Prie altoriaus – su buvusiuoju - Kat Cantrell Aistra

Скачать книгу

pone, – atsakė Alisa.

      Tarp dviejų pastatų tviskėjo didžiausias baseinas Karibuose. Tamsi baseino danga nudažė vandenį neramia tamsiai mėlyna spalva; taip buvo sugalvota tyčia, kad jis kontrastuotų su turkio spalvos jūra. Jaukiose betoninėse salelėse pagal baseino kraštą vėliau šią savaitę vyks privačios vakarienės.

      Įsismarkavęs vėjelis sutarškino spalvingus skėčius stovuose. Pusė stovų buvo tušti – dar viena problema ilgame darbų sąraše. Daugybė kurorto projektų, kuriuos jis kruopščiai suplanavo, jau buvo įgyvendinta, bet nemažai darbų dar liko nepadaryta. Darbininkai turėtų pasistengti labiau.

      Dabar, kai jis jau čia, galės tvirta ranka valdyti darbininkų komandas ir baigti darbus, o jei kas priešinsis, neteks darbo.

      Keitas Mičelas niekam neleidžia klysti.

      Po trijų dienų didysis atidarymas įvyks kartu su tris dienas truksiančia vestuvių organizavimo verslo paroda. Daugybė prekybininkų, žiniasklaidos įmonių vadovų ir kitų vestuvių organizavimo verslo profesionalų buvo pakviesti į kurorto atidarymą. Jie padės išreklamuoti šią prabangią vietelę kaip tinkamą vestuvėms. Karos madų šou buvo vienas svarbiausių renginio įvykių.

      Jo mintis vis dar blaškė Karos vestuvine suknele vaizdas. Tos basos kojos, kyšančios iš po suknelės, išjudino apatinę jo kūno dalį. Karą be aukštakulnių jis matydavo tik tuomet, kai ji būdavo nusimetusi ir visus kitus drabužius. Nuogos Karos vaizdas tikrai vertas nuodėmės.

      Jausmai tarp jųdviejų siautė prieš dvejus metus ir dar iki galo neišblėso. Jis šiek tiek čia prašovė, bet gali susivaldyti.

      Vestibiulyje Keitą pasitiko viešbučio valdytoja Elena Mur ir tvirtai spustelėjo jam ranką.

      – Pone Mičelai, sveiki sugrįžę. Malonu jus vėl matyti.

      – Man taip pat. – Jis pats priėmė Eleną į darbą. Jų darbo stilius puikiai derėjo. – Parodykite, ko pasiekėte.

      Paskutinį kartą jis čia lankėsi prieš tris savaites, ir Elenos pastangos surinkti darbuotojus buvo rezultatyvios. Beveik visos pareigybės jau buvo užimtos, dauguma darbuotojų – išmokyti. Jie aptarė didžiausius Elenos rūpesčius, ir Keitas liko patenkintas jos priimtais sprendimais.

      Elena nuvedė jį į dviejų miegamųjų liukso apartamentus viršutiniame pastato aukšte, kurių jis prašė, ir pasišalino. Kambaryje stovėjo dviejų lagaminų komplektas su Keito inicialais, nors portjė jis net nepastebėjo. Nematomas darbas – puikaus viešbučio aptarnavimo ženklas. Keitas pelnė kelionių maniako vardą, nes keliaudavo tris šimtus dienų per metus. Ką jau ką, o viešbučių verslą jis pažinojo puikiai.

      Viskas Keito gyvenime būdavo laikina, nes jis nuolat imdavosi vis kito projekto. Jam taip patikdavo.

      Pusantro šimto kvadratinių metrų apartamentuose buvo įtaisyti trys plokščiaekraniai televizoriai, virtuvėlė ir belaidis internetas, kaip Keitas ir reikalavo. Atidarymo metu svečiams, apsistojusiems šiuose apartamentuose, patarnaus ir asmeninis liokajus.

      Jis viską dukart patikrino. Patenkintas Keitas išsipakavo drabužius, susikabino kostiumus į drabužinę ir užėmė tik vieną iš keturių įrengtų kabyklų. Jis visuomet keliaudavo vienas ir neturėdavo daug daiktų, bet svečiams patiks tiek daug vietos.

      Paskambinęs kambarių tarnybai ir paprašęs išlyginti marškinius, jis milžiniškame stikliniame duše nusiplovė lėktuvo dvoką. Darbas šaukė, bet jis leido sau pailsėti taip geidžiamas penkiolika minučių, atsidaręs savo mėgstamiausio atšaldyto belgiško šviesiojo alaus iš mini šaldytuvo. Darbuotojai žinojo, ką jis mėgsta. Tai jie turėtų žinoti apie visus viešbučio svečius.

