LITMIR.BIZ

Скачать книгу

      Prologas

      Poršija Kalagan gyveno pagal vieną taisyklę: kai viskas nueina šuniui ant uodegos, sudaryk sąrašą.

      Šiandienos sąrašas buvo paprastas, kažin ar bent kiek svarbesnis už visus kitus.

      Sąrašo tikrinimas paprastai ją atpalaiduodavo. Nuramindavo pakrikusius nervus geriau už didelę taurę Margaritos. Bet ne šiandien. Ji peržiūrėjo pirmuosius penkis punktus, tačiau pyktis jos viduje virte virė. Atvirai kalbant, ji užsisakytų Margaritos, bet:

      a) mielai įsiveržtų į Hiustono pirmąją baptistų bažnyčią ir nutrauktų tas vestuves;

      b) jos rankos labai dreba, todėl tikrai išlaistytų kokteilį.

      Jeigu šviesiai žalia Margarita aplaistytų trisdešimt tūkstančių dolerių atsiėjusią suknelę, likus trisdešimčiai minučių iki ceremonijos, jos mama išprotėtų.

      Gal ir atrodo lyg kraštutinumas, tačiau toji moteris šįryt prarijo nitroglicerino tabletę, kai Poršija vos nesugadino jos manikiūro.

      Bet nubrauktas nulakuoto mažylio nago galiukas yra niekis palyginti su netikėtu noru sprukti iš bažnyčios, pasileisti Hiustono gatvėmis ir nusiplėšti nuo savęs šitą baltą siaubą. Gal mintys nustotų plaukti, kai kūnas pajudėtų.

      Kodėl suknelė tokia ankšta? Kodėl nėriniai graužia odą? O plaukų smeigtukai duria? Ar makiažas visada buvo toks lipnus?

      Jeigu dabar ji taip panikuoja, šiandien negali pakęsti savo suknelės, plaukų smeigtukų ir makiažo, o vakar viskas buvo gerai – gal greičiau tai yra ženklas, kad ji apskritai nenori ištekėti?

      Apie tai pagalvojus jos skrandyje kažkas suteliūskavo. Jeigu nieko nedarys ir nenurims, kaipmat apsivems.

      O ką ji galėtų padaryti? Jos motina žingsniavo bažnyčios persirengimo kambarėlyje ir kritišku žvilgsniu vertino kiekvieną Poršijos išvaizdos smulkmeną. Šelbė, vyriausioji Poršijos pamergė, stovėjo už jos ir segė paskutinę iš šimto dvidešimt septynių sagučių, kurios buvo įsiūtos suknelės nugaroje. Poršija negalėjo pakęsti tų sagučių. Atrodė, kad kiekviena spaudė vis labiau.

      Tas kankinimo drabužis veržė šonkaulius taip, kad ji juto, kaip jie sulindo į plaučius. Vos galėjo kvėpuoti. Ir negalėjo liautis galvojusi, kad kaip tik tai ir yra svarbu. Kad galbūt jos suknelė sukurta išspausti širdį iš kūno.

      Kai Poršija jau manė, kad daugiau neištvers, kažkas pabeldė į duris.

      – Įeikite, – riktelėjo jos motina.

      Durys girgžtelėjo ir Poršija išgirdo būsimos anytos Karos Kein balsą:

      – Nenoriu tavęs jaudinti, Seleste, bet man atrodo, kad turime problemėlę dėl fotografo.

      Poršijos motina skubiai dėbtelėjo į dukrą. Tarsi tai būtų buvusi jos klaida, nors pati Poršija neturėjo nieko bendro su fotografu.

      – Nejudėk, – motina nužvelgė ją nuo galvos iki kojų. – Atrodai nuostabiai. Tik nieko nesugadink.

      Taip tarusi Selestė išpuolė iš kambariuko ir nulėkė pasirengusi nužudyti tą nelaimingą žmogelį, kuris sukėlė problemų. O Poršija tyliai pasimeldė dėkodama Dievui, kuris pasirūpino tokia netvarka.

      Kai motina išskuodė, ji apsisuko ir čiupo Šelbę už rankos.

      – Ar galėtum?.. – liautis dusinti mane tomis sagomis! Poršija iškvėpė. Paskui romiai nusišypsojo. – Ar galėtum minutėlei palikti mane vieną?

      Šelbė, kuri ketverius metus Vasare su Poršija gyveno viename kambaryje ir pažinojo draugę geriau nei kas kitas, susiraukė ir pasitikslino:

      – Manai, kad tai geras sumanymas?

      – Man viskas gerai. Tik noriu akimirką pamedituoti.

      – Ne, aš noriu pasakyti… – Šelbė spustelėjo jos ranką. – Gerai. Einu, pasižiūrėsiu, kur tavo mama. Pasirūpinsiu, kad ji būtų užsiėmusi kelias… – ji žvilgtelėjo į savo laikrodį. – Tuoktuvės už dvidešimties minučių. Galiu leisti tau dešimt minučių pabūti vienai. Ne daugiau.

