LITMIR.BIZ

Скачать книгу

biure vis dar sklandantis jos kvepalų aromatas.

      Jam neramu, kad ji įaudrina jį nė nesistengdama. Ir kad jo kūnas visada nugali protą.

      Kenedi jam tabu. Ji artimiausio jo bičiulio jaunėlė sesuo, jo pavaldinė, jau nekalbant, kad devyneriais metais jaunesnė. Yra ir daugiau priežasčių, dėl kurių negali duoti rankoms valios, bet kuo daugiau laiko su ja praleidžia, tuo darosi sunkiau.

      Jis nusprendė vengti Kenedi, kiek tik pajėgia. Tačiau tai sudėtinga, turint galvoje, kad ji dirba įmonėje, kurios dalininkas yra jis. Kadangi kitaip neįmanoma, stengėsi ją atstumti laidydamas kandžias pastabas.

      Jo laimei, ji lengvai pasidavė šiai apgavystei. Nes jam jau kilo įtarimas, kad ji tuojau suvoks savo galias ir… bematant ims jomis naudotis.

      Ir jis turi pripažinti, kad galbūt nusipelnė jos pykčio.

      Kad ir kiek svarstytum, projektas, kuriame ji ketino priversti jį dalyvauti, buvo prastas sumanymas. Kaipgi jam išsisukti iš šios padėties?

      O svarbiausia, ar jam pavyks išsipainioti prieš atskleidžiant savo paslaptį?

      Ašeris pakėlė ragelį ir surinko Knokso mobiliojo telefono numerį.

      Kai draugas atsiliepė į skambutį, nepradėjo nuo įprastų juokelių, bet iškart užsipuolė.

      – Kas per velnias, brolau? Nejaugi atėjo paskutinioji?

      – Panašiai, – kranktelėjo Knoksas.

      – Niekai. Mačiau, kaip šliaužei purvu, o iš kulkos pervertos žaizdos plūdo kraujas. O kai ėmėme tą kaimelį prie Kandaharo, man buvo 38º C temperatūros. Susiimk, vyruti. Mums tavęs reikia.

      – Aš ne… – Knoksą kažkas netikėtai nutraukė, Ašeris išgirdo grumiantis ir tada pasigirdo ramus tylus balsas: – Ašeri, kad ir ko nori, atsakymas neigiamas.

      – Daktariukė, – pasakė Ašeris su šypsniu lūpose.

      Kad jau taip, Eiverė Volš jam patinka. Ir ne vien dėl to, kad ji mėgsta pasišaipyti iš jo bičiulio. Jis jaučia jai prielankumą, nes ji turi autoritetą ir dėl to su ja reikia skaitytis.

      – Kaip laikaisi?

      – Puikiai, bet Knoksui visai prastai.

      – Ir jis taip sako.

      – Kalbėjausi su Kenedi, – Eiverės balse išgirdo slepiamo pasitenkinimo gaidelę ir norėjo parodyti, kad tas jam nepatinka, bet pritrūko ryžto.

      Kad ją kur tą Kenedi ir jos polinkį planuoti neleidžiant net paprieštarauti.

      – Paklausyk, – pradėjo jis ramesniu, kiek meilikaujamu balsu.

      – Nė nepradėk, – perspėjo Eiverė. Ašeris susimąstė, ar gerai, kad jų grupelės moterys tarpusavyje nuolat viską aptarinėja. Jam tai iš tiesų ima kelti rūpesčių. – Tau vis vien nepavyks išsisukti, Ašai. Tik ne šįkart, – jos žodžius palydėjo neslepiamas malonus juokas. Ašeris net neįsižeidė, nors turbūt turėtų.

      – Gerai, kad tau tai atrodo juokinga, – nutęsė jis, atsilošė ir kaip visada užsikėlė kojas ant rašomojo stalo kampo.

      Nugrimzdęs visu svoriu į minkštos odos biuro krėslą, pasijuto atsipalaidavęs.

      Geraširdiškai pajuokauti su moterimi jam įprasta. Jaučiasi ypač saugus ir ramus, nes jokiais žodžiais ar veiksmais nenuvilios Eiverės nuo jos mylimo vyro.

      – Tai jau patikėk, be galo juokinga, – pasakė ji. – Nors kartą negali pasikliauti savo žavesiu.

      – Ką tai turėtų reikšti?

      – Na gi, Ašeri, juk žinai, kad esi gražus. Ir tuo naudojiesi.

