Neplanuotos vestuvės - Andrea Laurence Svajonių romanai

Скачать книгу

>

      Prologas

      – Norėtum iš čia ištrūkti?

      Amelija Kenedi atsisuko ir pažvelgė į skaisčiai mėlynas geriausio draugo Tailerio Diksono akis. Akivaizdu, kad tai jis bus tas gelbėtojas.

      – Taip, prašyčiau.

      Mergina pakilo nuo stalo, įsikibo į ištiestą ranką ir laiminga nusekė iš pokylių salės, perėjo kazino kuo toliau nuo spindinčių Las Vegaso Strip bulvaro šviesų.

      Jau vien įkvėpusi gaivaus dykumos oro pasijuto geriau. Ir kodėl galvojo, kad aukštosios mokyklos susitikimas jai patiks? Visa salė žmonių, kurių niekada nemėgo, piktdžiugiškai giriasi savo nepakartojamu gyvenimu.

      Nors ir nerūpėjo, ką Tamė Ričardson – komandos šokėja ir šiaip išlepinta pasipūtėlė – nuveikė gyvenime, girdėdama, kaip ji puikuojasi, Amelija kažkodėl nebe taip entuziastingai didžiavosi savo pasiekimais.

      Tikrai labai juokinga. Ji yra kompanijos bendrasavininkė, jai labai sekasi, bet ant rankos trūksta vestuvinio žiedo, o telefone – pradėjusio vaikščioti kūdikio nuotraukų, todėl šiandien Amelija tik eilinė mergaitė. Visa ši kelionė tik brangaus atostogų laiko švaistymas.

      Nors ne visai: buvo verta važiuoti, kad pamatytų Tailerį. Nuo pat devintos klasės jie buvo geriausi draugai, bet pastaruoju metu abu buvo taip užsiėmę, kad susitikdavo tik kokį kartą per metus. O šis susitikimas – puiki proga.

      Susikibę už rankų jiedu be jokio tikslo ėjo šaligatviu. Koks skirtumas, kur nueis. Sulig kiekvienu žingsniu toliau nuo susitikimo vietos Amelijos nuotaika gerėjo. Tai ir – jei tik ką nors reiškia linkstantys keliai – tekila padarė savo. Dėmesį patraukė žemas dundesys ir jie išėjo iš viešbučio pažiūrėti periodiškai išsiveržiančio ugnikalnio.

      Jiedu atsirėmė į turėklus, Amelija padėjo galvą Taileriui ant peties ir palaimingai atsiduso. Ji tikrai pasiilgo jo. Kažkodėl būnant su Taileriu pasaulis imdavo atrodyti geresnis. Jo glėbyje jautėsi saugi ir viskas buvo lengva. To niekada nejausdavo su jokiu kitu vyru. Nors jiedu niekada nesusitikinėjo, Tailerio dėka Amelija kėlė aukštus reikalavimus vaikinams. Gal net pernelyg aukštus: juk ji tebėra vieniša.

      – Geriau jautiesi? – paklausė draugas.

      – Taip, dėkui. Tiesiog nebegalėjau ilgiau žiūrėti į vestuvių ir kūdikių nuotraukas.

      Taileris ją apkabino ir dykumos sausio vėsa pasitraukė.

      – Taip jau būna per susitikimus.

      – Taip, bet nesitikėjau dėl to pasijusti tokia…

      – Sėkminga, talentinga verslininkė, pati valdanti savo likimą?

      Amelija atsiduso.

      – Galvojau apie daugybę nepasisekusių santykių ir sparčiai artėjančią galimybę apsigyventi name su pulku kačių.

      – Baik, – rūsčiu balsu perspėjo Taileris. Jis pasisuko į ją ir kilstelėjo jos smakrą – pažvelgė į akis. – Tu nepakartojama. Graži, talentinga, tau sekasi… Bet kuris vyras jaustųsi laimingas tave turėdamas. Tiesiog dar nesutikai savęs verto.

      Graži mintis, bet nepakeisi fakto, kad sulaukusi tokio amžiaus ji nevaisingai tebeieško to Pono Tinkamojo.

      – Dėkui, Tajau, – nerūpestingai atsakė, apsikabino jį per liemenį ir prispaudė veidą prie švarko atlapo.

      Jis laikė Ameliją tvirtai, smakrą padėjo jai ant viršugalvio. Jau šimtus kartų jie buvo taip stovėję. Bet šį vakarą viskas atrodė kažkaip kitaip. Amelija staiga pajuto po marškiniais judančius tvirtus raumenis. Vyro odekolonas – toks pažįstamas, bet šią akimirką nepaprastai viliojantis, – pakuteno šnerves. Ji troško priglausti veidą jam prie kaklo ir įkvėpti jo odos kvapo. Paglostyti barzdos šerelius…

      Amelijos skruostus lyžtelėjo karščio banga, ir mergina suprato, kad aplink kitoje vandens pusėje šokinėjančios liepsnos čia niekuo dėtos. Kažkas šilto susirangė pilve, ji pajuto kylantį geismą. Gerai pažįstamas susijaudinimas, bet to niekada nebuvo jautusi Taileriui. Jis tik geriausias draugas. Ir niekas daugiau.

