LITMIR.BIZ

Скачать книгу

teisę iš onbašio – karininko, atsakingo už ūkio reikalus, kasdien pareikalauti teisėtai priklausančių dvylikos para – maždaug keturiasdešimt grašių. Tačiau dauguma vengė reikalauti pinigų bijodami užsitraukti visagalio karininko nemalonę, be to, pagal čionykštes kainas už dvylika para geriausiu atveju galėjai nusipirkti porą apelsinų arba vieną kiaušinį.

      Kas valandą veidai darosi vis labiau išsekę, milijonų kojų žingsnis silpnėja. Po kiek laiko iš šliaužiančios masės negirdėdavai kitokių balsų, tik dejones, kosulį, verkšlenimą, kartais laukinį nevaldomą riksmą. Vis dažniau kas nors nugriūdavo, susmukdavo, sargybiniai versdavo juos į pakelės griovį, palikdami ten nusigaluoti. Zaptijai dar aršiau sušvytruodavo rimbais, pliekdami delsiančiųjų nugaras. Zaptijai širdo. Jų gyvenimas irgi būdavo šuniškas, kol ant valsčiaus ribos perduodavo ištremtuosius kaimyniniam žandarų būriui. Iš pradžių dar būdavo tikrinami sąrašai. Tačiau daugėjant ligų ir mirčių, kai į pakelės griovius mesdavo vis daugiau leisgyvių ar mirusių, pirmiausia vaikų, tikrinti sąrašus darėsi vis sudėtingiau ir onbašis liepdavo nutraukti beprasmę rašliavą. Kam rūpi, ar po atviru dangumi genda Sarkiso ar Astik kūnas, Hapeto ar Anuš, Vartuhi ar Choreno? Ne visi zaptijai buvo žiaurūs žvėrys. Galima netgi spėti, kad dauguma jų buvo nepikti žmonės. Bet ką jis, zaptijas, gali padaryti? Jam griežtai įsakyta nustatytu laiku atginti šią žmonių bandą į nurodytą vietovę. Jo širdis supranta klykiančią motiną, norinčią pakelti savo vaiką, numestą į griovį. Ji griūva ant kelio, drasko nagais žemę. Jokie įkalbinėjimai nepadeda. Štai kiek minučių jau prabėgo, o iki galutinio taško dar dvylika kilometrų. Eisena sustoja. Visų veidai iškreipti, iš lūpų veržiasi beprotiškas riksmas. Kodėl ši minia, kad ir kokia išsekusi, nepuola zaptijo ir jo pagalbininkų, kodėl jų nenuginkluoja, nesudrasko į gabalus? Galbūt žandarai bijo tokio įniršio protrūkio, nes tada jiems būtų galas. Vienas iš jų iššauna. Kiti išsitraukia kardus ir aštriais ašmenimis bado, kapoja beginklę masę. Trys ar keturios dešimtys vyrų ir moterų raitosi ant kelio kraujo klanuose. Kraujas pažadina kitą susijaudinusių zaptijų geismą, troškimą prievartauti nekenčiamos rasės moteris. Prievartaudami bejėges moteris jie jaučia savo galią ne tik prieš šias žmogiškas būtybes, jie jaučia nugalintys ir priešų Dievą. O paskui zaptijai ir patys nebežino, kaip visa tai galėjo atsitikti.

      Judantis kilimas, nuaustas iš kruvinų likimo siūlų. Viskas kartojasi. Po pirmosios žygio dienos visus darbingo amžiaus vyrus atskiria nuo šeimų. Štai gerai apsirengęs keturiasdešimt šešerių metų vyras, inžinierius: nuo šeimos jį pavyksta atskirti tik šautuvų buožių smūgiais. Jauniausiai dukrelei vos pusantrų metų. Jis paskiriamas į kelių statybos būrį. Ilgoje vyrų virtinėje eina svirduliuodamas ir kaip silpnaprotis kartoja:

      – Juk aš laiku susimokėjau bedelį… juk susimokėjau bedelį.

      Staiga jis griebia už peties savo kaimyną. Jį krėste krečia neapsakomas skausmas:

      – Tokios gražios mergaitės tu dar nematei. Jos akys didelės kaip ežerai. Jei galėčiau, šliaužčiau paskui ją kaip gyvatė.

      Paskui jis eina toliau, visiškai vienas, paskendęs ašarose. Vakare visi nugriūva ant kalno šlaito. Inžinierius, regis, irgi miega. Po vidurnakčio pažadina tą patį kaimyną.

      – Dabar jie visi jau mirę, – sako jis ir visiškai nurimsta.

      Kitoje kolonoje eina sužadėtinių pora. Juodu dar labai jauni. Ant jaunikio viršutinės lūpos vos kalasi lengvas pūkas. Artėja valanda, kai stipresni vyrai turi būti atskirti. Nuotakai šauna į galvą nebloga mintis, ji aprengia savo mylimąjį moteriškais drabužiais. Gudrybė pavyksta. Abu vaikai juokiasi iš džiaugsmo, kad persirengimas juos išgelbėjo. Kiti įspėja, kad džiaugtis galbūt per anksti. Netoli didesnio miesto juos prisiveja četehai30 – ginkluoti plėšikai. Jie pramogauja medžiodami moteris. Be kitų, jie išsirenka ir nuotaką. Ji įsitveria į savo jaunikį:

      – Dėl Dievo, palikite mane su ja! Mano sesuo kurčnebylė, be manęs pražus!