      Keitas įsitaisė krėsle lauke ir godžiai gurkštelėjo iš butelio. Iš plačios terasos atsivėrė 180 laipsnių vaizdas į nuostabią pakrantę, nutviekstą rausvo saulėlydžio. Tobula. Tie, kurie norės susituokti apsupti tokio neįtikėtino grožio, dosniai sumokės, nes kruopščiai atrinkti darbuotojai kreips dėmesį net į menkiausias detales.

      Keitas Mičelas visuomet pasiekdavo savo tikslą.

      Jis dirbo, kol suėmė miegas, tuomet kietai išmiegojo keturias valandas ir auštant atsikėlė pabėgioti. Jis vos baigė apšilti, kai už šimto metrų pastebėjo dar vieną į paplūdimį atėjusį vyturėlį. Paprastai jis netrukdydavo kitiems žmonėms, nes ir pats mėgdavo pabūti vienas, kai tik galėdavo. Konsultanto darbas Keitą versdavo nuolat judėti. Ilgalaikiai santykiai trukdė, ir jis paprastai būdavo pernelyg užsiėmęs, kad nerimautų dėl tvirtų santykių trūkumo savo gyvenime.

      Tačiau sujudo jo vyriškumas, mat jis atpažino Karą. Trumpas vakarykštis susitikimas nenumalšino Keito smalsumo. Įdomu, ką ji nuveikė savo gyvenime per dvejus metus? Jis pajuto nenumaldomą poreikį išsiaiškinti, kodėl ji vis dar jį jaudina po šitiek melų, kuriuos jam išrėžė.

      Keitas ją pasivijo.

      – Kada pradėjai bėgioti?

      Ji žvilgtelėjo į jį iš padilbų.

      – To paties galėčiau paklausti ir tavęs.

      Jis gūžtelėjo.

      – Prieš kurį laiką. Juk nejaunėju.

      – O kas jaunėja? – Ji susirišo rudus plaukus į uodegą ir pakėlė rankas, sukiodamasi į šonus. Raudona jos palaidinukė pakilo į viršų ir atidengė truputį švelnios odos. Šviesios sruogos jos plaukuose švytėjo jūros fone. – Į kurią pusę bėgsi?

      Jis galvą suktelėjo į kairę ir atplėšė akis nuo Karos kūno. Nenoriai.

      – Nori prisijungti?

      – Ne, – ji prikando lūpą. – Noriu bėgti į priešingą pusę.

      – Būk atsargi. Juk nenorėtum, kad žmonės blogai suprastų. Nuskambėjo taip, lyg tu dar nebūtum susitaikiusi su mūsų išsiskyrimu.

      – Pasitikrink klausą.

      Bet ji nubėgo ta kryptimi, kuria jis ir planavo, veidą nukreipusi tiesiai į kelią. Jis prisiderino prie jos tempo, abu bėgo vos už metro nuo į krantą lūžtančių bangų. Tikrai nedraugiška tyla. Draugiškumą užgožė per daug neišsakytų dalykų.

      Nubėgęs maždaug puskilometrį jis tikėjosi, kad Kara atsiliks ar kris ant smėlio be kvapo. Ji bėgo toliau ir įveikė dar pusantro kilometro. Įspūdinga. Ji net neužduso. Kara, kurią jis pažinojo, vengdavo bet kokio darbo, sunkesnio nei nagų lakavimas.

      Bet juk jis jos visai nepažinojo.

      Abipusiai sutarę jie abu pasuko atgal į kurortą. Prie privataus paplūdimio ženklo sulėtėjo ir sustojo.

      Kara pasivaikščiojo ratu, kad atvėstų, o Keitas slapta ją stebėjo, rengdamasis drėgnus marškinėlius, norėdamas jais nusišluostyti kaktą. Jos oda švytėjo, ant veido nebuvo pusės kosmetikos parduotuvės, kaip paprastai. Išsipusčiusi Kara jam patikdavo, ypač kai jis vesdavosi ją pietauti ir visą vakarą fantazuodavo, kaip nuo jos nuplėšia visas tas prašmatnybes.

      Ši natūralioji jos versija pakirto jam kojas.

      Nesiblaškyk, Mičelai.

      Bet Karai niekad nelipo vaidmuo, kurį jis paskyrė jai savo gyvenime. Kodėl jis kvailai galvoja, kad ji galėjo pasikeisti?

      Ji pastebėjo, kad jis į ją žiūri, ir ant krūtinės sukryžiavo rankas.

      – Pasakyk man vieną dalyką. Kodėl aš? Iš visų vestuvinių suknelių dizainerių galėjai rinktis bet kurį.

      – Tavo vardas buvo svarbiausiųjų sąraše. Mano nuostabai.

      – Sunku patikėti, kad galiu siūti?

      Ji atkišo smakrą, tarsi mesdama Keitui iššūkį.

      Išties buvo neįtikėtina, kad ji aistringą norą

Скачать книгу