LITMIR.BIZ

Скачать книгу

Geibui Nelsonui, kaip kokiam riteriui, teko skubėti Devinei į pagalbą?

      Devinė Padila nustebusi pažvelgė į savo geriausios draugės brolį ir dar kartą nusikeikė.

      – Ir man malonu tave matyti.

      Moteris susikryžiavo rankas.

      – Ką čia veiki?

      – Einu namo. Kur ir tu turėtum būti, – jam kalbant nepasitenkinimas liejosi per kraštus ir jis nepritariamai nužvelgė jos dėvimus drabužius. Nėriniuota liemenėlė pernelyg veržė krūtinę, o trumpas sijonėlis vos dengė riestą užpakaliuką.

      Ji juk barmenė, o ne kokia mokslininkė. Jei lankytojams nebarstytų sąmojų ir neleistų paganyti akių, kaip kitaip užsidirbtų arbatpinigių ir pragyventų pati, o dar šiek tiek atidėtų Viktoro paieškoms?

      – Tai dirbi kokioje nors skylėje miesto centre?

      – Tai ne skylė. Beje, taip. Kartais pavaduoju draugę Ženklų bare.

      Ji niekada neatsisakydavo papildomai užsidirbti pinigų ir nesunkiai jų susižerdavo dirbdama Aukštutinio Istsaido viešbučio bare.

      – Ei, kas nors? – pasigirdo balsas nuo šaligatvio. – Čia yra sužeistų.

      – Kelkis, Fredi. Nieko tau nėra. Vos prie tavęs prisiliečiau.

      – Pažįsti šį vyruką? – paklausė Geibas.

      – Jis nuolat mane sekioja. Ketino palydėti iki metro, – Devinė nužvelgė jį įsisprendusi rankomis į šonus. Dar vienas iš daugybės nevykėlių per pastarąjį pusmetį. Lyg nešiotųsi skelbimą: Vyrų dėmesiui. Esi protiškai stabilus? Turi gerai apmokamą darbą? Esi gana patrauklus? Tada tu nepageidaujamas. – Iki metro, Fredi. O ne iki mauroto parko viaduko.

      Fredis su vargu atsiklaupė.

      – Kaltas ne aš. Tu nuolat darei man užuominas.

      – Užuominas? – Devinė nusitaikė į jį ir brūkštelėjusi batu pažėrė žemių jam į akis. Fredis spėjo nusisukti. Jis paropojo atbulas kaip išgąsdintas krabas ir Devinė nesusilaikiusi pasišaipė: – Kaip tau ši užuomina, valkata?

      Geibas uždėjo ranką jai ant peties.

      – Išvaduosime tave nuo šios pareigos, Fredi. Aš parlydėsiu damą namo.

      – Nė nemanyk, – Devinė nusimetė nuo peties jo ranką. Su šiuo moralės sergėtoju nepasiliks nė minutės ilgiau, nei reikia. Kad ir koks patrauklus jis būtų.

      – Metro tik už dviejų kvartalų nuo čia. Puikiausiai galiu nueiti viena.

      – Neabejoju. Bet džentelmenas turi įsitikinti, kad jo mergina saugiai pasiekė namus. – Geibas nusivilko švarką ir apgaubė juo Devinei pečius, paslėpdamas juos, o kartu ir menkai pridengtas krūtis nuo smalsių Fredžio akių. – Argi ne taip, Fredi?

      – Nesu tavo mergina. – Devinė pažvelgė į vieną ir į kitą. – Nė vieno iš judviejų.

      – Padaryk man malonę, – Geibas tvirtai laikė ranką jai ant juosmens. Virpuliai, kurių nė nebuvo pastebėjusi, liovėsi ir Devinė beveik leidosi paveikiama raminančio vyro prisilietimo.

      Jo prisilietimo.

      – Kaip sau nori, – Fredis atsistojo ant kojų ir pamažu ėmė trauktis tolyn. – Paklausyk manęs, žmogau, su ja nelengva.

      Devinė žengė prie jo, bet Geibas tebelaikė ranką jai ant nugaros ir gal nuo jo prisilietimo ji ir vėl suvirpėjo. Ir kuo jau ypatingas tas Holės pasipūtėlis brolis, kad jaudina ją labiau nei ekstremalus sportas?

      Ji spėjo, kad po dizainerio kurtais drabužiais slypi pribloškiantis kūnas – platūs pečiai ir nė kiek ne siauresnė krūtinė, plonas liemuo, siauri klubai ir ilgos stiprios kojos. O jo aistringos pilkos akys, gilios ir paslaptingos, niekada neišduoda jausmų. Juo labiau lūpos, putlios ir tvirtos, tinkamos ilgiems ir geismingiems bučiniams.

