėgindama ištraukti delną iš Skarlet gniaužtų.

      – Lyg nebūtume apie tai kalbėjusios! Gerbėjos įleidžiamos į užkulisius todėl, kad yra jaunos, seksualios ir vienišos. Kam leistis į tokią avantiūrą, jei dėl to žiedo viską sugadinsi?

      Galiausiai Samer leido numauti žiedą, bet jautėsi prislėgta, tarsi būtų neištikima Džonui. Be abejo, tai juokinga. Šis vakaras – ne pasimatymas. Ji tiesiog bandys, pasinaudodama fiziniu patrauklumu, prikalbinti roko žvaigždę duoti interviu. Kas, po galais, čia blogai?

      Iš tiesų merginai beveik pavyko save įtikinti. Beveik.

      Ji vėl ėmė mąstyti apie Džoną. Gerai, kad jis jau greitai grįš iš verslo kelionės: juk reikia galų gale planuoti vestuves.

      Samer buvo smulkmeniška planuotoja ir sąrašų sudarinėtoja. Susižadėjusi dvidešimt penkerių, ji kaip tik vykdė penkerių metų planą. Ten buvo parašyta: kai sukaks dvidešimt penkeri, būti susižadėjusiai ir pradėti dirbti The Buzz žurnale; dvidešimt šešerių – ištekėti; dvidešimt aštuonerių būti garsia pramogų žurnaliste; trisdešimties – eiti vadovaujamas pareigas The Buzz ir pastoti.

      Kol kas viskas sekėsi neblogai. Be abejo, jiems tiko, kad ir Džonas turėjo penkerių metų planą. Būtent todėl ji ir išsirinko jį iš visų tų vyrų, su kuriais susitikinėjo ir kuriuos galiausiai atsijojo iki to vienintelio.

      Džonas, kaip ir ji, buvo rimtas ir ambicingas. Dvidešimt devynerių jis jau buvo tapęs reklamos agentūros verslo partneriu ir turėjo įspūdingą ratą klientų, kurių reikalais tekdavo skraidyti po visą šalį. Džonas tobulai papildė Samer, ir kitąmet ji jau bus ponia Džon Harlan. Jų pasimatymai truko devynis mėnesius, ir štai romantiškos vakarienės metu Valentino dieną Džonas jai pasipiršo. Tokios tobulos piršlybos buvo paskutinis įrodymas, kad ji priima teisingą sprendimą – Samer visada manė, kad Valentino diena – tinkamas metas sužadėtuvėms, bet jai įdiegtos mandagumo taisyklės neleido mėtyti užuominų. Tą vakarą Džonas pats ėmėsi iniciatyvos.

      Tai kas, kad vėlai vakare viena gulėdama lovoje Samer retkarčiais pajusdavo kirbantį nerimą? Argi ne visos nuotakos nervinasi?

      Galiausiai prasidėjo koncertas. Samer sutelkė dėmesį į muziką, pasidavė svajingai nuotaikai, kokia buvo apėmusi ją ir aną vakarą. Vakar merginai norėjosi tą jausmą pavadinti atsitiktinumu ir daugiau apie tai nemąstyti, bet šįkart Ziko Vudlou, kaip atlikėjo, galių paneigti neįmanoma, ir, o tai dar svarbiau, neįmanoma paneigti, kad jis geba paveikti ją pačią. Kartkartėmis ji kai ką pasižymėdavo užrašų knygelėje, ieškodama žodžių apibūdinti jo pasirodymą ir jaudinantį poveikį klausytojams. Kai Zikas vėl ėmė dainuoti Gražuolė mano glėbyje, Samer vėl pasijuto stebuklingai perkelta į kitą pasaulį tarsi jis dainuotų jai vienai. Jausmas buvo bemaž toks pat, kokį buvo patyrusi kitoje situacijoje, kai leido sau pasielgti taip, kaip jai visai nebūdinga…

      Samer skubiai nukreipė mintis. Nėra prasmės dabar to prisiminti. Tai jos mažytė paslaptis. Šįvakar reikia dirbti.

