LITMIR.BIZ

      Pavakarieniavęs vienumoje Aleksas greitai paėjėjo iki Karaliaus gatvės, kur jo laukė misija. Panelė Elena Tatam buvo jauna gražuolė, tad nebuvo jokio vargo mažumėlę su ja pabūti, o tada jis spruko norėdamas palepinti save apsilankymu vienuose namuose Pikadilio gatvėje, kur jo laukė tinkamesnė draugija.

      Tie namai priklausė ledi Fransis Betsford, našlei ir jauniausiajai neturtingo pero dukteriai. Nors visi pripažino, kad ji – gražuolė, į vyrus gavo tik paprastą baronetą. Šiaip ar taip, praėjus metams po vestuvių jis mirė ir paliko našlei neblogą išlaikymą. Pastaruosius penkerius metus mieste ji gyveno labai stilingai. Buvo laukiama visose draugijose, išskyrus pačią aukštuomenės grietinėlę. Kitos ledi ją pakentė, o jų vyrai dėl jos varžėsi. Anksčiau ledi Fransis vardas buvo siejamas su keliomis iškiliomis asmenybėmis, bet pastaruoju metu ji buvo suporuota su naujuoju Davenporto grafu.

      Aleksas ir Fransis buvo pažįstami labai seniai. Kai jis pirmą kartą atvyko į miestą, tarp jų užsimezgė trumpas romanas, todėl dabar, jam grįžus, ji nekantravo vėl nusitempti jį į lovą. Aleksas puikiai suprato, kad Fransis susidomėjimą paskatino jo naujas titulas, bet tai jo per daug nejaudino. Jis žinojo, kokiame pasaulyje gyvena, ir į daug ką žiūrėjo ciniškai. Ledi Fransis norėjo būti grafienė – kodėl gi ne. Ji buvo kilminga, graži, protinga ir ne naivuolė, kuri jam pabostų per kelias savaites. Žengdamas į jos sausakimšą svetainę, Aleksas galvojo, kad tai didelis privalumas. Jis žiūrėjo, kaip ji stovi palinkusi prie sero Sidnio Danfordo peties ir patarinėja, kokią kortą mesti. Šią akimirką Aleksas labai aiškiai pajuto, kad jam nė motais, jeigu jai patinka ir kiti džentelmenai. Tai irgi privalumas. Jų sandoris bus pagrįstas protu, o ne jausmais, kurie tik trukdytų.

      Aukštas, elegantiškas vyras, apsivilkęs puikiu švarku ir kelnėmis, atsiskyrė nuo minios ir pasveikino Aleksą grakščiu mostu.

      – Na, Aleksai, ar vasaros vakarėliui Čentryje jau viskas paruošta?

      – Bijau, kad ne, Gervazai.

      – Gaila, – atsakė Volertonas purtydamas galvą. – Ledi Fransis labai nusimins.

      – Nieko nepadarysi… – nutęsė Aleksas prisiartinus pačiai ledi. Ji išskėtė rankas ir plačiai nusišypsojo paryškintomis lūpomis.

      – Milorde, jau nesitikėjau, kad atvyksite.

      Jis pabučiavo jai pirštus.

      – Sakiau, kad galiu vėluoti, Fransis.

      Ji tyliai nusijuokė ir įsikibo jam į parankę.

      – Taip, sakėte. Eime, prisidėkite prie mūsų. Ką žaisite? Ombrė? Prekybą? O gal dviese suloškime piketą?

      Aleksas pažvelgė į jos gražų, besišypsantį veidelį. Po atkaklaus Dianos Grenšam pasipriešinimo jo planams kviečiantis žydrų akių žvilgsnis buvo kaip eliksyras jo įžeistai savimeilei. Kas gali būti geriau nei valandėlė ar dvi malonioje draugijoje? Gal pagaliau pamirš nesmagų apsilankymą Čentryje.

      – Piketą, – nusprendė jis.

      Ji išsišiepė dar plačiau, žengė artyn ir sušnabždėjo jam į ausį:

      – O vėliau?

      Jos pilnos krūtys beveik lietėsi prie jo liemenės. Aleksą apgaubė saldžių, svaiginančių kvepalų aromato debesėlis. Ji buvo moteriškų formų, graži ir mokėjo patenkinti vyrą. Kvietimas buvo labai viliojantis, bet šį vakarą jis negalėjo nustygti vietoje ir nenorėjo įsipareigoti. Aleksas pasistengė nuginti nemalonias mintis šalin. Galbūt po valandos ar dviejų galvos kitaip.

      – Pradėkime nuo piketo, o toliau – bus matyti, – nusišypsojo jis.