LITMIR.BIZ

Скачать книгу

tiesiai į sodus. Nei terasoje, nei gėlynuose nebuvo nė gyvos dvasios, bet balsai ir vaikų juokas atvedė jį prie vartų aukštoje gyvatvorėje, skiriančioje sodus nuo plačių pievų, už jų buvo gražus ežeras su parku ir miškas.

      Megė ir Florencija buvo įsitraukusios į atkaklų badmintono mūšį prieš Dianą. Visos buvo taip įsijautusios į žaidimą, kad iš pradžių jo nė nepastebėjo. Jis galėjo valandėlę pažiūrėti į jas iš šono. Mergaitės lakstė pirmyn atgal šūkaudamos iš džiaugsmo, kai atmušdavo sviedinuką. Diana pataikydavo beveik visada. Aleksas negalėjo atitraukti nuo jos akių, bet ne iškart suprato, kas pasikeitė. Lakstydama po pievą ji nešlubčiojo. Megei numušus sviedinuką aukštai į orą, Diana pašoko jo atmušti.

      – Bravo, panele Grenšam! – šūktelėjo susižavėjęs. – Gražus smūgis.

      – Dėde Aleksai!

      Mergaitės pasileido prie jo. Diana ramiai stebėjo jį nuleidusi raketę. Turint galvoje jų vakarykštį susitikimą, nėra ko stebėtis, bet kas buvo – pražuvo. Aleksas linksmai pasisveikino.

      – Naudojatės geru oru, panele Grenšam?

      Ji truputį atsipalaidavo ir atsargiai šyptelėjo.

      – Tai atlygis Megei su Florencija už sunkų darbą šio ryto pamokose.

      – Ar jau reikia eiti? – nenoriai paklausė Florencija.

      Aleksas papurtė galvą.

      – Su manimi nereikia jokių ceremonijų. Juk pertraukiau jūsų žaidimą.

      – Mums nekaip sekasi, – prisipažino Megė. – Diana žaidžia kur kas geriau.

      – Na, galbūt pavyks išlyginti rezultatą, – tarė Aleksas ant patiesalo netoliese pamatęs ketvirtą raketę. – Panele Grenšam, ką pasakysite, jei judvi su Florencija sužaisite prieš mudu su Mege?

      Mergaitės sukrykštė iš džiaugsmo, bet Diana papurtė galvą.

      – Juk atvykote ne tam, kad su mumis pažaistumėte, milorde.

      Kelios neklusnios, raudonos sruogos ištrūko iš smeigtukų gniaužtų. Jam norėjosi ištiesti ranką ir užkišti palaidas garbanas jai už ausies. Jeigu jie liktų dviese, labai norėtų su ja pažaisti… Nuo tos minties ėmė pulsuoti įkaitęs kraujas. Dėmesys nuklydo. Jie kalba apie badmintoną, ne apie flirtą.

      – Gresia pavojus Arandeilų garbei, – pareiškė jis tikėdamasis, kad sukilęs karštis greitai atslūgs.

      Aleksas nusivilko švarką ir liko su įmantriai siuvinėta liemene, kuri būtų labiau tikusi Bondo gatvei, o ne kaimo sodui, bet jam tai nerūpėjo.

      – Paduok man raketę, Mege!

      Geras pusvalandis buvo kupinas greičio ir įsiūčio. Aleksas pastebėjo, kad iš pradžių Diana kiek drovėjosi jo draugijos. Ji stengėsi perkelti svorį ant kairės kojos ir labai šlubavo, bet Aleksas nekreipė į tai dėmesio ir atmušdavo sviedinuką iš visų jėgų. Jo džiaugsmui, netrukus Diana atsigavo ir užsimiršusi ėmė bėgioti ir šokinėti gaudydama kiekvieną jo padavimą. Įsijautus į žaidimą, dingo ir šlubčiojimas. Mačas nutrūko tik tada, kai pasirodė padėklu su gėrimais nešinas Finglis. Liokajus priminė, kad virėja ruošia mokinėms priešpiečius.

      – Tada pasakyk virėjai, kad valgysiu kartu, – pareiškė Aleksas. – Žinoma, jeigu panelė Grenšam neprieštaraus.

      Mergaitės tuoj pat išreiškė pritarimą, Diana tik skėstelėjo rankomis.

      – Priešpiečiai bus vaikiški, – įspėjo ji.

      – Tai parūpink man gero klareto, Fingli, kad nepritrūkčiau jėgų, – pridūrė Aleksas ir linktelėjo liokajui.

      Finglis nusilenkė ir nuėjo perduoti paliepimo virėjai. Aleksas nuo padėklo paėmė bokalą elio ir atsisėdo ant patiesalo. Kol Diana pylė Megei ir Florencijai limonado, jis stebėjo, kaip gilioje suknelės iškirptėje kilnojasi jos krūtys. Vėl pajutęs tą patį karštį, nusuko akis. Šitai į jo planus neįėjo.

