LITMIR.BIZ

Скачать книгу

vėl sunkiai nugurkė seilę ir atidžiai pažvelgė į Kają. Ji buvo aukšta, mažiausiai šešių pėdų ūgio. Plaukai supinti į dvi storas, juodas kasas, dar labiau išryškinančias Amerikos čiabuvių kilmę. Moteris buvo apsivilkusi kasdieniškai – džinsais, turistiniais batais ir tamsiai žaliais trumparankoviais marškinėliais. Kas ji tokia? Nuojauta – ji niekada Vikės neapgaudavo – šnibždėjo, jog Kaja vykdo slaptą užduotį.

      – Kas ji? – gindamasi perklausė Vikė ir pažvelgė į vadę nebyliai prašydama: klokite tiesiai, kas čia dedasi.

      Maja paėmė baltą keraminį puodelį ir gurkštelėjo kavos. Pastačiusi jį ant stalo tarė:

      – Kaja ir Džeikas ieško įrodymų, Gyvate. Kaja yra kilusi iš rytų čerokių žiniuonių šeimos, kaip ir tu. Iki šiol tarnavo JAV laivyne, pilotavo naikintuvą. Grįžus iš tarnybos namo jos senelė, viena tautos vyresniųjų, išsiuntė į vizijos paiešką.

      – Taip, ant kalno sulaukti pranašingos vizijos. Esu apie tai girdėjusi.

      Maja linktelėjo.

      – To ir tikėjausi. Tavo tėvas, navahų žiniuonis, supažindino tave su jūsų tradicijomis.

      – Taip, ponia.

      Bet pati Vikė nenorėjo tapti žiniuone. Ji matė, kokį pragarą perėjo tėvas, kokį spaudimą ir kitų žmonių lūkesčius jam teko ištverti, ir netroško tokio gyvenimo.

      – Esi girdėjusi apie pranašingus sapnus?

      – Taip, ponia, esu.

      – Kiek laiko sapnuoji tą patį sapną apie krištolinę žvaigždę?

      – Daugiau nei metus.

      Maja pažvelgė į viešnią.

      – Ar taip gali būti?

      Kaja linktelėjo.

      – Taip. Ji pradėjo sapnuoti beveik iš karto po to, kai buvo pavogti mūsų genties totemai.

      Vikė rūsčiai pažvelgė į Kają.

      – Apie ką, po velniais, kalbate?

      – Kaip matote, savo pavaldiniams leidžiu laisvai reikšti mintis, – išsišiepė Maja.

      – Viskas gerai, – šyptelėjo Kaja ir atsisuko į Vikę. – Noriu tau kai ką papasakoti, vade.

      Buvo įprasta taip kreiptis į karininkus, kurie nebuvo nei pareigūnai, nei savanoriai ir užpildė tarpą tarp dviejų subordinacijos pakopų. Vikė linktelėjo.

      – Mielai pasiklausysiu. Dabar jaučiuosi, tarsi stovėčiau priešais netikrą veidrodį, kuris iš tiesų yra langas, o jūs stebėtumėte mane iš kitos pusės.

      Kaja vėl šyptelėjo.

      – Pasistengsiu ištaisyti padėtį dabar pat, vade Mabri.

      – Vadinkite mane Gyvate.

      Kaja linktelėjo.

      – Gerai, – tarė ji ir įsmeigė akis į Vikę. – Truputį daugiau nei prieš metus į Batatų klano žiniuonio, kuris rūpinasi šventaisiais kristalais, namus, įsilaužė vagys. Jie nugvelbė tris iš septynių totemų, kurie priklauso septyniems mūsų genties klanams.

      – Taip, esu girdėjusi apie jūsų kristalus. Mano tėvui kadaise teko dirbti kartu su jūsų žiniuoniais.

      Rodos, Kajai šios naujienos patiko. Ji dėstė toliau:

      – Viskas geriau, nei tikėjausi. Jeigu tavo tėvas praktikuojantis žiniuonis, tikrai būsi apie mus girdėjusi. Kiekvienas mūsų klanas turi savo krištolinį totemą. Legenda byloja, kad jie buvo padirbdinti žvaigždėse ir atnešti mums. Jie labai galingi. Gero žiniuonio rankose jie padės išsaugoti klano sveikatą ir gerą nuotaiką. Dviširdžio, blogo žmogaus rankose kristalai gali būti panaudoti blogam tikslui, net žmogžudystei.

