LITMIR.BIZ

Скачать книгу

invalido vežimėlį bei vaikštynę ji paliko darbininkus taisyti lovos ir patraukė į didžiulę virtuvę, kur maisto tiekimo įmonės tarnautojai rūšiavo pristatytus patiekalus.

      – Ar palikti troškinį su aitriosiomis paprikomis? – pasiteiravo baltai uniformuota moteris.

      – Vežkitės atgal. – Lorė bedė pirštu į sąrašą, kurį buvo prilipdžiusi prie šaldytuvo. – Mes maitinsime septyniasdešimtmetę, patyrusią širdies priepuolį ir ištvėrusią klubo operaciją. Ji vartoja vaistus. Aš juk prašiau, kad būtų skanu, o ne aštru. Privalome paskatinti ją valgyti, sužadinti apetitą, bet ne prieskonių pertekliumi. Jos skrandis ir be jų turi ką veikti – jam tenka atlaikyti galybę medikamentų. Tai moteriai nereikia mesti svorio, todėl kalorijų neskaičiuosime. Paliksime sveikus viliojančius patiekalus. Išbrauksime visas aitriąsias paprikas ar sušius [Sušis – japoniškas patiekalas iš žalios žuvies, ryžių, kiaušinių ir džiovintų dumblių.]. Nenorime nieko įmantraus. – Juk telefonu taip tiksliai viską išdėsčiau, – kiek suirzusi pagalvojo.

      Na niekis, netrukus ji pasieks savo, o viską sutvarkiusi užsuks pasilepinti į „Diletanto šokoladinę". Šokoladas visada pakelia nuotaiką.

      – Galėtum duoti jiems į kailį, tada tikrai susilauktum dėmesio.

      Tas balsas… Lorei nereikėjo atsisukti, kad sužinotų, kas stovi virtuvės tarpduryje, nors šnekėjosi su juo tik porą kartų – per pokalbį dėl darbo ir pirmą sykį atėjusi apsižvalgyti. Darbindamasi ji suvokė vieną naujovę: pasirodo, vyrui, kurį niekini, įmanoma jausti galingą fizinį potraukį. Maža to, jo atvaizdas, taip pat ir balsas tiesiog rėžte įsirėžė į smegenis. Ji net kelias akimirkas svarstė, ar nevertėtų ryžtis lobotomijai [ Lobotomija – smegenų operacija, kurios metu yra pažeidžiamos smegenų kaktinės skiltys. Dėl pažeidimų sutrinka mąstymas, susilpnėja atmintis, žmogus neįstengia mąstyti apie problemas. Tokiu būdu buvo gydoma šizofrenija ir depresija. Šiuo metu lobotomija uždrausta].

      Lorė susikaupė, ruošdamasi atlaikyti tamsių įžvalgių akių poveikį. Nusiteikė nesusileisti, kai pamatys nepaprastai, kone pernelyg patrauklų veidą ir tą atsainiai tingią laikyseną, kuri, užuot velniškai erzinusi, – nes tokių manierų ji negalėjo pakęsti, – vertė ją tirpti lyg dvylikametę mergiūkštę per Džesio Makartnio [Jesse McCartney – JAV dainininkas ir dainų autorius (ritminis bliuzas)] koncertą.

      Reidas Buchananas įkūnijo beveik viską, ko Lorė nemėgo. Šis žmogus niekada nematė vargo, todėl nieko nevertino. Moterys korėsi jam ant kaklo. Žaisdamas beisbolą padarė svaiginamą karjerą – kaip ir kodėl, ji nežinojo, nes nesekė sporto įvykių. Ir, savaime suprantama, jis nė nepastebėdavo tokių eilinių pilkų pelyčių kaip jinai.

      – Nejaugi nerandi įdomesnio užsiėmimo, nei išdygti tarpduryje ir mane erzinti? – atsisukdama paklausė. Kūnas akimirksniu sureagavo į vaizdą: pasidarė sunku kvėpuoti, mintys išgaravo.

      – Proga tave paerzinti man tarsi netikėta premija, – paaiškino Reidas, – bet atvažiavau ne dėl to. Šiandien grįžta senelė.

      – Taip. Aš jau viskuo pasirūpinau.

      – Sumaniau stabtelėti jos aplankyti.

      – Senelė, žinoma, taip apsidžiaugs išgirdusi, kad užsukai prieš keturias valandas iki jai parvykstant, jog išgis dukart greičiau, nei tikimės.

      Lorė prasispraudė pro Reidą, stengdamasi nekreipti dėmesio į žeminantį karštį, įsiplieskusį pilve nuo menkučio jųdviejų rankų susilietimo. Tikra nevykėlė. Ne, dar blogesnė – reikia tikėtis, kad kada nors priaugs iki nevykėlės, ir tai jau bus gana rimtas pasiekimas.

      – Tai ji parvažiuos tik po pietų? – Reidas nusekė paskui ją į biblioteką.

