LITMIR.BIZ

Скачать книгу

laiko savo šalmą, suprato tik tada, kai save pagavo nykščiu braukantį per dešimto numerio lipduką, kurį pats priklijavo šalmo viduje – talismanas, kuris neleido pamiršti. Giliai atsidusęs Lukas pasistiebė ir padėjo šalmą ant viršutinės lentynos.

      Dabar aš – komandos kapitonas, – sau priminė Lukas. – Privalau dirbti savo darbą, todėl turiu susitvarkyti su asmeninėmis problemomis. Juk nenuvesiu į pergalę komandos, kuri netikės, kad aš viskuo pasirūpinsiu. Tačiau dabar atrodo, kad komandą vedu tik į ankstyvą iškritimą iš atrankinių varžybų. Jie visi privalo susivokti, kas vyksta aplinkui.

      – Mes tikrai ilgai neišsilaikysime atkrintamosiose, jei žaisime taip, kaip žaidėme šiandien. Aš žinau, kad baisu. Ši komanda dar niekada nebuvo patekusi į atkrintamąsias ir nė vienas iš mūsų niekada nelaimėjome čempionato. Bet tai nesvarbu. Privalome parodyti geriausią formą, pergalės troškimą ir ryžtą.

      – Ir negalime pasiduoti padidėjusiam žiniasklaidos spaudimui. Ypač dabar, kai skandalingas istorijas ir interviu medžioja net nieko bendra su sportu neturinti žiniasklaida. Viena blondinė manęs paklausė, ar nemanau, kad šiandien pralošėme todėl, kad nusiskutau barzdą.

      Kol Lukas atsirišo pačiūžas, visas persirengimo kambarys paskendo stingdančioje tyloje. Jis nužvelgė nebylius komandos draugus.

      – Ką?

      – Na, mes tikrai pralaimėjome…

      Luko veidas persikreipė iš pasibjaurėjimo.

      – Jūs gal juokaujat? Tai pirmosios varžybos! Nė vienas iš mūsų net neužsiauginome barzdos. Jūs tikrai tikite šiais nesiskusiu barzdos paistalais?

      Naujokas persibraukė per apgailėtinus vienos dienos šerelius.

      – Žinau tik tai, kad atėjau laimėti. Jei Grizlio Adamso2 įvaizdis padės patekti į čempionatą, tada auginsiu barzdą, kaip senas hipis augina žolę.

      – Tu supranti, kad trys iš keturių moterų nemėgsta barzdų? – Irzdamas, kad pacitavo žurnalistės pateiktą statistiką, Lukas nusitraukė nuo kojos pačiūžą.

      Silindžeris filosofiškai pažvelgė jam į akis.

      – Nusiskusi – pasiguldysi vieną merginą. Užsiauginsi barzdą – laimėsi čempionų žiedus ir panos ant kaklo karsis visą likusį gyvenimą. Tu rimtai, Magsai? Jei moteris su tokia kaip tos žurnalistės figūra pavadintų mane karščiausiu mėnesio ledo ritulininku, atsakyčiau net ir į patį kvailiausią klausimą.

      Bandydamas atlaisvinti kitą pačiūžą Lukas nutilo.

      – Apie ką tu kalbi?

      – Tu rimtai? – Silindžeris akivaizdžiai stebėjosi. – Holė Evans? Moterų ledo ritulio šou?

      Lukas abejingai gūžtelėjo.

      – Vyruti, ji – tikra YouTube žvaigždė! Ji sukūrė tą žaibiškai paplitusį mergaitišką vaizdo įrašą apie ledo ritulį. Ir jame tave pavadino karščiausiu lygos žaidėju. Aukščiausi vadovai tiesiog maldavo, kad ji per atkrintamąsias būtų mūsų internetinės svetainės reportere! Ar galite patikėti? Mūsų saldainiukas nežino, kas tokia Holė Evans!

      Silindžerio pareiškimas iššaukė švilpimo ir juoko bangą. Lukas atsisuko į savo puolėją Eriką Džeikobsą. Galingas centras tik gūžtelėjo plačiais pečiais ir papurtė galvą. Lukui palengvėjo, kad jis ne vienintelis, kuris nesupranta, apie ką sukasi kalba.

      – Gerai gerai, – Lukas palaukė, kol nutils triukšmas persirengimo kambary. – Vyručiai, nesiblaškykime. Galbūt varžybos pasibaigė, bet mūsų darbas toli gražu dar nebaigtas.

      Darbas, kai tenka analizuoti baisiausią žaidimą, kokį žaidė per daugelį metų. Žurnalistai, ta šakalų gauja, suvalgys mane gyvą, – liūdnai pagalvojo Lukas. Jis nusivilko likusius drabužius ir patraukė į dušą.

