LITMIR.BIZ

Скачать книгу

fondo vardu lankėsi centrinio Hiustono vidurinėje mokykloje, negalvojo, kaip į jos apsilankymą pažiūrės Hiustono visuomenė. Ji galvojo apie bendravimą su mokiniais, svarstė, kaip padrąsinti juos svajoti apie gyvenimą, vertą daugiau nei darbas už minimalų atlyginimą. Ji galvojo apie juos ir ko jiems reikia. Tą dieną nebuvo nė vieno žmogaus iš fondo. Poršija niekada nemanė, kad mokytojas nufotografuos tą apsilankymą ir nuotraukas atsiųs į fondą ar kad bent viena iš tų nuotraukų pateks į fotomontažą, kuris šįvakar bus rodomas per kasmetines iškilmes. Ir jai niekada neatrodė, kad Hiustono aukštuomenės narius gali įžeisti nuotraukos, kuriose matyti, kaip ji su nusikalstamai gaujai priklausiusiais vaikais linksmai žaidžia krepšinį.

      – Taip, Poršija. Tu tikrai nemąstei. Ta nuotrauka… – Selestė atsiduso.

      Viešpatie, kaip Poršija nekenčia to garso. Kaip tu galėjai šitaip su manimi pasielgti ir ką aš padariau, kad nusipelniau to susiliejo į vieną nusivylimo atodūsį.

      – Ne viskas taip blogai, – Poršija mėgino paaiškinti. Kalbėjo tyliai, gerai žinojo, kad jos ne vienos. Žinoma, motina išsitempė ją į vieną iš viešbučio vestibiulių, bet aplinkui su gėrimų ir užkandžių padėklais sukinėjosi iškilmių padavėjai. Keli iš jų net sulėtino žingsnį, įtemptai klausėsi, dėl ko jos pykstasi.

      – Būtų blogai, jei kalta būtų tik nuotrauka, – atsakė Selestė. – Bet kai Lanė pastojo, visų akys nukreiptos į tave, visi stebi, kaip tu…

      – Lanė pastojo? – pertraukė Poršija. Ji pajuto šleikštulį, riešuto dydžio įdaryti užkandžiai virto akmenimis. – Lanė laukiasi?

      Lanė yra dabartinė Poršijos buvusio vyro žmona.

      Poršija nelaikė akmens užantyje Lanės atžvilgiu. Taip pat neturėjo nieko ir prieš Deltoną.

      Ji jautėsi sujaudinta, kad jie pamilo vienas kitą ir buvo nepaprastai laimingi. Poršija tikrai taip jautėsi. Ar bent jau stengėsi. Bet būtų lengviau, jei jos gyvenimas nebūtų šitaip sustojęs.

      O kaip Lanė pastojo? Poršija su Deltonu ne vienus metus kovojo su nevaisingumu. Bet Deltonui, matyt, reikėjo linksmos naujos žmonos.

      Poršija prispaudė delną prie pilvo, norėjo, kad maistas liktų ten, kur buvęs.

      – Lanė laukiasi, – kvailai pakartojo ji.

      – Taip, žinoma, kad laukiasi. Jie dar nepaskelbė viešai, bet visi pastebėjo jos pilvuką. Poršija, pasakyk atvirai, kaip tu nepastebi tokių dalykų? Visas Hiustonas pastebėjo, o tu esi tokia laiminga, kad nepastebi?

      – Aš tik ne…

      – Na, tau vertėtų labiau susirūpinti, kai apie tave ima sklisti paskalos. Ir, dėl Dievo meilės, pasistenk visam Hiustonui nerodyti nuotraukų su savo amžiaus vidurio krizės įrodymais.

      – Čia ne amžiaus vidurio krizė!

      Selestės akys prisipildė pykčio.

      – Nuotraukoje tu esi su penkiais gaujos nariais, vienas iš jų spokso tau po suknele, o kito ranka gerokai per arti tavęs.

      – Jis blokavo. Jis manęs net nepalietė! – ar ta nuotrauka ir kitiems pasirodė tokia pat nepadori? – Mama, ten tik nuotrauka. Ten yra penkiasdešimt nuotraukų, įrodančių, kad fondas daro nuostabius dalykus. Vienas iš jų yra tas, kad jam priklausau aš. Nieko ten baisaus…

      – Labai baisu, – nukirto Selestė. – Tai, ką tu galvoji, tik parodo, kad esi naivi. Tokia moteris kaip tu…

      – Tokia kaip aš? Ką tai galėtų reikšti?

