LITMIR.BIZ

Скачать книгу

      – Aš tave įspėjau.

      – Aš vos judėjau.

      – Tu beveik bėgai. – Ji atkišo jam rankšluostį. – Laikas tavo užsiėmimui. Nušluostyk treniruoklį ir eime. Dabar tu esi mano rankose, apsukruoli.

      Puikumėlis. Dar ne pusiaudienis, o jis jau sunervino dvi moteris. Atsidusęs Džeisas susuko rankšluostį į kamuolį, švystelėjo į netoliese stovėjusią skalbinių pintinę su dangčiu ir nusekė paskui Sarą.

      Laukė velniškai siaubinga dienelė.

      Ką tokio turėjo Džeisas Monro, kad pažadindavo jos vidinę primadoną?

      Noelė šleptelėjo ant lovos, jeigu taip galima pavadinti atsargų nusileidimą, nes ji nenorėjo sukrėsti dar nesugijusio kelio. Tikrai reikėtų palįsti po dušu, bet po treniruotės ji neturėjo jėgų. Pusė valandos ant kvailo stacionaraus dviračio privertė ją pasijusti taip, tarsi būtų šokusi Auroros partiją Miegančiojoje gražuolėje. Be to, turėjo per Skype susisiekti su Hole – Noelė dirstelėjo į skaitmeninį laikrodį, stovintį ant spintelės prie lovos, – už dešimties minučių.

      Ji nervingai persibraukė pirštais per plaukus, beviltiškai bandydama atrodyti tinkamai, ir iš po lovos išsitraukė nešiojamąjį kompiuterį. Kodėl ji prisileido tą vyruką? Sudorojo daugybę pasipūtėlių, kurie baletą laikė mergaitišku reikalu. Užteko vienos menkutės Džeiso pastabos, ir ji atleido vadžias.

      Turbūt tas vyrukas ją laiko pamišėle. O jai nė kiek nerūpi, ką jis mano. Nė truputėlio.

      O dabar jai reikia tuo įtikinti savo mintis, kurios sukasi apie Džeisą. Ir širdį, kuri pradėdavo smarkiau plakti kiekvieną kartą, kai jis spigindavo į ją, nutaisęs perkūniškai seksualią, tarsi Patriko Sveizo iš Purvinų šokių šypseną.

      Noelė nusipurtė ir atvertė kompiuterį. Truputis laiko su seserimi ir dukterėčia atitrauks jos mintis nuo svaigių akių, saulės nubučiuotos odos ir stangrių raumenų – trijų dalykų, kurie tikrai neturėjo įsigauti į jos mintis. Taip, jai dabar reikėjo visą dėmesį sutelkti į reabilitaciją. Be sveikatos jos kaip profesionalios šokėjos galimybės buvo lygios nuliui.

      Vos spėjo prisijungti prie Skype, sumirksėjo langas, pranešantis apie įeinantį skambutį. Ji spustelėjo Vaizdo skambutis ir kaipmat iššoko Holės atvaizdas, rankose ji laikė vaikščioti bepradedančią judrią garbanę.

      – Sveika, Hol. – Noelė įsitaisė ant lovos, pasistatė kompiuterį tarp kelių, kad jos pačios veidas būtų matyti lange ekrano kampe. – Kaip mano mažoji?

      – Skuba. – Holė atgniaužė putlų delniuką, išlaisvindama savo plaukus, ir įkišo mažylei plastiko raktų žiedą, kurį toji tuoj pat pradėjo graužti. – Ir gudrauja. Aš išvargau. Atrodo, kad ji pradėjo vaikščioti ir niekada nesustoja. Vos vakar nusigręžiau, ji sugebėjo atstumti slankiąsias duris ir jau buvo pusiaukelėje iki ežero, kai ją sučiupau.

      Noelė pažvelgė į savo įtvarą, paskui vėl pakėlė akis į kompiuterį.

      – Gal ji galėtų man duoti kelis patarimus?

      – Nesiseka reabilituotis? – paklausė Holė ir pašokdino mažylę ant visiškai sveikų savo kelių.

      – Reabilitacija yra reabilitacija. Dvi valandos kančios per dieną tam, kad pasistūmėčiau vieną colį į priekį. – Noelė persibraukė nuo prakaito sulipusius plaukus. – Tik noriu kiek įmanoma greičiau grįžti į sceną.