      – Tokios progos neketinu praleisti, – Geibo ranka nuslydo prie jos alkūnės sukeldama jai šiurpulius.

      – Dar pasigailėsi, – metė per petį Fredis ir dingo tamsoje.

      – Mulkis, – Devinė stebėjo, kaip jis nueina, tada atsisuko į Geibą. – Ačiū už pagalbą…

      – Tu šaunuolė. Tikrai. Taip ir reikia.

      Devinė nusimetė jo švarką, įbruko jam jį į rankas ir pasuko metro link. Jai nespėjus toli nueiti, Geibas ją prisivijo.

      – Puikios pastangos, bet taip lengvai manęs neatsikratysi. Bus kaip sakiau. Parlydėsiu tave namo.

      Jo akys kažin ką spinduliavo. Pyktį? Nusivylimą? Devinė pajuto dilgčiojimą. Gal ne toks blogas sumanymas palydėti ją namo. Tada jis galėtų prispausti ją prie valgomojo sienos. Ar užgulti ant virtuvės stalviršio. Arba…

      – Be to, sesuo manęs nepasigailės, jei sužinos, kad vidury nakties palikau tave Centriniame parke.

      Taigi. Jo sesuo. Iš pareigos, o ne dėl polėkio. Ačiū, atvėsino kaip šaltas dušas.

      – Gerai, – nepatenkinta sumurmėjo Devinė. – Bet važiuosime taksi. Tavo sąskaita.

      – Su malonumu.

      Paėmęs už parankės jis nusivedė ją į Penktąjį aveniu ir ten sustabdė taksi. Jai įsėdus, Geibas pasakė vairuotojui Devinės adresą, kurį gerai prisiminė, nes jo sesuo kadaise gyveno bute vienu aukštu žemiau.

      – Kaip sekasi Holei? – taksi pajudėjus paklausė Devinė, norėdama išsklaidyti nejaukią tylą. – Nesikalbėjom gal mėnesį. Po to, kai juodu su Niku išvyko į Stambulą.

      – Jai ten patinka, – Geibas atsilaisvino kaklaraištį ir atsisegė nepriekaištingai išlygintų baltų medvilninių marškinių viršutines sagas, pasimatė tamsių krūtinplaukių trikampis. – Bet tėvai labai dėl jos nerimauja. Neįtikėtina, kad gydytojas leido jai išvykti, kai jos tokia padėtis.

      Devinė sunkiai nurijo seiles ir nusisukusi įsistebeilijo pro langą. Ji darė tatuiruotes daugeliui žavių raumeningų vyrų, ir nieko. Bet pakako tik pažvelgti į to pono iš žurnalo viršelio nelemtus krūtinplaukius, ir jai užėmė kvapą.

      Beviltiška.

      – Priminsiu, – pasakė Devinė pagaliau vėl įkvėpusi oro, – kad Holė gimdys tik po penkių mėnesių. Nėščios moterys keliauja nuolatos. O Nikas pasirūpino, kad kelionėje juos lydėtų akušerė ginekologė ir slaugytoja.

      Būdamas toks turtingas panorėjęs galėtų parūpinti akušerijos palatą su visu personalu. Ji nė neabejojo, kad taip ir bus, jei naujausios kino juostos, kurioje Nikas vaidina Trentą Sevidžą, filmavimo darbai užtruks ilgiau, nei planuota. Devinė nepažinojo kitos tokios vienas kitam atsidavusios poros kaip Nikas ir Holė. Dėl to ji kone patikėjo, kad mylėti nėra beprasmiška.

      Kone.

      Vėl stojo tylos pauzė. Pro nešvarų langą Devinė žvelgė į neryškius pro šalį bėgančių pastatų kontūrus. Nors ir labai stengėsi, negalėjo nekreipti dėmesio į visai šalia sėdintį Geibą. Jam sujudėjus susiliesdavo jų šlaunys.

      Uoslę kuteno citrusinių vaisių ir kedro odekolono aromatas.

      Absoliučiai beviltiška.

      – Ar galiu paklausti? – žodžiai išsiveržė taip netikėtai, lyg Geibas būtų skubėjęs juos ištarti, kol nepradėjo abejoti.

      – Na taip, – Devinė pasisuko ir gūžtelėjo pečiais. – Klausk.

      – Ar tau atrodo, kad aš… – Geibas perbraukė delnu per trumpai kirptus kaštoninius plaukus. – Ar tu manai, kad aš, hm, nuobodus?

      Devinei

Скачать книгу