LITMIR.BIZ

Скачать книгу

Ne tavo kaltė, kad Kito motina dingo su kitu vyru, kai jis tebuvo mažas berniukas. Šiaip ar taip, dabar viskas praeityje ir, kaip pasakytų mano išprotėjusi motina, niekas nevyksta be reikalo. Jei Kitas būtų paveldėtojas, jokiu būdu už jo netekėčiau. Jam reikėtų damos su tiara ir trijų metų garantija, kad padovanos sūnų. Niekaip netikčiau.

      Jos tonas buvo lengvabūdiškas, bet šypsena nežymiai įsitempė užsiminus apie sūnų. Džasperas, regis, nepastebėjo.

      – Tu arčiau to nei Serchijus. Tiara tiktų abiem, bet tu tikrai turėtum pranašumą, jei kalbėtume apie palikuonis.

      – Nesilažinčiau.

      Ji susigėdo. Tiek balsas, tiek šypsena įtrūko, ir jai teko prispausti prie burnos ranką. Kitame stalo gale Džasperas atrodė susirūpinęs.

      – Sofe? Kas nutiko?

      Ji čiupo gėrimą ir užsivertė jį. Džinas buvo šaltas ir kartus. Atrodė, jog gėrimas prašviesino jai galvą, bet greičiausiai tai tebuvo ironiška iliuzija.

      – Viskas gerai. Tiesiog buvau pas gydytoją dėl kasmėnesinio pragaro, vadinamo mėnesinėmis, tik tiek.

      Džaspero akys išsiplėtė.

      – Dieve, Sofe, viskas gerai?

      Ji numojo ranka.

      – Ne, nieko rimto. Kaip ir maniau – endometriozė. Gera naujiena, kad gyvybei grėsmės nėra, o bloga ta, kad liga gali kliudyti pastoti.

      – Ak, mieloji. Nemaniau, kad vaikai tau taip svarbu.

      – Ir aš ne, kol nesutikau Kito. – Sofija nuleido akinius ant akių, trokštama pasislėpti. Praleidusi metų metus klausydamasi motinos ir kitų pažįstamų moterų analizuojant kiekvieną svaiginančią motinystės detalę, ji paprastai stengdavosi nekreipti į tai dėmesio, bet dalis jos taip pat troško pasidalinti šiuo saldžiai rūgščiu jausmu. – Žinia, kad gali būti sunku pastoti, privertė mane suprasti, kaip tai svarbu – ironiška, tiesa? – Ji atsiduso. – Šiaip ar taip, gydytojas nesakė, kad tai neįmanoma, tiesiog prireiks daugiau laiko ir geriau to neatidėlioti.

      Jis ištiesė ranką per stalą ir palietė Sofiją.

      – Tai kada pradėsit mėginti?

      Sofija darsyk pažvelgė į telefoną, tada ryžtingai pakėlė akis.

      – Po maždaug dvidešimt septynių su puse valandų.

***

      Antros valandos rodyklė nežymiai suvirpėjo, vangiai slinkdama laikrodžio paviršiumi. Sėdėdamas reanimacijoje ir stebėdamas jį, Kitas svarstė, kad dar vienos minutės ji nebeištemps.

      Puikiai pažįstamas jausmas.

      Anglijos laiku, čia jis jau nuo vėlyvos popietės, kai greitosios pagalbos malūnsparnis pagaliau nusileido, pargabendamas Seperį Kailą Luisą. Užmigdytas, su kulkomis galvoje ir krūtinėje – tai tikrai nebuvo toks grįžimas, kurio Luisas taip laukė.

      Kitas panardino galvą delnuose. Grįžo pažįstama nejautra, braudamasi pro pirštų galus, kol ėmė atrodyti, jog jie tirpsta.

      – Kavos, majore Ficrojau?

      Jis krūptelėjo. Priešais stovinti medicinos seselė vilkėjo mėlyną prijuostę ir maloniai šypsojosi, nesuvokdama, kaip smogė jos klausimas. Jis nusisuko ir sugriežė dantimis.

      – Ne, ačiū.

      – Gal ko nors skausmui numalšinti?

      Jis atsisuko ir prisimerkė. Ar ji žino, kad jis yra ta priežastis, kodėl Luisas yra toje palatoje, prijungtas prie aparatų, kvėpuojančių už jį? Ar nutuokia, kad dėl jo kaltės motina laiko jo ranką ir kūkčioja, o mergina, apie kurią jis taip išdidžiai kalbėdavo, laikė nusukusi išsigandusias akis?

