Sukeisti gyvenimai - Andrea Laurence Aistra

Скачать книгу

title>

      Prologas

      – Jūsų linijų lėktuvais daugiau neskrisiu. Ar žinote, kiek sumokėjau už bilietą? Aš labai pasipiktinusi!

      Vos tik įkėlė koją į lėktuvą ir pasuko pirmosios klasės link, Adrianos ausis perskrodė šaižus moters balsas. Keleivė visai nesivaldė, tačiau Adriana siuto tik ant savęs, ir skrydžio palydovė jai negalėjo padėti. Grįžta namo būdama nevykėlė, ir niekas dėl to nekaltas.

      Teta įspėjo, kad steigti mados ir dizaino įmonę Manhatane už tėvo gyvybės draudimo pinigus – kvailas ir neapgalvotas sumanymas. Neabejojo, kad nepraeis nė metai, ir Adriana grįš į Milvokį tuščiomis kišenėmis.

      Laimė, teta nebuvo visiškai teisi. Adriana grįžta tik po trejų metų. Kai kas vis dėlto pavyko: ji turėjo keletą ištikimų klientų, bet dirbti Niujorke be pertraukos ir be vilties atsipūsti siekiant išvengti skolų tapo nepakeliama.

      Adriana žvilgtelėjo į įlaipinimo taloną ir ėmė ieškoti 14B vietos, o žmonių eilė pagaliau pajudėjo. Prie savo sėdynės išsigando išvydusi, kad toji rėksnė bus jos bendrakeleivė. Moteris šiaip ne taip nurimo, bet neatrodė laiminga. Adriana griebė knygą, padėjo krepšį į lentyną virš galvos ir greitai atsisėdo stengdamasi nežiūrėti į kaimynę.

      – Negaliu patikėti, kad kažkokie japonai verslininkai mane išspyrė iš pirmosios klasės ir įgrūdo į kėdę prie lango. Vos beįstengiu pajudinti rankas.

      Regis, tai bus ilgiausios dvi valandos Adrianos gyvenime.

      – Gal norėtumėte pasikeisti vietomis? – pasiūlė Adriana. Atrodė, kad tik tai gali ją išgelbėti. Žinoma, labiausiai norėtų išgrūsti moteriškę atgal į pirmąją klasę, bet ten nėra vietų, nebent ta sutiktų sėdėti pilotui ant kelių.

      Dėl mažytės nuolaidos viskas gerokai pasikeitė.

      – Būtų nuostabu, labai ačiū. – Moters veidas akimirksniu sušvelnėjo ir Adriana galų gale pamatė, kokia ji patraukli. Sunkus būdas beveik nekenkė grožiui. Bendrakeleivė plačiai nusišypsojo, jos dantys buvo tobulai balti, o lūpos – putlios, tad akimirką ji kažkuo priminė Adrianos motiną. Abi labai panašios: ilgi, tiesūs, žvilgantys tamsiai rudi plaukai ir ryškios žalios akys. Iš tikrųjų, bendrakeleivė – tarsi graži, tik vyresnė Adrianos sesuo. Dėvėjo brangų nepriekaištingai pasiūtą kostiumėlį. Avėjo tą sezoną madingiausius Jimmy Choo batelius.

      Adriana užgniaužė netikėtai užplūdusį pavydą. Tokia moteris labiau tiktų būti gražiosios nuostabiosios Mirijamos Lokhart vienintele dukterimi. Iš motinos Adriana paveldėjo mados pomėgį ir gebėjimą siūti, bet išoriškai labiau priminė tėvą: abu turėjo nepaklusnias garbanas, o kreivokiems dantims ištiesinti jai neužteko pinigų.

      Adriana atsisegė diržą ir pasitraukė į takelį, kad jiedvi galėtų susikeisti vietomis. Jai patiko sėdėti prie lango – teisybę sakant, turėtų gerai matyti su svajomis tolstantį Niujorką.

      – Aš – Sintija Dempsi, – prisistatė moteris.

      Adriana nustebo, nes manė, kad vos tik gavusi, ko norinti, bendrakeleivė nekreips į ją dėmesio. Ji įkišo knygą į priekinės kėdės kišenę ir nusišypsojo, tikėdamasi, kad kaimynė nepastebės kreivų dantų, kaip ji pastebėjo tobulą jos šypseną.

      – Aš – Adriana Lokhart.

      – Nuostabus vardas. Taip gražiai atrodytų kur nors reklaminėje iškaboje Taimso aikštėje.

      Arba ant dizainerio etiketės.

      – Man ten ne vieta, bet vis tiek ačiū.

      Lėktuvas pajudėjo iš vietos, Sintija patogiai įsitaisė ir ėmė sukioti sužadėtuvių žiedą su didžiuliu deimantu. Pirštai pernelyg laibi, žiedas atrodė per didelis, o masyvus brangakmenis ją tarytum užgožė.

      – Greitai ištekėsite?