      – Ar taip leidžiate visas dienas? – paklausė jis Dianos.

      – Jei tik nelyja. Augančiam organizmui sveika pajudėti gryname ore.

      Suaugusiam taip pat.

      Diana negalėjo atplėšti akių nuo raumeningo grafo, įsitaisiusio ant patiesalo. Jis sėdėjo patogiai ištiesęs ilgas kelnėtas kojas. Žinojo, kad jis garsėja kaip madingas ir sportiškas vyriškis. Žiūrint į raumeningas šlaunis, plačius pečius, didelę krūtinę ir plokščią pilvą, kurį išryškino prigludusi liemenė, buvo nesunku tuo patikėti.

      Padavusi mergaitėms stiklines įsipylė limonado sau ir patraukė prie patiesalo sunkiai šlubuodama trumpesne kaire koja. Ji šlubavo ne taip smarkiai, kad turėtų atsisakyti aktyvių žaidimų. Vaikystėje ji žaidė su seserimi ir pusseserėmis, bet atsidūrusi šalia svetimų žmonių negalėdavo pamiršti negalios. Nepajėgdavo žingsniuoti lengvai ir elegantiškai, kaip reikalaujama iš jaunų merginų. Kaskart, kai Diana įšlubčiodavo į kambarį, motina užversdavo akis.

      Seseriai pasiūlius tapti mažosios ledi Margaretos ir panelės Florencijos guvernante, Diana noriai sutiko. Kalboms apie pristatymą karališkajame dvare ir Londono sezoną nutilus, Diana pastebėjo, kad motinai gerokai palengvėjo. Jai būtų buvę gėda pristatyti luošą dukterį visuomenei.

      – Atrodote labai rimta, panele Grenšam, – grafo balsas nutraukė jos mintis. – Ar pasakiau ką ne taip?

      – Ne, visai ne, – tarė stumdama šalin nemalonius prisiminimus. – Klausėte, kaip leidžiame dienas. Kasdien keliamės pusę aštuonių ir po pusryčių sėdame prie pamokų. Po pietų mokomės toliau arba, jeigu oras geras, einame į lauką pasivaikščioti arba pažaisti. Mūsų dienos kupinos veiklos, mergaitės mokosi skambinti klavesinu bei kitų dalykų, būtinų jaunoms merginoms – siūti, dainuoti ir šokti, nors manau, kad jos tam dar turės daugybę laiko.

      – Dėl jūsų kaip guvernantės gebėjimų neturiu jokių abejonių, panele Grenšam.

      Diana matė, kad Megei su Florencija atsibodo sėdėti ir jos vėl žaidžia badmintoną. Dabar niekas jų negirdės.

      – Tikrai? – paklausė ji. – Vakar sakėte, kad darbą gavau tik todėl, kad esu vargšė giminaitė.

      Ir luošė.

      Pastarųjų žodžių Diana nepasakė garsiai, bet ir taip buvo aišku.

      – Ir prašau man už tai atleisti, – tarė Aleksas atsisėsdamas tiesiau. – O kodėl jūs sutikote užimti šias pareigas?

      – Man pačiai visada patiko mokytis, – atsakė vengdama jo žvilgsnio. – Be to, kaip Megės teta, žinojau, kad būsiu geresnė už bet kokią guvernantę, – paaiškino skubėdama užpildyti tylą. – Juk žinote, kaip Džonas ir Margareta mėgo keliauti. Be to, jiems reikėjo dalyvauti įvairiuose vakarėliuose ir susitikimuose. Kol tėvų nebūdavo namie, mergaitės galėjo leisti laiką gerai pažįstamoje aplinkoje su manimi, – Diana timptelėjo sijoną. – Be to, atėjus žiniai, kad Džonas ir Margareta nuskendo, galėjau jas paguosti.

      Aleksas pastebėjo, kaip jos akis aptemdė skausmas. Jis buvo ne vienintelis, kuris neteko brolio laivui atsitrenkus į Ispanijos krantų uolas.

      – O kas paguodė jus, Diana?

      Nežinia, ar ji suvirpėjo, ar tik papurtė galvą, bet nieko neatsakė.

      – Verčiau jau eikime vidun, – tarė pašokusi ant kojų ir suglostė sijoną. – Mege, Florencija, paimkit raketes, reikia jas parnešti. Finglis atsiųs ką nors paimti pakloto ir padėklo. Milorde, pasiimkit mergaites ir eikit, aš netrukus jus pasivysiu.

      Aleksas nieko neatsakė, bet vesdamas vaikus namo įtarė, kad Diana nenorėjo, kad jis matytų ją šlubčiojant.

      Pamokų

Скачать книгу