LITMIR.BIZ

Скачать книгу

kitą ji sprogo. Sėdėjau čia apsupta brolio daiktų, ilgėdamasi jo ir staiga didelis bum. Mano Choo1 bateliai dabar turbūt pakeliui į Kiniją. Man jie tikrai patiko.

      – Kenze, – griežtu, bet raminamu balsu nutraukė ją Eidanas. – Noriu, kad manęs paklausytum. Ar gali tai padaryti?

      Ji gali įkvėpti. Bet klausyti? Šis jutimas vis dar neatgautas. Ausyse spengė. Vanduo buvo velniškai šaltas. Iš tikrųjų ji visa drebėjo ir net nesuvokė to. Drebulys purtė visą kūną ir vertė kalenti dantimis.

      – Laikykis įsikibusi manęs, Kenze. Šiuo metu tau tik tiek reikia padaryti. Tiesiog laikykis manęs.

      Teisingai. Laikytis jo. Kartą jau taip darė. Laikėsi jo, juokėsi su juo, miegojo su juo…

      Tiesą sakant, miegojimo jų bendravime nebuvo labai daug. Pastaroji mintis Kenzei sukėlė laviną prisiminimų. Apie Eidaną, ką tik baigusį ugniagesių akademiją ir besididžiuojantį kūnu, nuo kurio ji imdavo virpėti ir norėdavo kalbėti visiškas nesąmones…

      Bet tai buvo seniai. Kada? Prieš šešerius metus? Velnias, ji vos gali mąstyti, skaičiuoti tikrai nepajėgs.

      Eidanas tempė ją kuo toliau nuo jachtos ir bet kokio pavojaus, kylančio dėl skraidančių nuolaužų. Tuo pat metu kažką šaukė dviem kitapus degančio laivo stovintiems ir liepsnas gesinantiems ugniagesiams.

      Kenzei jau teko pabuvoti gaisre. Serialo Haup aistros filmavimo aikštelėje. Bet viskas vyko su griežta priežiūra. Čia ne serialas, kur viską galima suvaidinti. Čia viskas tikra, nėra vizažistų, kurie nupiešia netikras žaizdas.

      Kenzei norėtųsi, kad būtent dabar scenarijus būtų su laiminga pabaiga.

      Na, ji bent jau kvėpuoja.

      Bleiko mergaitei ne taip pasisekė.

      Bleikui taip pat. O taip, skausmas jau tapo atpažįstamas, skrodžiantis kiaurai nuo ledinio vandens sustirusį kūną, duriantis tiesiai į širdį. Skausmas, neapleidžiantis nuo tos dienos, kai Bleikas mirė. Viskas taip painu, ir tai, kad brolis buvo apkaltintas tyčiniais padegimais bei žmogžudyste, kelia nežmonišką pyktį.

      Dieve, Bleikai…

      Į vandenį pūkštelėjo dar viena nuolauža ir Kenzei toptelėjo, kad tai kažkas, kas priklausė Bleikui ir ko jau niekada nebepamatys. O gal tai jos pačios lagaminas arba nešiojamasis kompiuteris, kuris kaip daiktas gal ir nėra vertingas, tačiau jame ji saugojo scenarijų, kurį rašė…

      Jei būtų mirusi, tai bent jau nebūtų niekam nereikalinga serialų aktorė.

      Ironiška – kol Bleikas buvo gyvas, buvo tokia pasinėrusi į filmavimus, kad neturėjo laiko grįžti namo. Ir vos kelios dienos po brolio mirties serialas sustabdomas. Dabar ji gali čia būti kiek tik nori, bet Bleiko jau nebėra. Pirmoji kelionė namo po amžinybės, ir tik tam, kad peržiūrėtų mirusio brolio daiktus, kurie dabar plūduriavo vandenyje.

      – Pasitikėk manimi, – tarė Eidanas. Žvilgsnis buvo sutelktas į priekį, tačiau Kenzė ten nieko neįžiūrėjo. Buvo per tamsu, kad įžiūrėtų, kokios spalvos Eidano akys, bet prisiminė, kad jos šviesiai rudos su žaliais taškeliais, mirguliuodavusiais jam šypsantis.

      Dabar jis nesišypsojo.

      Tikrai ne.

      Eidanas pažvelgė į Kenzę ir vėl ėmė nedvejodamas plaukti. Kuo toliau nuo liepsnų ir šilumos, bet Kenzė laikėsi įsikibusi kaip buvo prašoma. Daugiau nieko negalėjo padaryti. Kaip senais laikais…

      Kodėl tai būtinai turėjo būti jis? Vaikinas, kuris sudaužė jai širdį, sutrypė išdidumą ir nuėjo neatsigręždamas?

      Ar jam skaudu dėl Bleiko mirties?

      Ar jis tiki melu?