      – Supratau, – tarstelėjo Vikė. – O koks šioje istorijoje mano vaidmuo? – Ji to tikrai nesuprato. Juk yra kilusi iš navahų, o ne iš rytų čerokių. Visų genčių totemai skirtingi.

      – Nenutuokiu, kodėl sapnas apie krištolinę žvaigždę aplankė tave, Gyvate. Tikėjausi, kad Didžioji Dvasia pasirinks rytų čerokį, bet atsitiko kitaip. Didžiosios Dvasios keliai nežinomi. – Kaja gūžtelėjo pečiais ir atsiprašomai pažvelgė Vikei į akis. – Regėjau, kad trys moterys, tarp jų ir aš, turi grąžinti krištolinius totemus mano genčiai. Mes… – Ji pažvelgė į savo porininką. – Visai neseniai grąžinome Spalvų klano kristalą. Jis mūsų rezervate pas kristalų saugotoją. Dabar metas surasti krištolinę žvaigždę.

      – Kol kas seku tavo mintį. Manai, kad sapnuoju Batatų klano totemą? – paklausė Vikė mėgindama sudėlioti nuoseklų scenarijų. Sapnų aiškinimas – jai ne naujiena. Tik tėvui tai puikiai sekėsi, o jai ne.

      – Savo vizijoje pamačiau, kad pavogta krištolinė žvaigždė nusileido Peru, – tarė Kaja.

      – Ji čia? Kur? Jau žinote?

      Kaja papurtė galvą.

      – Ne, pėdsakai prasideda Limoje, bet kur tiksliau – neturiu žalio supratimo.

      Maja atsisėdo tiesiau girgždančioje kėdėje ir pasidėjo alkūnes ant stalo.

      – Mums reikia tavęs, Gyvate. Tai tu susapnavai krištolinę žvaigždę. Kaja yra tikra, kad kaip tik tau skirta grąžinti totemą rytų čerokiams.

      – Atsiprašau? – prunkštelėjo Vikė. – Bet aš juk ne čerokė. Aš pusiau navahė, pusiau vokietė.

      Dabar pirmą kartą prabilo Džeikas Vienišius Karteris.

      – Gyvate, nesvarbu, ar tavo gyslomis teka čerokių kraujas. Tu taip pat esi Amerikos čiabuvė ir Didžioji Dvasia prašo tavęs pagalbos. Nežinia kodėl, bet ji pasirinko tave. Todėl ir sapnuoji tuos sapnus, – liūdnai šyptelėjo jis. – Aš ir pats tik pusiau čerokis, bet mūsų kalboje nėra žodžio kodėl, todėl neabejojame tuo, kad Didžioji Dvasia skyrė kitų tautų žmones surasti mūsų totemus.

      Vikė puikiai išmanė šią filosofiją; su ja užaugo.

      – Gerai, suprantu. Pastaruoju metu sapnas kartojasi kas savaitę. Per jį negaliu nė padoriai išsimiegoti.

      – Nesistebiu, – nusijuokė Maja.

      – Iš sapno negaliu nurodyti tikslios vietos, kur yra žvaigždė. Matau tik įprastą Limos rajoną su vieno ir dviejų aukštų pastatais.

      – Ir tave kažkas persekioja, – sumurmėjo Kaja.

      – Taip. Nežinau kas, bet sau už nugaros jaučiu vyrą, kuris nori mane nužudyti.

      Džeikas žvilgtelėjo į Mają.

      – Jai reikia išgirsti istoriją iki galo.

      – Tai pasakokit.

      Džeikas įdėmiai pažvelgė Vikei į akis.

      – Žinome, kad multimilijonierius Robertas Marstonas kolekcionuoja archeologinius radinius ir senųjų pasaulio tautų totemus, pavyzdžiui, Amerikos čiabuvių pypkes. Jis turi ir dūdmaišių, barškučių, plunksnų bei kitų daiktų, kuriuos naudojame per apeigas.

      Vikės šnervės išsiplėtė.

      – Mano tėvas tokius šunsnukius vadina galios medžiotojais. Jie medžioja mūsų žmonių relikvijas, kurios palaiko dvasinę genties gerovę.

      Kaja šyptelėjo.

      – Tiesiai į dešimtuką, Gyvate. Marstonas kaip tik toks. Kol kas nepavyko įrodyti, kad jis pasamdė vyrus, kurie pavogė mūsų genties totemus. Mūsų įrodymų jam apkaltinti neužtenka. Trūksta tiesioginių įkalčių, bet Interpolas ir FTB turi duomenų apie jo ryšius su kitais vagišiais. Jis

Скачать книгу