      Truputis sėkmės ir šiek tiek iš bendradarbės gautos informacijos padėjo merginai ištykinti iš salės baigiantis koncertui ir rasti koridorių į atlikėjų persirengimo kambarius.

      Skarlet patarimu: parodyk jiems, ką turi, prasisegiojo paltą. Lengvai užsimetė ant peties mažutę aksominę rankinę. Eidama prie pirmojo tvirto apsaugos darbuotojo, susitvardė. Tu gali tai padaryti. Apdovanojusi vyrą pasitikinčia šypsena, pastebėjo, kaip jai artinantis jo akys nužvelgia ją nuo galvos iki kojų, veidas pragiedrėja, o šaltą akmeninę išraišką keičia vyriškas susidomėjimas.

      Nagi, nagi. Skarlet buvo teisi. Staiga įgijusi naujų galių, šypsodamasi Samer apsimestinai droviu žvilgsniu žvilgtelėjo į apsaugos darbuotoją.

      – Einu pasimatyti su Ziku. Jis prašė susirasti jį, kai bus Niujorke.

      – Tikrai?

      Ji linktelėjo ir priėjo arčiau:

      – Kalbėjau su Marčiu, – ji pasistengė sužinoti Ziko vadybininko vardą, nes jei jau ketina meluoti per akis, nėra reikalo klysti, – ir jis sakė ateiti iškart po koncerto.

      – Pažįsti Martį?

      – Tik iš koncertų paskutiniuosiuose penkiuose miestuose. Mačiau, kaip Zikas grojo Los Andžele, Čikagoje, Bostone… – mergina patylėjo ir reikšmingai pridūrė: – Mes visada puikiai praleisdavome laiką.

      Apsaugos darbuotojas linktelėjo per petį:

      – Trečios durys iš kairės.

      Ir viskas? Iš palengvėjimo Samer norėjosi apsiverkti, bet ji nusišypsojo ir padėkojo. Pamanė, kad prie tokio lengvo žavingos rudaplaukės gražuolės gyvenimo galėtų priprasti: jautėsi išsilaisvinusi ir beveik nutrūktgalvė. Sustojusi prieš Ziko duris, įkvėpė, kad nusiramintų, ir pasibeldė.

      – Užeik, – pakvietė vyriškas balsas.

      Pasukusi rankeną, Samer įžengė į blausiai apšviestą kambarį. Iš gilumos merginą pasiekė dainininko žodžiai.

      – Laukiau tavęs.

      Tas balsas persmelkė ją tarsi svaigus gurkšnis vyno. Gilus, seksualus, sodrus, iš arti jis dar labiau jaudino nei scenoje.

      Nuo stalelio netoliese pakėlęs mobilųjį telefoną, vaikinas paspaudė keletą mygtukų, bet vis dar stovėjo nugara į Samer:

      – Po dešimties minučių, Marti, galėsim vykti į viešbutį. Gerai?

      Vaikinais vilkėjo tais pačiais juodais džinsais ir marškinėliais kaip scenoje. Džinsinis audinys išryškino dailius klubus, medvilnė aptempė raumeningą nugarą ir pečius. Samer kostelėjo.

      – Čia ne Martis.

      Zikas staigiai atsigręžė ir įsistebeilijo į merginą.

      Jo veidas buvo įspūdingas. Gražus, taip. Prikaustantis žvilgsnį. Ir tos akys. Viešpatie, kokios akys! Mėlynos ir neįžvelgiamos kaip okeanas. Jei ne akys, Samer būtų pasakiusi, kad veido bruožai šiurkštoki, tačiau, nors spaudos atstovai Ziką vadino paniurėliu, jo žvilgsnis buvo švelnus.

      Merginos mintys susijaukė, tačiau jai pasirodė, kad Zakas sustingęs. Ar čia vaizduotės žaismas, ar jis neteko žado kaip ir ji?

      – Taip, – lėtai nutęsė Zikas, – matau, kad tu tikrai ne Martis. Tad kas gi tu?

      ANTRAS SKYRIUS

      Mintyse Zikas vėl išgirdo melodiją. Ta pati daina skambėdavo mintyse kaskart,

Скачать книгу