LITMIR.BIZ

Скачать книгу

maži laiveliai, o kiparisai ir griuvėsiai šią dienos valandą atrodo kaip naivios, blogai nupieštos dekoracijos. Jis atitraukia žvilgsnį nuo sąsiaurio ir nužvelgia tuščią darbo kambarį, kol žvilgsnis užkliūva už telegrafo aparato, stovinčio tarytum didžiausia brangenybė ant kilimu užkloto dekoratyvinio stalelio. Šiuo varganu prietaisu menkas pašto ir telegrafo darbininkas Talaatas baksnojo Morzės abėcėlę, kol Itihado revoliucija pašaukė jį būti pirmuoju valstybės vyru kalifų karalystėje. Tegul kiekvienas lankytojas iki soties pasigroži šiuo be galo staigios karjeros simboliu. Enveras irgi ilgai ir palankiai stebi reikšmingą Morzės aparatą, kol pagaliau prisimena Talaato Bėjaus klausimą:

      – Taip, tas vokietis… Bandė truputį pagąsdinti Reichstagu.

      Šie žodžiai dar kartą parodė, koks teisus buvo monsinjoras Zavenas. Visi žmogiški pastoriaus įtikinėjimai iš pat pradžių buvo pasmerkti, jis turėjo pralaimėti. Sekretorius atneša glėbį pranešimų, kuriuos Talaatas pasirašinėja stovėdamas. Jis kalba nepakeldamas akių:

      – Vokiečiai bijo tik to, kad juos gali apkaltinti bendrininkavimu. Bet jiems dar teks mus maldauti svarbesnių dalykų negu armėnų gelbėjimas.

      Tuo pokalbiai apie tremtį šiandien būtų ir pasibaigę, jei smalsus Envero žvilgsnis nebūtų užkliuvęs už pranešimų. Talaatas Bėjus pastebi jo žvilgsnį ir pamojuoja šnarančių popierių pluoštu:

      – Išsamūs nurodymai dėl Alepo! Dabar, man rodos, keliai tapo laisvesni. Per artimiausias savaites galima bus iškeldinti Alepą, Aleksandretę, Antiochiją ir visą pajūrį.

      – Antiochiją ir pajūrį? – pakartoja Enveras tarytum klausdamas, tarytum norėdamas kažką šiuo klausimu pasakyti. Bet neprataria nė žodžio, tik atidžiai seka akimis storus Talaato pirštus. Talaatas vieną po kito brėžia parašus po naujais nurodymais. Tie pat prasčiokiškai negrabūs pirštai parašė neužšifruotą įsakymą visiems vali ir mutesarifams: „Deportacijų tikslas – sunaikinimas.“

      Greitas ir energingas parašas rodo įkarštį ir nepermaldaujamą įsitikinimą: jokių abejonių. Nerangus ministro kūnas atsitiesia.

      – Taip! Rudenį aš visiems tiems ponams galėsiu nedvejodamas atsakyti: La question arménniene n’existe pas29.

      Enveras stovi prie lango nieko negirdėdamas. Gal jis svajoja apie kalifų valdomą imperiją nuo Makedonijos iki šiaurės Indijos? Gal susirūpinęs dėl amunicijos tiekimo armijoms? O gal svarsto, ką dar įsigyti savo nuostabiems rūmams prie Bosforo? Šventinėje salėje jis liepė pastatyti vestuvinį sostą, kurį atsinešė kraičio Nadžijė Sultana, sultono duktė. Keturios kolonėlės iš paauksuoto sidabro laiko žvaigždėtą bizantiško brokato baldakimą.

      Johanesas Lepsijus tebeslankioja Stambulo gatvėmis. Artėja vakaras. Papietauti jis nespėjo. Pastorius nedrįsta grįžti namo, į „Tokatliano“ viešbutį. Tai armėnų viešbutis. Ten visi apimti išgąsčio ir liūdesio, pradedant savininku ir svečiais ir baigiant paprastais padavėjais ar liftą aptarnaujančiu berniuku. Jie žino jo kelius, žino apie jo ketinimus. Vos tik sugrįš, visų akys įsmigs į jį. Šnipai ir persekiotojai, kuriuos pasiuntė Talaatas Bėjus ir kurie nenuleidžia nuo jo akių, gali kiek nori jį sekioti. Tačiau blogiausia tai, kad kažkokioje slaptoje saugioje vietoje jo seniai laukia draugai. Tarp jų Davtianas, buvusio Armėnų nacionalinio susirinkimo prezidentas. Jis buvo suimtas, bet pabėgo ir nelegaliai gyvena Stambule. Lepsijus neturi jėgų ir drąsos susitikti su šiais vyrais. Jei jis neateis, jie viską supras ir, reikia tikėtis, išsiskirstys. Net ir didžiausi pesimistai tarp jų (beje, pesimistai jie visi, ir tai suprantama), net ir tie turėjo nedidelę viltį, kad pastorius gaus leidimą keliauti į centrinę krašto dalį. Būtų bent šioks toks laimėjimas.

