LITMIR.BIZ

Скачать книгу

tik vyrai! Aš taip pat galvojau apie paskutinę progą! Maldavau kapitono eiti su manimi į šį kambarį ir su manimi pasimylėti.

      Edmundas kilstelėjo antakius.

      – Jūs priblokštas? – paklausė ji.

      – Nustebęs, bet ne priblokštas, – Edmundas prie lūpų pakėlė taurę.

      – Ar tai rodo mano tuštybę? Ar tai užtraukia gėdą man ar mano šeimai? Argi taip blogai, kad jam tai pasakiau? Kad… kad norėjau… pasimylėti? – kone suspigo ji.

      Edmundas pastatė savo taurę į šalį, pakilo iš krėslo ir priėjęs suėmė Ameliją už pečių.

      – Ar dėl to ir susipykote?

      Amelija linktelėjo.

      Edmundas atvedė ją atgal prie krėslo ir pasodino.

      Akis gėlė ašaros, bet ji neleis joms išsilieti.

      – Jis sakė, kad jo gerbiama moteris net nesugalvotų tokio dalyko. Kad aš tuščia. Kad turėčiau gėdytis. Kad aš ne geresnė už prostitutę. Kad mano gyslomis teka daugiau prasčiokiško motinos kraujo, nei jis tikėjosi.

      Ji vėl užsiliepsnojo pykčiu. Tiesa, kad jos motina buvo prancūzų prekeivių, kurie prisidėjo prie aristokratų kirsdinimo, dukra, tačiau ji pati tuose įvykiuose nedalyvavo. Jos motina buvo švelniausias sutvėrimas pasaulyje. Už tokius žodžius Amelija pamėgino trenkti Fauleriui antausį, bet tik dar labiau jį įsiutino.

      Prisiminus tai jai užgniaužė gerklę.

      – Fauleris pasakė, kad tarp mūsų viskas baigta ir kad yra tikras, jog už tai, ką pasiūliau, man mielai sumokės bet kuris vyras iš gatvės.

      Pasakė ir daugiau.

      – Prakeiktas kiaulė.

      Amelija pakėlė į jį akis.

      – Ar ne mane reikėtų peikti?

      Ji sau tyliai pagalvojo, kad tikrai nėra pačios geriausios kilmės. Antraip nebūtų pateikusi Fauleriui tokio pasiūlymo. Gal ji tik kvaila romantikė, tikinti, kad meilė įveikia visas kliūtis? Amor vincit omnia. Šią frazę išmoko lotyniškai.

      Edmundas ištiesė ranką ir suėmęs Ameliją už smakro pakėlė jos veidą į save.

      – Tai, ką pajutai, visiškai natūralu.

      Amelija nusuko akis.

      – Kitos jaunos moterys tokių dalykų vyrams nesako.

      Galbūt ji trokšta vyro prisilietimo dėl motinos kraujo? Net Edmundo ranka įaudrino jos jusles.

      Edmundas papurtė galvą.

      – Nejau manai, kad kitos jaunos moterys, dalyvavusios puotoje, išvykstantiems vyrams nepasakė to paties?

      – Kapitonas sakė, kad ne.

      Edmundas atsilošė.

      – Kapitonas kvailys.

      Amelija vėl siektelėjo taurės ir išgėrė, kas buvo likę.

      Jis parodė į taurę.

      – Ko dar nepasakėte?

      Ji pasijuto truputį apsvaigusi.

      – Nieko. – Išskyrus tai, ką pripažinti buvo sunkiausia. Amelija paėmė butelį. – Liko visai nedaug. Gal norite jūs? – Ji pripildė jo taurę kaupdama drąsą prabilti.

      – Fauleris nutraukė sužadėtuves, – galiausiai tarė ji.

      – Jūsų laimė, – atrėmė jis.

      Amelija pasišiaušė.

      – Laimė? Laimė? – ji pašoko ant kojų ir nužingsniavo prie lango. – Lengva jums taip kalbėti, bet tai tik parodo, kad visiškai manęs nesuprantate!

      – Tuomet paaiškinkite.

      Amelija net negalėjo jo klausytis. Jos balsas nejučiomis ėmė kilti.