      – Taip, – atsakė Sintija ir atsiduso, bet veidas nenušvito. Ji palinko artyn, tarytum ketintų paplepėti apie vedybas, apie kurias netyla kalbos visame mieste. – Ateinančią gegužę išteku už Viljamo Teiloro Trečiojo, pokylis vyks viešbutyje Plaza. Jo šeimai priklauso Daily Observer laikraštis.

      Viskas pasakyta. Apie šias vedybas tikrai bus daug kalbų. Ir nors Adriana sėdėjo šalia tos moters, jautėsi tarytum būtų nepasiekiamai toli. Ji tikriausiai vien vestuvių puotai išleis daugiau pinigų, nei Adriana paveldėjo po tėvo mirties.

      – Kas siuva suknelę? – Regis, abi vienijo tik vienintelė mados tema, todėl Adriana apie tai ir prašneko.

      – Mados namai Badgley Mischka.

      – Man patinka jų darbai. Mokydamasi koledže vasarą pas juos atlikau praktiką, bet pati mėgstu dėvėti kasdienius drabužius, tinkamus šiuolaikinei dirbančiai moteriai. Taip pat sportinį stilių. Ir šiaip neįmantrią aprangą.

      – Dirbate mados srityje?

      Adriana šyptelėjo.

      – Dirbau. Keletą metų turėjau mažytę parduotuvėlę Soho rajone, bet neseniai buvau priversta uždaryti.

      – Kur galėčiau pamatyti jūsų darbus?

      Adriana pasisuko ir parodė į savo dėvimą pilkos ir rausvos spalvų palaidinę. Apykaklė iškirpta neįprastu kampu ir susiūlėta taip, kad būtų matyti išskirtinis Adrianos braižas.

      – Verslo nebeturiu, tad tai paskutinė jūsų galimybė pamatyti Adrianos Lokhart siūtą drabužį.

      – Negerai, – Sintija susiraukė. – Man patinka ši palaidinė, ir mano draugėms patiktų. Bet nedažnai lankomės toje vietoje.

      Trejus metus Adriana iš visų jėgų stengėsi išsaugoti verslą. Siuntinėdavo pavyzdžius stilistams, tikėdamasi patekti į kokį žurnalą. Savo apdarus dėvėdavo kaskart, kai turėdavo progą pagauti kokios įtakingos personos žvilgsnį. Kaip nepasisekė, kad tokį žmogų sutiko tik pakeliui namo.

      – Ponios ir ponai, netrukus kilsime. Skrydžių palydovus prašau pasiruošti.

      Adriana atsilošė ir lėktuvui ėmus riedėti užsimerkė. Ji labai nemėgo skristi. Bijojo turbulencijų. Nepatiko nemalonus jausmas pilve lėktuvui kylant ir leidžiantis. Ji kas kartą atlikdavo tą patį drąsinamą ritualą, bandydama įteigti sau, kad daug pavojingiau lėkti taksi automobiliu, bet tai nepadėdavo.

      Varikliai garsiai ūžė, lėktuvas didino greitį, rengdamasis kilti. Adriana tik akimirką prasimerkė ir pastebėjo, kad Sintija vėl nervingai sukioja sužadėtuvių žiedą. Regis, ir jai nepatiko skristi. Adriana apsidžiaugė, kad ji ne viena tokia.

      Lėktuvas atitrūko nuo žemės ir sudrebėjo, įtraukdamas ratus. Lengvai supurtyta Sintijos alkūnė nusprūdo nuo ranktūrio, ir žiedas nuslydo nuo piršto. Nukrito ant grindų joms tarp kojų ir lėktuvo priekiui kylant aukštyn nuriedėjo keletą eilių atgal.

      – Po velnių, – žvalgydamasi niurzgėjo Sintija.

      Tai nutiko pačią blogiausią akimirką. Adriana ketino padrąsinti, bet pasigirdo garsus trenksmas, ir mintys apie pamestą žiedą išgaravo iš galvos. Lėktuvas baisiai sudrebėjo ir pasileido žemyn. Adriana metė beviltišką žvilgsnį pro langą. Žemė vis dar netoli.

      Įsikibusi į ranktūrius užsimerkė nekreipdama dėmesio į vaitojantį lėktuvą ir riksmus aplinkui. Pasigirdo piloto pranešimas apie avarinį nusileidimą – jo balse buvo aiškiai girdėti vos tramdomas nerimas. Adriana gailėjosi įdėmiau nesiklausiusi saugumo instrukcijų, o plepėjusi su Sintija. Iš ryšių su mirusiais jokios naudos.

      Ji darė tai, ką dar galėjo: palinko į priekį, padėjo galvą tarp kelių ir rankomis apsikabino kojas. Pasigirdus dar vienam garsiam trenksmui stipriau užsimerkė, salono šviesos užgeso ir lėktuvas pasviro.

      Beliko tik melstis.

      Pirmas skyrius

      Po keturių savaičių

      – Sintija?

      Balsas pro rūką bandė grąžinti ją iš miego, kurio taip reikalavo kūnas, globos. Norėjo liepti tam balsui trauktis, pasakyti, kad jai geriau miegoti ir užmiršti skausmą, bet jis primygtinai žadino.

      – Sintija, atėjo Vilis.

      Protas tarytum bandė

Скачать книгу