      Tačiau tokią kainą moka žmogus, ant kurio marškinėlių puikuojasi raidė K. Kaina norint gyventi darant tai, ką gyvenime mėgo labiausiai. Garbė ir privilegija, jau nekalbant apie tai, kad kai kuriems žmonėms niekada net nebuvo suteikta tokia galimybė. O iš kitų ją atėmė. Lukas atsiduso.

      Na, jį bent jau mėsinės ne dėl barzdų statistikos ar kitų prietaringų nesąmonių. Ir visgi Lukas įtarė, kad Holė Evans kelia didesnę grėsmę nei visi likusieji reporteriai…

      2

      – Galima sakyti, kad Audra beveik visą žaidimą žaidė ne visos sudėties, todėl prastas BS smūgiuotojų žaidimas, be abejo, prisidėjo prie šiandienos pralaimėjimo. Gal galite paaiškinti, kas privertė Audrą tiek kartų prasižengti?

      Holė sustabdė vakar dienos įrašą ir susirangė ant sofos šalia geriausios draugės Peidžės Halet.

      – Ar girdėjai? Tai mano klausimas. Koris Baniukas ką tik Lukui Magvairui uždavė mano klausimą. Ir tas asilas nuėjo šalin nepasakęs nė žodžio? Ne. Jis stovėjo ir atsakinėjo. Kvailys!

      – Kai uždavei šį klausimą, jis tave ignoravo? – įsižeidusi draugės vardu paklausė Peidžė.

      – Na, ne. Jis mane ignoravo, kai paklausiau, ar ketina užsiauginti atkrintamųjų barzdą. Tačiau paskui aš norėjau paklausti būtent šio klausimo. Tai puikus klausimas!

      Peidžė sugrįžo prie skaitomo žurnalo.

      – Patikėsiu tavo žodžiu. Praradau susidomėjimą, kai jis pradėjo kalbėti apie Kiniją. Be to, kodėl Audra visą kėlinį žaidė ne visos sudėties? Taip tikrai nelaimėsi.

      Holė atsiduso ir padėjo televizoriaus pultą ant kavos stalelio.

      – Ne visos sudėties Audra žaidė ne visą kėlinį. Sportininkai gavo dvidešimt baudos minučių, todėl šiose varžybose be vieno žaidėjo žaidė tiek laiko, kiek trunka vienas kėlinys. Ir žurnalistas nesakė „Pekinas“, jis pasakė „BS smūgiuotojai“. Kai komanda gauna baudą, į aikštelę siunčia geriausius baudinių smūgiuotojus – savo baudinių smūgiuotojų grupę.3

      – O kodėl jis tiesiog taip nepasakė?

      – Pasakė! Jis pasakė, o Lukas Magvairas jam atsakė, nes tai buvo rimtas klausimas, kurį uždavė rimtas sporto žurnalistas.

      Peidžė į ją pažvelgė užuojautos kupinu žvilgsniu.

      – Tu esi rimta sporto žurnalistė.

      – Ne, aš esu savo lyties išdavikė. Vakar segėjau trumpą sijonėlį, avėjau aukštakulnius ir šaipiausi iš visko, kas man svarbu.

      – Kodėl save taip grauži? Aš tau išrinkau kelias tikrai gražių batų poras. Be to, savo lyties išdavike tave galima vadinti nebent todėl, kad tavo namuose nėra moteriškų žurnalų, – pagrįsdama savo žodžius Peidžė iškėlė Iliustruoto sporto žurnalą. – Rimtai. Jei šie vyrukai nebūtų pusnuogiai, žurnalą sviesčiau į kitą kambario galą. O, palauk, – Peidžė svajingai nusišypsojo. – Kas jis? Ak, vyruti.

      Holė pažvelgė į dviejų puslapių dydžio blizgančią nuotrauką su seksualiu bemarškiniu ledo ritulio žaidėju. Jo rudi plaukai buvo tobulo ilgio: nei skustas plikai, nei apaugęs gaurais. Mėlynos akys buvo ryškios kaip niekad. Vyras sėdėjo persirengimo kambaryje, žemiau liemens buvo su visa apranga (kelnės, kojinės ir pačiūžos), o nuo liemens į viršų tik raumenys ir nuostabi bronzinė oda. Už nugaros užrašytas jo vardas ir didelis skaičius aštuoniolika, baltai šviečiantis tamsiai mėlyname Audros marškinėlių spalvą atkartojančiame fone.

      – Tai Lukas Magvairas. Mano pastarųjų dvidešimties minučių mantros tema. Vyras ekrane, – Holė pamojo į gražų to kvailio veidą televizoriaus

Скачать книгу