      Bet šią akimirką troško daugiau. Troško, kad Taileris ne žodžiais, o rankomis ir lūpomis parodytų, kokia gražia ir talentinga ją laiko. Mintis labai pavojinga, bet Amelija nepajėgė jos nusikratyti.

      – Prisimeni išleistuvių naktį?

      – Žinoma, – atsakė ji ir atsitraukė pajutusi atstumo būtinybę, dėl vyro artumo gyslose kaito kraujas. Tos nakties ji niekada nepamirš. Jie iškentė šeimų šventes, tada išsmuko kartu į dykumą. Amelija nuvežė juos į patį miesto pakraštį, kur pagaliau pamatė žvaigždes. – Gėrėme degtinę ir nemigę visą naktį žiūrėjome į krintančias žvaigždes.

      – Ar prisimeni, kokią sutartį tada sudarėme?

      Amelija susimąstė apie tą naktį, bet dėl prabėgusio laiko ir išgertų apelsinų sulčių su degtine smulkmenos jau buvo išblėsusios.

      Ji prisiminė, kaip abu kažką prisiekė susikabinę už pirštelių.

      – Ką aš ten žadėjau? Neprisimenu.

      – Prisiekėme, kad jei iki dešimtų metinių dar būsim nevedę, tai susituoksime.

      – Ak, tikrai, – prisiminė Amelija. Būdami aštuoniolikos dvidešimt aštuonerius metus laikė beveik senatve. Akivaizdu, kad jei iki to laiko nesukurs šeimos, visos viltys jau bus prarastos. – Dvidešimt aštuoneri tikrai ne tokie baisūs, kaip tikėjausi. Tebesijaučiu jauna, nors kartais būnu tarsi pats seniausias ir nuobodžiausias žmogus. Aš tik dirbu. Nepatiriu jokių nuotykių kaip kadaise su tavimi.

      Taileris įdėmiai nužiūrėjo jos veidą, begalvodamas suraukė šviesiai rudus antakius.

      – Ar šį vakarą esi pasirengusi nuotykiams? Garantuoju, kad pralinksmėsi.

      Amelijai kaip tik to ir reikia: nakties, iš kuriuos išeitų nuostabi istorija.

      – Aš tikrai pasirengusi nuotykiui. Ką sumanei?

      Taileris nusišypsojo ir paėmė ją už rankos. Prisilietimas nuvilnijo iki pat nugaros ir Amelija suprato, kad padarys, ko tik Taileris paprašys, kai jis šitaip šypsosi. Vaikinas priklaupė ant vieno kelio ir ji suprato, kad jis pareikalaus gerokai daugiau.

      – Amelija, ar tekėsi už manęs?

      1

      – Amelija, – neatlyžo Greta, – juk nenulėkei tiesiog į Las Vegaso koplyčią?

      Amelija giliai įkvėpė ir lėtai linktelėjo. Skrandis vertėsi kūliais, bet ji vis tiek gebėjo rasti žodžius.

      – Nulėkiau, – prisipažino. – Detales prisimenu sunkiai, bet pabudau ištekėjusi už savo geriausio draugo.

      – Palauk. – Negalėdama patikėti Bri tik skėstelėjo rankomis. – Ar tu tik ką pasakei, kad esi ištekėjusi? Ištekėjusi?

      Amelija žiūrėjo į abi drauges ir bendradarbes abejodama, ar reikia pakartoti žodžius. Jau ir pirmą kartą juos ištarti buvo nelengva. Tiesą sakant, niekam nuo to laiko nebuvo garsiai prisipažinusi. Kelios paskutinės savaitės atrodė tarsi miglotas sapnas, bet su Greta ir Bri, žiūrinčiomis taip, tarsi Amelijai būtų išaugusi antra galva, viskas staiga tapo realu.

      – Aukštosios mokyklos susitikimas klostėsi ne taip, kaip planavau, – teisinosi ji. – Maniau, kad grįžti į Las Vegasą bus linksma, bet nebuvo. Visi bėgiojo aplinkui rodydami vestuvių ir vaikų nuotraukas… – moteris nutilo.

      Tą naktį Ameliją labai prislėgė nelaiminga meilės istorija. Ji jau ištisą dešimtmetį eina į pasimatymus, bet džiaugtis nėra kuo – vien tik tokie beveik, bet ne visai svarbūs santykiai. Ir ne dėl to, kad nebandė: kartkartėmis užsidegdavo, bet nesėkmingai. Amelija troško amžinos meilės, bet tokios rasti nepavyko.

      Nepadėjo ir beprotiška karjera. Pastaruosius kelerius metus po koledžo atsidavė savo verslui Svarbiausia gyvenimo diena, kurį įkūrė kartu su partnerėmis.

      Dirbti vedybų planavimo paslaugų įmonėje nelengva – daug streso, o jos darbas – maisto tiekimas – tikrai ne vaikų žaidimas.

      Tarp patiekalų degustacijų, pasirengimo ir vestuvinių tortų pati vestuvių

Скачать книгу