LITMIR.BIZ

Скачать книгу

MAS SKYRIUS

      Kai Geibui Nelsonui atėjo pati tinkamiausia akimirka pateikti tą klausimą, jo liežuvis tapo lyg švininis, nebepakluso įmantriam iš anksto sumąstytam scenarijui. Tad nusprendė paklausti paprastai.

      – Ar tekėsi už manęs?

      Jis sulaikęs kvapą priklaupė ant vieno kelio ir spragtelėjęs atidarė žalsvai mėlyną dėžutę. Nuo garsaus Niujorko restorano Rainbow Room krištolo sietynų šviesos joje suspindo tobulai nušlifuotas dviejų karatų žalsvas briliantas.

      – Nė… nežinau, ką pasakyti, – Kara Hamfris, kuri pastaruosius šešis mėnesius buvo Geibo mergina, lyg pamačiusi ką nors siaubingo, spoksojo į žiedą su didelės vertės brangakmeniu.

      Geibas visai ne to tikėjosi.

      Jis nugurkė seilę. Su vargu. Galvoje sukosi ne vienas atsarginis planas. Ji aiškiai nepasakė „ne“. Tikriausiai galima ją kaip nors įtikinti, kad priimtų pasiūlymą.

      – Sutik, – Geibas paėmė jos išpuoselėtą ranką, pakėlė prie lūpų ir, kad būtų įtikinama, pabučiavo į delną. Po paraliais, taip paprastai nepasiduos, juk ne veltui ketverius metus tarnavo Karinio jūrų laivyno pajėgų vyriausiuoju patarėju teisės klausimais, o dabar didžiulėmis pastangomis siekia Manhatano apygardos Specialiųjų nusikaltimų tyrimų biuro prokuroro pareigų.

      Mergina ištraukė ranką ir pakišo ją po ant kelių laikoma servetėle.

      – Atleisk, Geibai. Tu šaunus vaikinas. Tikrai. Su tavimi kiekviena moteris būtų laiminga. Bet…

      Oi. Tiesiai į paširdžius. Geibas pakilo ir vėl šlumštelėjo į krėslą. Suėmė dėžutę su žiedu prakaituotu delnu, uždarė ir įsidėjo į vidinę švarko kišenę. Pajuto kaip po puošniais medvilniniais marškiniais dunksi širdis.

      – Sutikai ne tą moterį. Tiesa? Suklydau ne aš, o tu. Argi ne taip sakoma?

      – Tiesą sakant… – mergina nuleido akis ir ėmė pašioti servetėlę. Po akimirkos, kuri prailgo kaip belaukiant advokatūros egzamino rezultatų, ji pakėlė į jį akis. – Suklydai ir tu.

      Ir aš.

      – Ką nori tuo pasakyti? – Geibas nenorėjo atrodyti įsižeidęs, bet buvo nelengva. Buvo pratęs gauti tai, ko siekia. Jam šios sužadėtuvės buvo lyg sandoris su kaltinamuoju, kad tas prisiimtų kaltę. Juodu su Kara tinka vienas kitam.

      Beliko tik sutvirtinti šį sandorį.

      Mergina kilstelėjo ranką, kad nusibrauktų nuo skruosto pelenų spalvos plaukų garbaną, ir vėl neryžtingai padėjo ją ant kelių.

      – Mudviem patinka džiazas. Simfoninė muzika. Buriavimas. Geras vynas.

      – O, taip, – jis pakėlė taurę 1998 metų Veuve Clicquot – šį dviejų šimtų dolerių vertės šampano butelį Geibas užsakė specialiai jųdviejų sužadėtuvėms – nugėrė gurkšnį ir nusišypsojęs žvilgtelėjo į ją virš taurės kraštelio. Krūtinėje sukirbėjo viltis ir jis atsitiesė. Kara nori paaiškinti jam, ką mano. – Tai vadinama suderinamumu. Nematau, kad čia būtų kas nors ne taip.

      – Kaip tik čia ir yra bėda, – Karos balsas užlūžo ir ji giliai atsiduso. – Tarp mudviejų nėra traukos. Tu man labai patinki, Geibai, ir tikiuosi, kad liksime draugai. Bet šįvakar ruošiausi tau pasakyti, kad turėtume liautis susitikinėję. Mudu pernelyg panašūs. Noriu, kad mane kas paskatintų, praplėstų mano akiratį, atskleistų man ką nors naujo.

      Geibas palinko į jos pusę, atidžiai pažvelgė, jis nebesijautė toks sukrėstas. Jam darėsi smalsu, kilo noras ryžtingai veikti.

      – Galiu tau atskleisti naujų dalykų. – Kodėl gi ne? Jai reikia nuotykių, ir ji jų gaus. Geibas gali būti linksmas ir imtis netikėtų dalykų. Tik turi būti tam pasiruošęs.

      – Ak, Geibai. Tu mielas. Bet visas tavo netikėtumas – tai lyg valgyti žuvį užsigeriant ne baltuoju, o tąkart raudonuoju vynu. Kalbu apie mėgavimąsi gyvenimu. Apie riziką. O ne apie seniai nusibodusius dalykus.

      Geibas sukando dantis ir susinėrė pirštus.

      – Tai aš esu nuobodus?