      – Dėkui!

      Po sekundėlės Poršija galų gale pajuto palaimą, nes pirmąkart per daugiau nei dešimt dienų buvo viena. Ji jautėsi beveik taip pat gerai kaip išgėrusi Margaritos. Bet jai atrodė, kad jos nervų ląstelės trinasi vienos į kitas ir kad bet kurią akimirką gali užsiliepsnoti, ir tada ji – plykst – supleškės liepsnose.

      Jos motina mano, kad sugadintas manikiūras yra negerai. Jis nesusijęs su savaiminiu sprogimu.

      Likusi viena persirengimo kambarėlyje Poršija lėtai sukosi ratu ir akimis ieškojo ko nors, kas ją prablaškytų. Suktis vietos buvo nedaug. Dabar, jai stovint, balto šilko bangos skleidėsi ant grindų. Su tuo prakeiktu apdaru vos galėjo pajudėti. Ak. Ar dėl to jos motina reikalavo apsirengti šią milžinišką suknelę? Ar nutuokė, kad paskutinę minutę Poršija puls į paniką ir tenorės sprukti? O gal ji norėjo būti tikra, kad, jei dukra bėgtų, ją būtų lengva sučiupti?

      Poršija sukikeno įsivaizduodama, kaip motina tempia ją bažnyčios laiptais.

      Iš tikrųjų Poršija nenorėjo pabėgti.

      Ji tikrai nenorėjo.

      Tik nervinosi. Normalu, kad nervinosi.

      Deltonas yra jos pora visomis prasmėmis. Jiedu ne tik finansiškai, bet ir socialine padėtimi lygūs. Vadinasi, pirmąkart gyvenime jai nereikia nerimauti, kad jis su ja būna vedamas kitokių paskatų. Ji gerbia jį. Jiedu sutaria. Ir svarbiausia, kad jis yra pastovus. O jos gyvenime labai reikia pusiausvyros.

      Jiedu lygūs, bet skirtingi. Bet argi nesakoma, kad priešingybės traukia?

      Ir ji jį myli.

      Na, gerai, ji aštuoniasdešimt devyniais procentais įsitikinusi, kad jį myli. Bet šimtu procentų tikra, kad jis myli ją. Na, bent jau jis myli ją tokią, kokią ji save jam parodė. Jam patinka gražiai apsirengusi, šaltakraujė debiutantė. Jis pamilo geriausią jos versiją. Tokią, kokia ji bandė būti.

      Taip, Poršija turi ir pakvaišusią, kvailą, maištingą pusę, kurią kiek įmanydama stengiasi nuslėpti. Giliai užkišti. Ji daugiau nepuolė dainuoti karaokės. Mėnesių mėnesius nešokinėjo su parašiutu. Panaikino marsiečio Marvino tatuiruotę, liko vos įžiūrimas randas. Netrukus ji taps šimtu procentų tinkama debiutante visuomenėje. Netrukus taps moterimi, kurią myli Deltonas.

      Ne nuo Deltono Poršija troško pasprukti. Ji norėjo pasprukti nuo savęs.

      Ir išsilaisvinti iš suknelės. Bet dėl visko kalti nervai. Jai tereikia padaryti ką nors, kad atsikratytų įtampos. Bent kelioms minutėlėms. Ir ji žinojo, kas galėtų padėti.

      Susidorojimas su netikėtumais buvo vienintelė užduotis, kurią Kuperis Larsonas atlikdavo geriausiai. Snieglente švilpdamas nuo šlaitų jis turėjo būti pasiruošęs viskam. Visi žino, kad sniegas juda. Vieną sekundę sąlygos gali atrodyti idealios, o kitą viskas gali nueiti šuniui ant uodegos. Kuperio gebėjimas mąstyti stovint ant kojų ir prisitaikyti per sekundės dalį buvo viena iš savybių, kurios išskyrė jį iš olimpinės komandos.

      Abu šie puikūs gebėjimai jį visiškai apleido tada, kai jis įėjo į nuotakos persirengimo kambarėlį ir būsimąją brolienę išvydo stovinčią ant galvos; beveik nuogos jos kojos buvo ištiestos ore.

      Vaizdas buvo netikėtas – nereikia net sakyti, kad trikdantis, – ir jam prireikė nemažai laiko, kad suprastų, ką mato. Pirmiausia, jis tematė jos kojas. Prabėgo trisdešimt sekundžių, kol jis pastebėjo ne tik dailias pėdutes, bet ir kojas, susipynusias tarp gausybės balto šilko, subtilų melsvą keliaraištį ir maždaug aštuonis colius patrauklių moters šlaunų. O tarp jų – ryškiai rožines, siaurutes apatines kelnaites su baltais taškeliais. Tada, kai jam toptelėjo, kad tuoj gali sprogti galva, Kuperis suprato, kad šilko sluoksniai, iš kurių kyšojo kojos, yra apversta vestuvinė suknelė.

      Purtydamas

Скачать книгу