LITMIR.BIZ

Скачать книгу

širduk, – šūktelėjo viena iš padavėjų ir jos lūpas papuošė paslaptinga, beveik įprasta šypsenėlė. – Gera tave matyti.

      Tylomis linktelėjęs jis ėmė spraustis pro „laimingosios valandos" lankytojų minią.

      – Ei, Reidai! – riktelėjo nematytas vaikinas. – Kaip laikaisi?

      Nekreipdamas į jį dėmesio Reidas atidžiai permetė žvilgsniu nuolatinių klientų grupeles ir pamatęs kampe du širdžiai artimus veidus pasuko prie jų.

      – Mielasis, – Medė – kita padavėja – sugriebė jį už rankos, – nesikrimsk. Tos poniutės šnekos – grynas mėšlas. Mudviejų meilės naktis buvo fantastiška. Jeigu reikės pasirašyti kokį laišką ar dar ką nors, būtinai man pasakyk.

      Reidas išsiblaškęs linktelėjo krūtiningai brunetei. Nors gerai žinojo, kad su ja permiegojo, tačiau nepajėgė prisiminti nieko konkretaus iš savo ūmai aptemusios seksualinės praeities. Nuskubėjęs prie brolių jis dėkingas šlumštelėjo ant jų pritrauktos kėdės. Jie buvo iš anksto pristūmę staliuką prie didelės vitrinos, kupinos įvairiausio sportinio šlamšto, ir norėdami apsaugoti nuo tiesioginių žvilgsnių, paliko jam kampinę vietą.

      Kolas stumtelėjo didelį bokalą alaus.

      – Ar dar gyvas?

      – O kaip tau atrodo? – Reidas godžiai atsigėrė. – Dievulis man atriekė mažą riekelę pragaro.

      Volkeris užjaučiamai susiraukė.

      – Man ji panašesnė į didelę.

      Reidas žvilgtelėjo į tortiljos paplotėlius su sūriu, bet neturėjo apetito.

      – O apmaudžiausia, kad aš tos moters netgi neprisimenu. Mudu bendravome kaip tik tą savaitę, kai maniškiai žaidė atkrintamąsias varžybas. Nė neabejoju, kad buvau girtas. – Jis papurtė galvą. – Koks skirtumas? Moteriškė užsimanė prakeikto keršto – ir atkeršijo. Apniko žurnalistai – jie nesidrovėdami šliaužioja po visą laivą.

      – Tavo valtis visiškai nepritaikyta gynybai, – pastebėjo Volkeris.

      Kolas kilstelėjo antakius.

      – Ir šitaip kalba mudviejų brolis, buvęs jūrų laivyno karininkas!

      – Žino, ką sako, – burbtelėjo Reidas. – Reikia iš ten nešdintis. Svarsčiau apie viešbutį, bet ten mane lengvai surastų. Kas nors iš personalo pasinaudotų proga pralobti ir parduotų informaciją.

      – Gali pagyventi pas mudu su Pene, – pasiūlė Kolas. – Užteks vietos.

      Reidas susimąstė. Namas gana didelis, bet juodu ir be jo turi rūpesčių – mažas vaikas ir visa kita…

      – Ačiū, ne. Tik painiočiausi po kojomis.

      – Tu mums nė kiek netrukdysi, – patikino Kolas.

      Volkeris gūžtelėjo pečiais.

      – Gali užgriūti pas mane, tačiau turėsi miegoti ant sofos.

      Reidas šyptelėjo.

      – Nors ir labai viliojanti perspektyva, bet atsisakysiu.

      – Galėtum apsigyventi pas Gloriją, – staiga sugalvojo Kolas. – Niekas nesusiprastų ten tavęs ieškoti. Minėjai, kad viena iš slaugytojų įtaisė ją pirmame aukšte.

      – Darbo kabinete, – lėtai ištarė Reidas, įnirtingai svarstydamas atsivėrusią galimybę.

      – Turėtum visą antrą aukštą, – pagyvėjo ir Volkeris.

      – Ten galybė vietos, – sumurmėjo Reidas. Be to, atsikraustydamas velniškai įsiutintų Lorę, o tai jau panašu į tikrą malonumą.

      Prie jų staliuko priėjo aukšta, nuostabiai nuaugusi, žurnalų viršelių modelio grožiu apdovanota moteris ir žavingai nusišypsojo.

      – Brangusis, norėjau pasakyti, kad mudviejų naktis buvo nepakartojama. Iki šiol prisimenu kiekvieną smulkmeną ir su mielu noru viešai apie tai pareikšiu. Gali užsirašyti mano telefono numerį.