      – Na ne. Tik nuspėjamas, – Kara atsistojo, padėjo servetėlę ant lėkštės ir persibraukė rankomis sijoną. – Atleisk, Geibai. Norėjau, kad viskas būtų taip, kaip turi būti. Tikrai. Bet nebegaliu apsimetinėti, stengtis jausti tai, ko nėra. Kada nors sutiksi sau skirtą moterį. Bet aš nesu tau skirta.

      Kara išėjo iš restorano gausiai palydėta šnabždesių. Kartais neparanku būti senatoriaus dukra, ir dar vieno iš žinomiausių – turtingo filantropo.

      Geibas liko sėdėti vienas, jausdamasis nesmagiai spoksojo į lėkštę krevečių su česnakų padažu. Kas, po velnių, čia nutiko? Jis viską taip puikiai suplanavo. Vieta nuostabi. Laikas tinkamas. Moteris taip pat.

      Bent jau jam taip atrodė.

      Jis juk jau trisdešimties. Jam reikia žmonos. Ir vaikų, kad galėtų jais pasidžiaugti, kol dar nesenas. Iš visų moterų, su kuriomis susitikinėjo (jis ne kokia įžymybė, bet ir už kitus neprastesnis), Kara vienintelė, su kuria galėtų nugyventi visą gyvenimą. Visais atžvilgiais tinkama partnerė – būtų šalia įvairiuose sambūriuose ir labdaros renginiuose. Kartu užimtų svečius, kartu ilsėtųsi po ilgos įtemptos dienos, skaitytų ar klausytųsi Džono Koltreino per modernią garso aparatūrą. Na, tarp jų dar neįsiplieskė meilė. Bet viskas su laiku. Tiesa?

      Tačiau Kara nesutiko. Pasakė, kad jis pernelyg nuspėjamas. Tai, jo nuomone, reiškė „nuobodus“, kad ir kaip švelniai įvardytum.

      – Jūsų sąskaita, pone.

      Geibas pakėlė akis ir išvydo suglumusį padavėją. Jis, aišku, matė visą tą apgailėtiną reginį nuo pradžių ligi galo.

      – Prašom, – padavėjas padavė Geibui odinį dėklą, šis paėmė, nė nepažvelgęs į sąskaitą įdėjo kredito kortelę ir grąžino atgal.

      Padavėjas pasišalino ir Geibas liko vienas. Ir vėl. Jis pasimuistė, apžvelgė valgomąjį, pastebėjo užjaučiamai žvilgčiojančius lankytojus, kurie kaipmat nusuko akis, nes, kaip ir padavėjas, matė kaip jis buvo pažemintas.

      Pažemintas viešoje vietoje, visų akivaizdoje.

      Praėjo šiek tiek laiko, kol padavėjas grįžo nešinas Geibo kredito kortele. Sumurmėjęs „ačiū“ Geibas pakeverzojo parašą, vienu mauku išlenkė taurėje likusį šampaną, išžingsniavo iš restorano ir smuko į Niujorko nakties tamsumas.

      Jo butas vos už kelių kvartalų į pietus, bet jis pasuko kita kryptimi, link Centrinio parko. Ne itin tinkama vieta vaikštinėti naktį, ypač tokią naktį kaip ši. Slopią. Įkaitusią. Masinančią visus, kam be oro gaivinimo sistemos jaukiasi protas. Bet jam dar ne laikas grįžti namo. Reikia įkvėpti gryno oro, pamąstyti, o niekas geriau nepraskaidrina proto kaip bėgiojimas parke. Šį vakarą jis su kostiumu, todėl teks pasitenkinti greitu ėjimu, nors kol grįš į butą miesto centre, smarkiai suprakaituos.

      Geibas apsuko ratu burvalčių tvenkinį bandydamas suprasti, kodėl, Karai atsisakius, jaučiasi veikiau priblokštas nei pažemintas, o tada iš už valčių stoginės pasigirdo spigus balsas, ir jis sustojo kaip įbestas su tais savo firminiais batais.

      – Patrauk nuo manęs savo šlykščias rankas, nes taip rėšiu keliu į kiaušus, kad tau jie išlįs per gerklę.

      Geibas apsisuko šimto aštuoniasdešimt laipsnių kampu ir nuskuodė garso link.

      Moteris sugniaužtais kumščiais stovėjo nugara į jį. Jai prie kojų susirietęs gulėjo jos užpuolikas gaudydamas orą.

      – Aiškiai pasakiau „ne“, tu mulki.

      Vyras tyliai sudejavo, moteris pasilenkė, jos ir taip trumpas sijonėlis pakilo ir atidengė raumeningas šlaunis. Žvilgsnį traukė ilgas kojas aptempusios tinklinės kojinės ir ryškiai rožiniai Dr. Martens batai.

      – Gerai jau gerai. Pakaks, viskas aišku. Nereikėjo taip smarkiai spirti. Netikusi mergšė.

      Geibas išlindo iš už stoginės.

      – Galvok, ką kalbi. Ir nemėgink bėgti. Kviečiu policiją, – jis išsitraukė mobilųjį telefoną ir ėmė rinkti numerį.

      – Jokių farų. Prašau, – moteris

Скачать книгу