      Po velnių, juk čia nieko blogo. Dalinyje buvo mokomas pasitelkti visą savo pranašumą. Jis tik vykdė nurodymus, nei daugiau, nei mažiau.

      – Džiugu matyti, kaip šį kartą tai atsisuko prieš tave, – tęsė Eiverė.

      – Žinai, tikrai man patikai, daktariuke… kol netapai tokia valdinga.

      Eiverė sukikeno visai nekreipdama dėmesio.

      – Kad išsisuktum, šį kartą tavo žavesio nepakaks, jūreivi. Labai gaila.

      Galbūt nieko neišeis, bet pamėginti verta. Nes kitaip… Iš baimės jį išpylė šaltas prakaitas.

      Atsisveikinęs su Eivere, Ašeris padėjo ragelį ir buku žvilgsniu įsistebeilijo į kompiuterio ekraną.

      Po velnių. Nebėra jokio pasirinkimo.

      Jis įveikė beširdžius teroristus. Stebėjo, kaip berniukai, vos nulaikantys rankose ginklus, žūsta taip ir nesupratę, dėl ko kovoja. Šokinėjo iš skrendančių lėktuvų ir niro į šaltas jūros bangas. Jam buvo įprasta rizikuoti gyvybe. Kiekviena diena buvo kupina pavojų ir baimės. Bet lengvai susidorodavo su įtampa, nes buvo tam pasiruošęs. Jautėsi ramus ir savimi pasitikintis, nes turėjo įgijęs reikiamų įgūdžių.

      Tad kodėl jam nesiseka įveikti kalbos kliūties?

      Lengva buvo vakar.

      Šiandien šis specialiosios paskirties dalinio karių devizas nedaug teikia paguodos. Giliai atsidusęs Ašeris prisivertė atsipalaiduoti. Jis ras būdą ir jam pavyks.

      Kenedi jam nepaliko kito pasirinkimo.

      Bet jis nieku gyvu jai neparodys savo silpnybės.

      Kenedi pamanė, kad gali tekti ieškoti Ašerio, todėl pasakė, kad lėktuvas kyla devintą, o ne kaip iš tiesų – dešimtą. Ištikus nesėkmei, tas papildomas laikas labai pravers.

      Tačiau Ašeris prie išvykimo vartų pasirodė aštuntą.

      Ji turėtų lengviau atsidusti. Betgi priešingai. Nes tai reiškė, kad jiems kažkaip teks praleisti tas likusias iki įlaipinimo pusantros valandos.

      Ašeris įsirangė greta jos į nepatogią kėdę, stovinčią vienoje eilėje su kitomis, kurias vieną nuo kitos skyrė chromuoti ranktūriai. Kodėl jis neatsisėdo per vieną kėdę toliau?

      Jie lietėsi pečiais, todėl Kenedi turėjo nuo jo pasitraukti į priešingą kampą.

      Skrydis bus velniškai nemalonus.

      – Devintą, hm, – sumurmėjo jis sodriu žemu balsu, nuo kurio jai visada per nugarą perbėgdavo šiurpuliukai.

      Kenedi suraukė lūpas.

      – Manau, kad to nusipelniau, – pasakė jis ir ištiesė kojas beveik per visą praėjimo taką iki priešais stovinčio suolelio.

      Jis aukštas, bene šešių pėdų ir kelių colių. Plačių pečių, siauro liemens ir tobuliausių standžių sėdmenų. Jam tiko džinsai. Ir verslo eilutė. Ir naro kostiumas.

      Pala, apie ką jiedu čia šnekasi?

      – Taip, nusipelnei. To dar betrūko, kad tave tektų vaikytis.

      Kenedi pasigailėjo šių žodžių vos juos ištarusi. Sulaikiusi kvapą laukė. Kad jis šmaikščiai atšaus.

      – Brangioji, jei būčiau žinojęs, kad nori mane vaikytis, būčiau paslaugus ir pasistengčiau.

      Kenedi nužvelgė jį kandžiu žvilgsniu.

      – Nė nemanau vaikytis.

      Krustelėjo Ašerio lūpų kampučiai.

      – Suprantama, būtų sunku tai įsivaizduoti, mažyte.

      Kaip ji nekenčia, kad ją taip vadina. Bet jau įkyrėjo jam priekaištauti už tokią nepagarbą.

      Reikia kreipti šį pokalbį – o ir visą kelionę – prie esmės. Ir kuo greičiausiai priminti jam – ir sau – apie jųdviejų tikslą.

      Kenedi iš rankinės ištraukė žvilgantį aplanką ir padavė Ašeriui.

      Jam

Скачать книгу