      – Ar žinote, ką jis man pasakė?

      – Sakykit.

      – Jis pasakė, kad paprašęs manęs už jo tekėti padarė didžiulę klaidą ir kad taip pasielgė tik dėl mano kraičio. – Iki šiol Amelija apie tai nepagalvojo. – Sakė, kad jo tėvai buvo nusiteikę prieš mane, bet jis apie tai sužinojo per vėlai ir pasijuto įstrigęs.

      – Atleiskite, Amelija, – Edmundas prakalbo tyliai, bet užtikrintai. – Tačiau jums labai pasisekė, kad už jo neištekėsite.

      Dabar ji tai suprato, bet iki šiol vaizdavosi, kad Fauleris ją myli. Buvo tuo įsitikinusi. Nepastebėjo net menkiausios užuominos, kad jis nėra iki ausų jos įsimylėjęs.

      – Jis man pagrasino, – tęsė ji. – Sakė, kad jei kam nors prasitarsiu, jog nutraukė sužadėtuves, jis visiems papasakos, kad aš pasileidusi tuštutė.

      Edmundo veidas apsiniaukė.

      – Niekšas!

      Jo įsiūtis ją nustebino. Ir pamalonino.

      Tačiau jis vis tiek nesuprato. Ją apkvailino. Apkvailino be jokių pastangų. Tas jai labiausiai ir nepatiko. Vieną akimirką tikėjo, kad Fauleris besąlygiškai ją myli, o kitą jis ją paliko pavojų kupinose Briuselio gatvėse.

      Amelija atrėmė galvą į vėsų lango stiklą.

      – Kokia prasmė apie tai kalbėtis? Tai nieko nepakeis.

      – O ką pakeistumėte? – paklausė Edmundas. – Juk dabar jo tikrai nebenorite.

      – Ne, – liūdnai atsakė ji. – Jo nenoriu.

      Jis ir vėl nesuprato. Suvokusi, kad Fauleris ją apgavo, Amelija suvokė ir tai, kad daugiau niekada negalės pasitikėti jokiu vyru. Kaip žinoti, ar vyras iš tiesų ją myli? O to nežinodama negalės ištekėti.

      – Bet… suprantate… – pamėgino paaiškinti ji. – Nemanau, kad kada nors ištekėsiu.

      Jis pakilo, priėjo prie jos ir atsišliejo į sieną prie lango.

      – Tauškiate nesąmones.

      Amelija kilstelėjo smakrą. Ne nesąmones.

      – Privalau susitaikyti su realybe. Mano istorija, mano šeima pernelyg skandalinga. Kas norės mane vesti? Na, nebent dėl kraičio. Jei mane taip lengva apkvailinti, kaip suprasiu, ar vyras nori manęs, ar tik kraičio?

      – Aa, suprantu, – linktelėjo Edmundas. – Fauleris norėjo jūsų pinigų.

      – Nenoriu vyro, kuris nori tik mano pinigų!

      – Žinoma, kad ne, – atsakė jis mėgindamas ją nuraminti.

      Amelija nusisuko nuo jo.

      – Ak, liaukitės!

      – Liautis ką? – nustebęs paklausė Edmundas.

      – Liaukitės kalbėjęs banalybes, – išspjovė Amelija. – Taip ir žinojau, kad pasikalbėjus su jumis niekas nepasikeis!

      Atrodė, kad jis ignoruoja jos jausmų proveržį.

      – Argi iki Faulerio neturėjote nė vieno gerbėjo?

      – Ne!

      Tik Faulerį.

      Amelija manė, kad jis tobulas kandidatas į vyrus. Toks gerbiamas. Jaunėlis grafo sūnus. Iš madingo kavalerijos būrio. Kai jo būrį išsiuntė į Briuselį, ji tarėsi taip įsimylėjusi, kad įkalbėjo tėvus vykti jam iš paskos. Atrodė, Fauleris džiaugiasi. Sužadėtuvės nudžiugino ir ją, ir tėvus.

      Edmundas žengė artyn.

      – Pamirškite Faulerį. Neleiskite, kad tai, kas nutiko su juo, nulemtų

Скачать книгу