      Pastorius nejučiomis patenka į miesto sodą. Čia irgi viešpatauja šventiška nuotaika. Suolai apipinti gėlių vainikais. Ant karčių ir žibintų stulpų plevėsuoja vimpelai su pusmėnuliu. Žmonių masė, nemaloni tiršta substancija, skverbiasi žvyruotais takeliais tarp žolynų. Svirduliuodamas Lepsijus prieina prie vieno suolelio, randa laisvą vietą. Prieš akis – mirguliuojantis minios puslankis. Tą pat akimirką paviljone užgroja turkų karinis orkestras, sužviegia šaižūs janyčarų muzikos garsai. Švilpynė, fleita, ausį rėžiantys klarnetai, žvanganti skarda – visa tai trumpais intervalais kyla aukštyn ir leidžiasi žemyn, aštru, lygu, kaip išgaląstas peilis. Kartkartėmis lyg šunų lojimas įsiterpia įtemptų būgnų dunksėjimas, kratomos karties su varpeliais skambesys, neapykantos kupinas vario lėkščių džerkšėjimas. Johanesas Lepsijus skęsta šioje muzikoje iki kaklo, jis tarytum sėdi vonioje, pripiltoje daužyto stiklo. Tačiau išsivaduoti nenori, abiem rankomis spaudžia stiklo šukes prie savo kūno. Dabar jis gauna tai, ką jam užgynė Enveras Paša. Jis eina kartu su Dievo jam patikėta tauta ilgose tremties kolonose, sunkiai velkasi akmenuotais ar pelkėtais Anatolijos vieškeliais. Ar jo neprakeiks saviškiai, kuriuos patrankų sviediniai drasko į gabalus Argonų apkasuose, Podolės ir Galicijos laukuose, jūroje ir ore? Ar begaliniai traukiniai su sužeistaisiais ne dar baisesnis vaizdas, kurį išvydęs gali pradėti staugti? Ar vokiečių sužeistųjų ir mirštančiųjų akys ne tokios pat kaip armėnų? Klausydamas janyčarų muzikos Lepsijus vis žemiau nuleidžia apsunkusią galvą. Jam Dievas pavedė ne saviškius, o tuos, kurie priklauso ne jam.

      Į šaižią, trenksmingą muziką įsiterpia kitoks garsas, griausmingas, vis stiprėjantis ūžesys. Jis sklinda iš viršaus. Turkų lėktuvų eksdrilė suka ratus virš Stambulo, skleisdama proklamacijų debesėlius, kurie lėtai leidžiasi žemyn. Johanesas Lepsijus nežino kodėl, bet jam staiga pasidaro aišku, kad šie monoplanai danguje yra gimtosios nuodėmės ir begalinės puikybės įsikūnijimas. Šioje jam atsivėrusioje tiesoje jis klajoja tarytum didžiuliame statinyje, tarytum Vidaus reikalų ministerijoje. Plevėsuojančios durų užuolaidos dega, o jis prisimena vieną vietą iš Apreiškimo Jonui, kurią pacituos per artimiausią pamokslą: „Skėrių išvaizda panaši į žirgų, parengtų kautynėms… Jie turėjo šarvus tarsi geležinius krūtinšarvius, o jų sparnų garsas buvo kaip bildesys galybės vežimų ir žirgų, bėgančių į mūšį. Jie turi uodegas, panašias į skorpionų, ir geluonis uodegose. Jie turi galią kenkti žmonėms per penkis mėnesius.“

      Johanesas Lepsijus krūpteli. Reikia rasti naujų būdų ir galimybių. Jei vokiečių pasiuntinybė bejėgė, gal labiau pasiseks austrui markgrafui Palavičiniui, puikiam žmogui. Jis galėtų pagrasinti represijomis, juk Bosnijos musulmonai yra Austrijos-Vengrijos piliečiai. Popiežiaus raginimai iki šiol irgi nebuvo labai griežti. Bet jau kitą akimirką jis išvysta Enverą Pašą ir jo nepamirštamą šypsenėlę. Ne, šios berniokiškos ar mergaitiškos didžiojo budelio šypsenos nepavadinsi drovia. „Pone Lepsijau, mes laikysimės politikos, kuri atitinka mūsų interesus, laikysimės iki galo. Mums sutrukdyti galėtų tik valstybė, stovinti virš bet kokių interesų, neįsipainiojusi į jokias bjaurastis. Jei diplomatiniame žinyne rasite tokią valstybę, galite dar kartą ateiti pas mane į ministeriją.“

      Lepsijus taip smarkiai krūpčioja ir blaškosi, kad šalia sėdinčios šydais apsigobusios moterys išsigąsta ir eina šalin. Jis to net nepastebi, jį aplankė skausminga mintis: daugiau nieko negalima padaryti. Iš niekur nesulauksi pagalbos. Pastorius Johanesas Lepsijus dabar supranta tai, ką Johunoluko kunigas Ter Haikazunas suprato dar prieš kelias savaites: dabar lieka tik viena – melstis.

      Tarp besistumdančių šventės dalyvių, tarp besijuokiančių moterų ir spygaujančių vaikų, girdėdamas vėl užgrojusį janyčarų orkestrą, pastorius užsimerkęs bejėgiškai purto galvą, paskui sudeda rankas. Jo siela taria žodžius: „Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas…“

      Tačiau kaip pasikeitė „Tėve mūsų“ malda?! Kiekvienas žodis – bedugnė, kurios žvilgsnis negali išmatuoti. Jau vien dėl žodžių „mūsų“ ir „mums“ ima svaigti galva. Kas gali ištarti „mums“, jei Kristus, kuris „mus“ sukuria ir jungia, trečiąją dieną įžengė į dangų. Be jo viskas tapo dvokiančiu

Скачать книгу