      Kylančios mintys pamažu ėmė šildyti kūną ir Kenzė pasistengė jų nusikratyti: sustiręs kūnas privers mąstyti. Šešerius metus ji nesilankė Santa Rėjuje, bet Bleikas, kai tik galėdavo, aplankydavo ją Los Andžele per filmavimus. O kai nesimatydavo, bendraudavo elektroniniu paštu, žinutėmis ar kalbėdavosi telefonu. Nepaisant atstumo jie išliko artimi. Brolis buvo vienintelė jai likusi šeima.

      O dabar nebėra ir jo.

      Amžinai.

      – Kenze? Ar tu vis dar su manimi? – griežtas Eidano žandikaulis buvo įsitempęs ir apžėlęs, tarytum būtų nesiskutęs dieną ar dvi. O gal ir visas keturias.

      – Deja, – Kenzei norėjosi būti bet kur, bet tik ne su juo. Jautė ilgas, stiprias kojas judant ir daužantis į ją. Tai siutino. Kenzė nenorėjo pagalbos, tik jau ne iš Eidano, tačiau pabandžiusi išsilaisvinti, tikėdamasi parodyti, kad puikiai susitvarkys viena, tarsi akmuo pradėjo grimzti į dugną. Vos panirusi į ledinį vandenį pasielgė labai kvailai – pravėrus burną plaučius užpildė neįtikėtinai šaltas ir sūrus vanduo.

      Ačiū Dievui, staigiai buvo ištraukta į paviršių ir prispausta prie tvirtos krūtinės. Galėjai pagalvoti, kad kūną apsivijusios rankos priklauso Supermenui.

      Ugniagesys prie aukos.

      Ne buvęs vaikinas prie buvusios merginos.

      O ar kaip tik tai ir nėra bėda? Kadaise Eidanas iš tikrųjų ją laikė, bet pats ir paleido. Pasak jo, padarė tai dėl to, kad abu galėtų siekti karjeros aukštumų, jam taip pat nepatiko slapstytis nuo geriausio draugo Bleiko. Bet Kenzė žinojo tikrąją priežastį. Viskas dėl to, kad Eidanas suprato, jog mergina ima jį įsimylėti. Tokiems jausmams dar nebuvo pasiruošęs, todėl atstūmė ją.

      Kenzė nekentė Eidano pakankamai ilgai. Dėl to, kad nesuteikė jiems galimybės pajusti, kokie jausmai juodu gali sieti. Tačiau Eidanas buvo visiškai teisus sakydamas, kad Kenzė jį įsimylėjusi. Šiek tiek užtruko, bet galiausiai pyktis nuslopo. Teko pripažinti, kad jis buvo teisus nutraukdamas santykius ir neleisdamas Kenzei dar labiau skaudinti savęs… Tik tuo metu skausmas atrodė nepakeliamas.

      Galbūt reikėtų džiaugtis, kad šito susitikimo aplinkybės ne asmeniškos – jis savo darbo vietoje, o ji tik viena iš daugelio jo gelbstimų žmonių. Viskas ne taip intymu.

      – Nustok kovojusi su manimi, – Eidano balsas nustelbė aplinkinius garsus: sirenas, kitų ugniagesių šauksmus, bauginamą liepsnų šniokštimą, bangų mūšą. Bangų, kurios dabar plaktųsi viena į kitą jai virš galvos, jei ne tvirtos Eidano rankos, kurioms, atrodo, nereikia jokių pastangų, kad ją išlaikytų. – Laikau tave.

      – Nenoriu, kad mane laikytum.

      – Šią minutę neturi kito pasirinkimo.

      – Iš visų ugniagesių šiame prakeiktame mieste…

      Kenzei pasirodė, kad išvydo liūdną šypseną. Taigi jis taip pat nebuvo patenkintas matydamas ją. Jis net nežiūrėjo į ją, visą dėmesį buvo sutelkęs į jachtą ir doką už nugaros, primindamas, kad jis ne tik gelbsti ją, tačiau kartu ieško kitų žmonių, kuriems galbūt reikia jo pagalbos.

      – Jachtoje buvau viena, – patikslino Kenzė.

      – Ką ten veikei?

      – Atsisveikinau su Bleiku.

      – Kenze… – Eidano akyse atsispindėjo gailestis, liūdesys ir skausmas.

      – Bleikas nepadarė nė vieno iš tų dalykų, kuriais jį kaltinate.

      Kenzė patraukė Eidano dėmesį, visą dėmesį. Jau buvo pamiršusi, ką reiškia, kai Eidanas visas atsiduoda jai.

      Nepadarė.

      – Ar prieš mirtį jis tau minėjo ką nors?

      Mirtį… Girdint šį žodį iš Eidano lūpų Bleiko netektis tapo dar tikresnė. Tą patį ji pajuto, kai grįžo į gimtąjį miestą. Dabar

Скачать книгу