      – Deja, taip. Bet buvo neapsakomai smagu tave pamatyti. Gaila, kad negali pasilikti.

      Jis atsišliejo į durų staktą. Visada taip darydavo. Matyt, nutuokia, kad tokia poza jam be galo tinka, – niūriai pagalvojo Lorė. Veikiausiai kasdien treniruojasi prieš veidrodį. Įdomu, kodėl Reidas ją taip traukia? Juk aišku, kad yra tuščias savimyla ir domisi tik tobulo grožio moterimis. Tokiomis kaip jis pats. Juk ji protinga, turėtų padaryti išvadas. Ir daro… mintyse. Su galva nebūtų jokio vargo, jeigu skersai kelio nestotų kitos kūno dalys.

      Reikia pripažinti, kad ji – visiškai beviltiškas šablonas: sumani, vidutiniškai atrodanti moteriškė, svaigstanti dėl nepasiekiamo dievuko. Knygynai verste užversti saviauklos knygomis, nurodančiomis, kaip išsikapstyti iš tokios būklės. Jeigu ji tikėtų, kad knygos gali padėti, jau šią sekundę dumtų jų prisipirkti ir nieko nelaukdama išsigydytų.

      Bet netiki, todėl yra pasmerkta šią negandą ištverti.

      – Nejaugi niekur neskubi? Esu tikra, kad jau turi važiuoti.

      – Taip, turiu. Bet sugrįšiu.

      – Nekantriai skaičiuosiu valandas.

      – Šaunuolė, taip ir padaryk. – Reidas liko stovėti kur stovėjęs. Buvo akivaizdu, kad nė neketina niekur eiti.

      – Kas nutiko? – suirzusi pasiteiravo Lorė. – Ar ko nors laukiame?

      Jis iš lėto nusišypsojo. Nuo šios beprotiškai seksualios šypsenos Lorės širdis praleido kelis dūžius. Tai buvo dar vienas smuktelėjimas į prarają.

      – Tu tikriausiai neskaitai laikraščių, ar ne?

      – Ne. Man daug smagiau rytais pabėgioti ir pasiklausyti muzikos.

      Reido šypsena nušvito lyg saulė.

      – Puiku. Iki pasimatymo.

      – Turiu geresnį sumanymą: siūlyčiau pakentėti iki vakaro ir apsilankyti tuo metu, kai ateis kita slaugytoja.

      – Bet tada prarastum progą mane pamatyti – juk niurgzdama ant manęs praskaidrini sau dieną. Iki, Lore.

      Jis apsisuko ir išėjo. Pagaliau.

      – Spėju, kad būsite Glorijos Buchanan slaugytoja, – tarė viena iš moterų, susirinkusių pagrindiniame medicinos seserų punkte. – Ak, mieloji, priimkite kuo nuoširdžiausią užuojautą.

      Nors Lorei daug labiau rūpėjo pargabenti namo ir patogiai įtaisyti pacientę, nei taukšti su reabilitacijos įstaigos darbuotojais, ji suvokė, kaip svarbu iš anksto susirinkti visą įmanomą informaciją. Nuo žinių gausos priklausė ateities planų veiksmingumas.

      – Tikriausiai ji kiek irzloka? Nieko nuostabaus, juk žmogui skauda. – Lorė žvilgtelėjo į moters vardą ant kortelės, prisegtos prie chalato atlapo. – Laikui bėgant skausmas aprims ir jos nuotaika pasitaisys.

      – Nemanau. Ta ponia ne tik irzli, – pranešė Vikė. – Ji tiesiog nepakenčiama. Be perstojo skundžiasi. Dėl visko: palatos, maisto, procedūrų, kolektyvo, patalynės, oro temperatūros… ir taip toliau. Mes dėkojame Dievui, kad ji išvyksta. – Ji palinko ir pritildė balsą. – Jeigu turite galimybę pakeisti darbą, nedvejokite. Net už mažesnį atlyginimą. Patikėkite, kad ir kaip stengtumėtės, tai moteriškei niekada ir niekuo neįtiksite.

      Tokie ligoniai Lorei buvo ne naujiena. Dauguma jų dėl savo būklės siuto ant viso pasaulio.

      – Nieko, kaip nors susitvarkysiu.

      – Ar bent sykį su ja kalbėjotės?

      – Hmm… ne.

      Paprastai Lorė susipažindavo su savo pacientais dar ligoninėje, anksčiau, nei jie sugrįždavo namo. Jau seniai išsiaiškino, kad iš anksto užmegzti malonūs santykiai palengvina apsipratimo laikotarpį. Tačiau su Glorija taip ir nepavyko pasimatyti – du kartus bandė, bet jai buvo pasakyta, jog ponia Buchanan griežtai neprisileidžia jokių lankytojų. O paskambinusi susitarti dėl susitikimo irgi nieko nelaimėjo.

      Vikė

Скачать книгу