LITMIR.BIZ

      Iki rytinių vartų buvo likę visai nedaug. Ten kruopščiai patikrins Kasandros pasą. Verdenas buvo išlaikęs daugumą viduramžių tvirtovių ir grėsmingą citadelę. Dėl to paskelbus karą dauguma britų turistų slėpėsi būtent čia. Priešui buvo sunku įsigauti vidun, tačiau britams ištrūkti – beveik neįmanoma.

      Privažiavus miesto vartus ji padavė savo dokumentus Merimonui, o šis perdavė juos sargybiniui. Prancūzų pareigūnas valandėlę juos tyrinėjo, o tada prasibruko pro kurjerį ir žengė prie fajetono. Kesė nuleido langą.

      – Išvykstate, madame?

      – Taip, atvykau į Verdeną su vyru, kai šis buvo sulaikytas, bet praėjus savaitei jis mirė. Nebeturiu priežasties pasilikti, – pridūrė truputį išdidžiai. – Pirmasis konsulas Bonapartas nurodė, kad reikia sulaikyti tik karo tarnybai tinkamo amžiaus vyrus.

      Vyriškis pakreipė galvą.

      – Tikrai taip. Ir kur vyksite?

      – Į Ruaną, – įsikišo Merimonas. – Keliausime per Reimsą ir Buvė. Tikimės, kad iš Ruano pavyks laivu persikelti į Havrą, o iš ten miledi galės plaukti į Angliją.

      Kesė laukė įsitempusi ir nekantri, o žandaras stebeilijo jai į akis. Rodos, po amžius trunkusios tylos, jis dar žvilgtelėjo į karietą tarsi norėdamas įsitikinti, kad ant grindų nesislepia koks belaisvis. Galiausiai patenkintas atsitraukė, įteikė dokumentus Merimonui ir davė ženklą pašto vaikinui važiuoti toliau. Kurjeris nuėjo prie smulkaus vaikėzo, kuris laikė ilgauodegio bėrio vadeles, ir, fajetonui riedant pro vartus, šoko į balną ir nurisnojo greta.

      Kesė nusimovė pirštines, nusiėmė skrybėlaitę ir pasitrynė smilkinius. Galbūt išvykus iš Verdeno nepaliaujantis maudulys praeis. Dienos po Džeraldo mirties buvo įtemptos, jo vadinamieji draugai suko ratus kaip maitvanagiai, pasiryžę pulti vos aptikę silpną vietą. Na, visa tai liko praeityje. Ji keliauja namo. Temo. Karietai supantis ir barškant nelygiame kelyje, Kesė įsitaisė kampe. Reikia tikėtis, kad Anglijos keliai bus tokie geri, kaip ji prisiminė, nes visą kelionę tokio tarškėjimo nepakeltų.

      Staiga fajetonas sulėtino greitį ir Kesė atsisėdo tiesiau. Jie kurį laiką važiavo per mišką, nuo aukštų medžių, augančių palei kelią, karietoje buvo tamsu nors į akį durk, bet dabar langą apšvietė blyški mėnesiena ir Kesė pamatė, kad jie išriedėjo į proskyną. Palei kelią mėtėsi rąstgaliai ir šakos, tarsi medžiai būtų iškirsti ir išvežti visai neseniai. Ji palinko į priekį ir pažvelgė pro langą tikėdamasi pamatyti užeigos šviesas, bet veltui. Tik švininis peizažas ir tamsi miško siena iš visų pusių.

      Karieta sustojo. Merimonas nušoko nuo žirgo, pririšo jį prie rato ir priėjęs atidarė dureles.

      – Išlipkite, miledi. Kelionė baigėsi.

      Kesei ėmus protestuoti, jis čiupo ją už riešo ir ištempė iš karietos.

      – Kaip drįstate šitaip su manimi elgtis? – užsipuolė ji. – Susitarėme, kad nugabensite mane į Havrą. Jeigu to nepadarysite, likusių pinigų negausite.

      Jam kimiai nusijuokus, nugara perbėgo šiurpas.

      – Tikrai? Kadangi Havre neturite nei draugų, nei bankininko, visus pinigus vežatės su savimi, ar ne?

      Šiurpas virto ledine baime.

      – Nesąmonė, – išdidžiai atšovė ji. – Nebūčiau tokia kvaila vež…

      Jos prieštaravimus vėl nutraukė baisus juokas.

      – Tikrai, kad būtumėte. Duokite man savo rankinę dabar pat ir galbūt per daug jūsų neskriausime.

      Apsisukusi Kesė pamatė, kad pašto vaikinas nušoko nuo pakylos ir supančiojo arklius. Jis iš lėto artinosi prie jos. Jeigu nebūtų palikusi skrybėlaitės karietoje, galbūt būtų pasinaudojusi smailiais smeigtukais, kurie buvo joje. Dabar turėjo pasikliauti vien savo sąmoju ir menka jėga. Ji žengė atatupsta nuo Merimono, bet jis nemėgino jos sustabdyti. O kam? Juk jos dar laukė pašto vaikinas.

      – Manęs pasiges, – tarė ji. – Pasakiau draugams, kad parašysiu iš Ruano.

      – Jeigu jie ir pradės jaudintis, tai mažiausiai po savaitės, – abejingai tarstelėjo Merimonas. – Niekam nerūpi, kas jums nutiks, nebent jūsų vyrui, bet jis negyvas. Netikiu, kad sulaikytieji anglai skubės atsiplėšti nuo pramogų.

      Vargu, – pagalvojo Kasandra. Ji ir pati tuo netikėjo. Džeraldas pasirūpino, kad vieninteliai jos draugai būtų savanaudžiai, godūs seniai, kurie prielankumą išreikš tik tikėdamiesi naudos. Ji viena. Ji turi kovoti ir maža tikimybė, kad laimės. Merimonui iš už diržo išsitraukus ilgą peilį, Kasandra įsitempė dar labiau. Užpuolikas piktdžiugiškai išsišiepė.

      – Na, miledi, tai pinigus gausime dabar ar tada, kai pasismaginsime?

      – Niekada, – pasigirdo ramus, linksmas balsas ir visi atsisuko į karietą.

      Nepažįstamasis atrišo Merimono žirgo vadeles. Vyriškis buvo kiek aukštesnio nei vidutinio ūgio, vienplaukis, barzdotas ir apsirengęs kaip valstietis, bet laikėsi toli gražu ne prasčiokiškai. Jo laikysena buvo kaip kareivio, o balsas – įsakmus.

      – Jeigu jums nors kiek rūpi jūsų saugumas, pasitrauksite nuo damos dabar pat.

      – Su

Скачать книгу