      – Jūsų veidas, – švelniai tarė seselė. – Žinau, kad jus apžiūrėjo lauko ligoninėje, bet vaistai, kuriuos davė, jau turėtų nebeveikti. – Ji kryptelėjo galvą ir pažvelgė į jį su didžia užuojauta. – Kad ir kokios bebūtų, skeveldrų žaizdos gali labai skausmingai gyti.

      – Atrodo blogiau, nei yra. – Jis matė savo veidą tualeto veidrodyje ir pajuto buką nuostabą nuo žaizdų ir mėlynių apie akis. – Nieko, ko nepataisytų didelis stiklas viskio.

      Seselė nusišypsojo.

      – Bijau, kad čia jo negausite. Bet dabar jau galite vykti namo. – Seselė praėjo pro jį prie Luiso palatos durų ir uždėjo delną ant rankenos. – Dabar čia jo šeima. Rūpinotės tais berniukais penkis mėnesius, majore, – tarė ji rūpestingai. – Laikas pasirūpinti savimi.

      Kitas vos spėjo žvilgtelėti į nejudrią figūrą lovoje, kai durys vėl užsitrenkė. Jis sunkiai iškvėpė, kaltė spaudė krūtinę.

      Namai.

      Sofija.

      Mintis apie ją bemaž sugniuždė paskutinius savitvardos likučius. Jis vėl pažvelgė į laikrodį. Suprato, kad nors spoksojo į jį ištisas valandas, tačiau nė nenutuokia, kiek dabar valandų.

      Beveik šešios vakaro, o jis už trijų šimtų mylių. Svirduliuodamas pakilo; mintys ėmė lėkti it žaibas, širdis staiga pradėjo it pašėlusi daužytis nuo troškimo kuo greičiau nusigauti pas Sofiją. Pajusti ją glėbyje, pasiklysti jos švelnume ir viską pamiršti…

      Netikėtai atsidarė durys, vėl įtraukdamos jį į dabartį. Pasisukęs pamatė iš palatos išeinančią susikūprinusią Luiso merginą. Didžiulis nėščiosios pilvas atrodė siaubingai neproporcingas likusiam kūnui. Atsirėmusi į sieną, ji atrodė jauna ir gležna.

      – Jie nieko nesako. Tik norėčiau žinoti, ar jam viskas bus gerai. – Nors ji kalbėjo maištingai, Kitas įžvelgė baimę jos akyse. – Ar bus?

      – Flango vadas Rendelis čia dirba mediku. Pasak jo, blogiausia jau praeityje, – karčiai tarė jis. – Jei kariai išgyvena kelionę malūnsparniu į stovyklos ligoninę, tikimybė išgyventi – devyniasdešimt septyni procentai. O jis ištvėrė visą kelią iki namų.

      Ji dar labiau susiraukė.

      – Neklausiau, ar jis išgyvens. Turiu omenyje, ar jam viskas bus gerai? Nes nemanau, kad galėčiau iškęsti, jei jis ne… – balsas nutrūko, ji nusisuko. Kitas matė, kaip ryjant ašaras kilnojosi gerklė. – Mes ne itin gerai vienas kitą pažįstam, – tęsė ji po akimirkos. – Susitikinėjome ne per seniausiai, kai nutiko tai. – Staigus krestelėjimas galva žemyn išdavė, kad ji kalba apie nėštumą. – Neplanavome, bet, kaip sako mama, aš pati kalta. Dabar jau nieko nepadarysi. – Ji pažvelgė į Kitą bejausmėmis akimis; ašaros ėmė ristis skruostais. – O dabar? Jei jis… nežinau… sužeistas, aš įstrigau, tiesa? Bet kieno tai kaltė?

      Mano, – troško pasakyti Kitas. – Tik mano.

      Kokią teisę jis turi tai pamiršti?

      Sofijos akys žaibiškai atsimerkė.

      Ji gulėjo visiškai nejudėdama, spoksojo į vasarišką tamsą, klausydamasi garso, kuris ją pažadino.

      O gal tai buvo net ne garsas. Gal jausmas. Sapnas? Ar instinktas…

      Sunkiai busdama iš miego ji atsisėdo, plaukai ant sprando pasišiaušė. Ausyse ėmė ūžti, bet viskas, ką girdėjo, buvo įprasti naktinio miesto garsai – automobiliai Kingso kelyje, aikštelėje, tolima sirena.

      Ir kažkas dar, arčiau, namuose. Prislopintas trenksmas, lyg kas būtų nukritę, ir sunkūs kažkieno žingsniai laiptais.

      Sofija sustingo.

      Patyliukais nusikeikusi, ji nusispyrė patalus ir nusliūkino į lovos kojūgalį, išsiblaškiusi ėmė ieškoti ginklo, beviltiškai trokšdama, kad būtų žaidusi kriketą ar beisbolą. Širdis lėkė

Скачать книгу