      – Nėra ko jaudintis, džanum, širdele! Gražioji sesutė eis su mumis.

      Sužadėtinius nutempia į kažkokią purviną lūšną. Ten greitai paaiškėja tiesa. Jaunuolį nužudo iš karto. Nupjauna jo lyties organą ir įgrūda lavonui į burną. Jaunuolio lūpos nudažytos chna, kad atrodytų panašesnis į moterį. Mergaitė po siaubingų prievartavimų nuoga pririšama prie sužadėtinio lavono, galva prie galvos, kad veidas liestų kruviną organą.

      Slenkantis kilimas, nuaustas iš likimų, kurių niekas nebeišpainios. Štai dar viena motina, kelias dienas tempianti maiše ant nugaros badu mirusį vaiką, kol giminaičiai įskundžia ją zaptijams, nes nebepakelia lavono kvapo. Štai išprotėjusios Kemacho moterys, kurios giedodamos giesmes meta savo vaikus nuo aukštos uolos į Eufratą švytinčiomis akimis, lyg darydamos Dievui patinkantį darbą. O štai kunigas, vardapetas. Jis puola prieš miudirą ant kelių verkdamas:

      – Efendi, pasigailėk šių niekuo nekaltų vargšų!

      Miudiras atsako, kaip jam liepta:

      – Nesikišk į politiką! Su tavimi man leista kalbėti tik apie religinius klausimus. Vyriausybė gerbia bažnyčią.

      Daugelyje kolonų neįvyksta nieko ypatinga, jokių dėmesio vertų siaubų, tik badas, troškulys, kruvinos žaizdos ant kojų ir ligos. Priešais Marašo ligoninę stovėjo vokiečių vienuolė, gailestingoji seselė, ką tik atvykusi į darbą. Ilga, nebyli armėnų kolona slinko pro pastatą, į kurį ji rengėsi eiti. Nepajėgė žengti nė žingsnio, kol praėjo paskutinis žmogus. Ją apėmė kažkas, ko ir pati nesuprato: ne užuojauta, ne siaubas, ne, kažkas nesuprantamai didinga, kažkoks pakilimas pripildė jos sielą. Vakare ji giminėms rašė: „Sutikau didelę eiseną ištremtųjų, kurie neseniai paliko savo kaimus. Jie atrodė dar gana tvirti. Ilgai laukiau, kol visi praėjo. Šio vaizdo niekada neužmiršiu. Vyrų tarp jų buvo nedaug, daugiausia moterys ir vaikai. Daugelis šviesiais plaukais, didelėmis mėlynomis akimis. Jie žvelgė į mus su tokia rimtimi… Žvelgė taip rūsčiai, su tokiu įgimtu didingumu, kad atrodė lyg Paskutiniojo Teismo angelai.“

      Vargšai Paskutiniojo Teismo angelai ėjo iš Zeituno, Marašo, iš Aintabo, iš Adanos vilajeto, jie žengė iš šiaurės – iš Sivaso, Trapezundo ir Erzerumo, iš rytų – iš Charberdo, kurdų gyvenamo Diarbekiro, iš Urfos ir Bitliso. Anapus Tauro, dar nepriėjusios Alepo, kolonos susiliedavo į begalinį šliaužiantį žmonių kilimą. Alepe nevyko nieko, kaip ir tirštai gyvenamuose vilajeto kaimuose ir miesteliuose. Ramus ir nepaliestas plytėjo pajūris, stūksojo Musa Dagas. Atrodė, kad jis nieko nežino apie siaubingą eiseną, slenkančią visai netoliese.

      Ilgos savaitės! Gyvenimas Johunoluke, kaip sakoma, ramiai tekėjo savo vaga. Žinoma, toks priežodis čia vargu ar tiko net ir paviršutiniškiausia prasme. „Apie tai“ žmonės nekalbėjo, bet baisu buvo, kad jie apskritai beveik nustojo kalbėti. Visi dirbo savo įprastus darbus laukuose, soduose, prie audimo staklių ar staliaus varstoto, dirbo galbūt uoliau ir smarkiau negu iki šiol. Pirkliai kaip paprastai keliaudavo parduoti savo prekių į Antiochijos turgų. O į kaimus, kaip nuo seno įprasta, atvykdavo turkų pirkliai ir neskubomis derėdavosi dėl kiekvieno para, lyg pasaulyje nesidėtų nieko nepaprasta. Viskas buvo kaip visada ir kartu visiškai kitaip. Žmones buvo apėmęs hipnotiškas snaudulys, kiekvienas triūsė nelabai suvokdamas, ką daro. Visi viską žinojo. Visi žinojo, kad jiems šitaip gyventi liko gal kelios savaitės. Kiekvienas tai žinojo ir vėlgi nežinojo. Gal pavojai aplenks Musa Dago vaikus? Juk iki šiol nieko neįvyko. Vietovė tokia nuošali, gal valdžia ją tiesiog pamiršo? Ar toji didelė tyla nėra geras ženklas? Šią didžiulę tylą dar didino žmonių tylėjimas. Kad nepažadintų nelabųjų dvasių, kiekvienas stengėsi paskęsti kasdienybėje, nugrimzti į darbus, į savo gyvenimo snaudulį, apsimesdamas, kad viskas saugu ir nepajudinama. Tokios laikysenos pavyzdį rodė gydytojas Altuni, vaistininkas Grikoras ir net Ter Haikazunas. Senasis daktaras raitas ant savo asiliuko

Скачать книгу