      Įdėmiai ištyrinėjęs jos veidą Reidas suvokė, kad nepamena, ar yra kada nors ją matęs. Ir ką gi tai pasako apie jo asmenybę?

      – Dėkoju. Labai vertinu tavo pasiūlytą pagalbą. Jeigu prireiks parašų, būtinai su tavimi susisieksiu.

      – Gerai. Trokštu tau padėti – visur ir visada.

      Moteris nusisuko ir nuplaukė. Reidas įsmeigė žvilgsnį į nusiūbuojančius klubus ir nieko nepajuto. Ničnieko. Po tokios negandos tikriausiai praeis daug mėnesių, kol vėl pajėgs galvoti apie seksą. Ar gali gyvenimas būti dar niūresnis?

      Jis atsisuko į brolius ir atsilošė kėdėje.

      – Ta žurnalistė pričiupo mane už kiaušių. Negaliu paduoti jos į teismą, nes nėra jokių šansų laimėti. Būtų cirkas, ne teismo procesas, o linksmybių man jau ir taip iki kaklo. Nenoriu. Vadybininkas patarė trumpam pasislėpti ir pralaukti audrą. Jis įsitikinęs, kad viskas greitai aprims.

      – Manau, jis teisus, – pritarė Volkeris. – Žmonės netruks susidomėti kieno nors kito gyvenimu.

      – Kada? – paklausė Reidas suprasdamas, kad jam bet koks laiko tarpas atrodys pernelyg ilgas. – Šnekėjausi su juo ir apie kitus straipsnyje paminėtus kaltinimus. Ta kalė pareiškė, kad apgaudinėjau vaikus ir pažadėjęs nenueidavau į labdaros renginius. Tai melas!

      Jis tikrai taip nesielgė. Negalėjo pakęsti viešų pasirodymų, nemokėjo sakyti kalbų, todėl atmesdavo visus kvietimus į tokius renginius ar susitikimus. Atsipirkdavo išrašydamas čekį… Tiksliau, išrašydavo vadybininkas.

      – Tai, kad kažkoks vaikutis atsiuntė man laišką, kviesdamas į kažkokią labdaros šventę, dar nereiškia, jog turiu pulti į automobilį ir ten lėkti. Bet žurnalistė mano kitaip.

      – Liaukis save ėdęs, – tarė Kolas. – Dabar jau vis tiek nieko nepakeisi.

      Reidas sukando dantis. Taip, nepakeis. Bet apmaudu, kai tave neteisingai nupiešia kaip paskutinį pašlemėką.

      – Paklausiau Seto, kas ten nutiko su ta straipsnyje paminėta vaikų beisbolo komanda, nuvykusia į valstijos čempionato rungtynes. Jis sako, kad tai paprasčiausias nesusipratimas. Kelionių agentūra kažką supainiojo. Nieko apie tai nežinojau.

      Broliai žvelgė į jį su užuojauta, bet tai toli gražu nenumaldė sąžinės graužimo. O ar gali kas nors jį numaldyti, kai esi kaltinamas tokiais dalykais? Pasak autorės, jis pasisiūlė paremti vaikus, apmokėdamas kelionę į varžybas, bet „užmiršo" nupirkti atgalinius bilietus. Vaikai ir jų artimieji įstrigo už kelių šimtų kilometrų nuo namų, be jokios galimybės sugrįžti.

      – Aš nieko blogo nepadariau, – suburbėjo Reidas. Tiesą sakant, jis iš viso nieko nepadarė. – Liepiau Setui persiųsti man gerbėjų laiškus, prašymus suteikti paramą, kvietimus prisidėti prie labdaros. Ketinu pats viską perskaityti.

      – O kas tada?.. – pasiteiravo Kolas.

      – Velnias žino. Ką nors veiksiu. Privalau. Patyčios dėl mano pajėgumų lovoje yra niekis, palyginti su kaltinimu, kad skriaudžiu vaikus. Niekada to nepadaryčiau. – Reidas neturėjo net minties niekam kenkti. Tikriausiai dėl to ir nusprendė niekur nesivelti – taip mažiau šansų suklysti. – Šlamštas, – iškošė. – Mano gyvenimas pasiekė žemiausią lygį.

      – Ar dabar jautiesi dar blogiau nei tada, kai susižeidei petį? – paklausė Volkeris.

      – Ne, – tyliai atsakė Reidas. – Blogiau nei tada jaustis neįmanoma.

      Volkeris

Скачать книгу