      – Moters padėtis visuomenėje pasikeičia, kai ji išsiskiria. Tu pastebėjai šį faktą ne tik savo, bet ir Karos gyvenime. Dėkui Dievui, tau sekasi geriau nei jai. Kol kas.

      – Teisingai, – niūriai ištarė Poršija, – Kara.

      Po skyrybų su Deltonu Poršija su anyta liko draugėmis. Kara Kein – ne pats šilčiausias žmogus, bet su ja vis tiek lengviau susikalbėti nei su savo pačios motina. Karai dabar reikia bet kokio draugo. Skyrybos su Holisteriu Keinu paliko ją visuomenės užribyje.

      – Žinai, kiek žmonių kikena išvydę tą nuotrauką? – reikliu balsu paklausė Selestė.

      – Niekam daugiau, tik tau vienai rūpi ta nuotrauka!

      Selestė priėjo arčiau.

      – Taip ir sukasi pasaulis. Nebūk naivi.

      – Noras padėti vaikams nesusijęs su naivumu.

      – Puiku. Jeigu tu nori padėti vaikams, aš galiu paprašyti Dedės, kad ką nors sugalvotų.

      – Nenoriu, kad tėčio atstovė spaudai surengtų man fotosesiją.

      – Gerai. Jeigu nenori mano pagalbos, rūpinkis pati. Siūk lėlytes su vaikais, sergančiais vėžiu, bet, gink Dieve, laikykis atokiai nuo varguolių, nes…

      Bet Selestė negalėjo pabaigti sakinio, nes kaip tik tada viena iš padavėjų pro šalį ėjo su šampano padėklu ir lyg užkliuvusi už kilimo raukšlės kluptelėjo, o gintarinis gėrimas kliūstelėjo ant Selestės suknelės rankovės.

      Moteris loštelėjo atgal ir pasipiktinusi aiktelėjo.

      Padavėja vėl susvirduliavo ir vos spėjo pasitraukti Selestei iš kelio. Moteris pyktelėjo:

      – Kaip tu, nevėkšla…

      – Mama, nieko tokio, – Poršija sugriebė motiną už rankos, padarė tai instinktyviai, bijojo, kad motina trinktelės merginai.

      Selestė akimoju išsivadavo, jos lūpos virpėjo iš pykčio.

      – Kam aš tave pasamdžiau!

      – Leisk, aš viską sutvarkysiu, mama, – Poršija neramiai nužvelgė salę. Aplinkui buvo tuščia, stovėjo tik ši vienintelė padavėja. – Eik į tualetą ir nusiplauk. Šampanas nepalieka dėmių. Viskas bus gerai.

      Selestė spigino į padavėją, kuri atkraginusi galvą stovėjo įsmeigusi akis į Selestę.

      Poršija palydėjo motiną prie durų, vedančių į pokylių salę.

      – Aš viską sutvarkysiu. Pasikalbėsiu su merginos vadovu.

      – Ta nevėkšla kalė negali dirbti tokio darbo, – pareiškė Selestė ir puolė valytis suknelę.

      Poršija sugrįžo prie padavėjos, nustebo išvydusi, kad ji tebestovi toje pačioje vietoje. Merginai buvo apie dvidešimt. Plaukai nudažyti tamsia kaštonine spalva, iš vienos pusės nukirpti trumpai, iš kitos – palikti ilgi. Ji buvo per daug pasidažiusi, nosyje turėjo įsivėrusi auskarą. Ir karingai spigino į Poršiją.

      – Beje, mano vardas Džindžer. Jeigu eisi skųsti bosui.

      Poršija iškėlė delną, rodydama taikos ženklą.

      – Paklausyk, neketinu prašyti, kad tave atleistų, bet gal gali šįvakar laikytis kuo toliau nuo Selestės.

      Džindžer sumirkčiojo iš nuostabos.

      – Neketini?

      – Ne. Juk tai įvyko netyčia.

      – Taip. Netyčia, – merginos balsas skambėjo naiviai, bet kai ji pasuko prie salės durų, jos veide plykstelėjo kvaila šypsenėlė, kuri Poršijai atrodė pažįstama. – Ačiū.

      – Palauk sekundėlę… – bet durys atsilapojo ir du padavėjai pasuko salės link, praėjo pro jas. Poršija pagavo Džindžer ranką ir truktelėjo merginą į šoną, kur jiedvi niekam netrukdė. – Tu tyčia taip padarei?

      – Išpyliau taurę tavo motinai ant suknelės? Kodėl turėčiau tai daryti? – Džindžer ir vėl vyptelėjo, Poršija vėl pajuto pažįstamą jausmą. Tarsi turėtų

Скачать книгу