LITMIR.BIZ

Скачать книгу

>

      Pirmas skyrius

      – Ką Dievas sujungė, žmogus teneišskiria!

      Žodžiai nuskambėjo nedidelėje bažnytėlėje, aidu atsiliepė nuo sienų. Gideonas Alburis nusišypsojo šalia stovinčiai figūrai su neperregimu vualiu. Tegul bus palaiminta, ji mergaitišką drovumą pakėlė į naujas aukštumas!

      Galbūt tikisi, kad taip jį uždegs, tačiau jai ir nuogai tai puikiausiai pavyktų. Toks geidulingas kūnas, auksinės garbanos ir rugiagėlių spalvos akys – neeilinė gražuolė. Ir tie žvilgsniai iš po tankių blakstienų, kūniškus malonumus žadančios mėlynos akys – vyro kūnas įsitempė iš nekantrumo. Pagaliau jis galės nevaržomai mėgautis visais jos apvalumais!

      Nepasakysi, kad gražuolė didžiavosi savo grožiu. Juk ji, galų gale, dama – tiesą sakant, Martlšamo grafo pusseserė.

      Be savo tėvo sutikimo jis net nebūtų galėjęs pagalvoti apie vedybas. Kad ir koks pasileidęs, lordo Rotamo nuomone, jis buvo, taip žemai dar nesmuko, kad vestų ne savo luomo merginą. Bet, o Dieve, Gideonas nebuvo matęs tokios tobulos ir taip puikiai išauklėtos jaunos moters. Ji leido vyrui pamatyti dailias kulkšnis, ranka apkabinti liauną liemenį, o putlios sniego baltumo krūtys taip ir prašėsi pabučiuojamos. Dievaži, vos apie tai pagalvojus jam pasidarė sunku susikaupti ir galvoti apie vestuvių ceremoniją. Metrikų knygoje Gideonas nerūpestingai suraitė savo pavardę ir stebėjo, kaip nuotaka šalia rašo savąją. Įtarė, kad tas prakeiktas vualis jai trukdo matyti, nes plunksną laikanti ranka virpėjo. Liudininkas Martlšamas pasirašė įmantriai, jis plačiai šypsojosi.

      – Na, štai, baigta.

      – Taigi, – Gideonas Alburis nusišypsojo savo nuotakai. – Manau, dabar jau galime apsieiti be šito.

      Jis siekė vualio, bet nuotaka pirštinėta ranka jį sulaikė.

      – Dar ne, – sukuždėjo ji.

      Jaunikis nusijuokė:

      – Būk atsargi, mano meile, imsiu galvoti, kad vedžiau kokią davatką!

      Tikėjosi išgirsiąs tą nuostabų kimų juoką, tačiau nuotaka tylėjo, tik padėjo pirštus jam ant rankos ir leidosi vedama link durų.

      Iš akmeninio pastato prietemos išėjus į lauką, pavasario saulės spinduliai beveik apakino. Jis sustojo ir vėl atsigręžė į nuotaką.

      – O dabar, ponia Padorioji, leisk man tave pabučiuoti… Gerasis Dieve!

      Jis žengė atbulas ir iš siaubo išplėtęs akis žiūrėjo į visiškai nepažįstamą veidą.

      Antras skyrius

      Dominika stovėjo tylėdama ir žiūrėjo į sukrėstą savo sutuoktinio veidą. Matė jame viską, ko ir tikėjosi: siaubą, pasibjaurėjimą, šleikštulį. Numanė, kaip jis jausis, kai apgavystė bus atskleista. Vyras perbraukė pirštais savo tamsius kaštoninius plaukus, suvėlė nepriekaištingą šukuoseną. Nuaidėjo žiaurus Makso juokas.

      – Prigavau tave, Alburi!

      – Nesuprantu, juk tavo pusseserė…

      – Ji ir yra mano pusseserė.

      Maksas suprunkštė. Dominikai suspaudė širdį dėl priešais stovinčio vyro. Jis atrodė pritrenktas.

      O kaip kitaip? Vietoje gražuolės gundančios blondinės, kurią mergino pastaruosius du mėnesius, jis vedė niekada nematytą miniatiūrinę brunetę.

      – Kas nors atsitiko? – vikaras žvalgėsi nuo vieno į kitą, paskui susirūpinusias akis įsmeigė į Maksą. – Lorde Martlšamai?

      – Ne, ne, viskas gerai, – tebesijuokė Maksas. – Jaunikis tik susijaudinęs dėl didingos ceremonijos, ir viskas, – jis ėmė vestis iš bažnyčios svečius. – Eime, paskubėkime visi, karietos jau laukia.

      – Minutėlę! – vyras šalia jos nesujudėjo, tik nusikratė jos ranką nuo savosios. – Kur Dominika?

      – Lorde Alburi, negi dar nesupratote? Jūs ir vedėte Dominiką! – Maksas jį stumtelėjo. – Eime, vyruti, nebeaikčiok čia atsistojęs. Grįžkime į abatiją.

      – Prašau, – Dominikai pavyko priversti balso stygas dirbti. – Ten viską galėsime paaiškinti.

      Susiraukęs jis sugriebė nuotakos ranką ir nuskubėjo prie vartų. Kad spėtų kartu, Dominikai beveik teko bėgti. Kaip įprasta per vestuves, prie tako stovėjo sveikintojai, kurie ant karieton skubančių jaunavedžių bėrė ryžius. Takas buvo papuoštas kaspinais, ant karietos durelių ryškiai spindėjo Martlšamo herbas.

      Jaunikis be jokių ceremonijų įgrūdo Dominiką į karietą, įlipo iš paskos ir durelės už jų užsitrenkė. Lange pasirodė išsišiepęs Makso veidas.

      – O dabar, Gideonai, pasistenk patenkinti savo aistras iki vedybinių pusryčių. Kelionė iki abatijos gana ilga – užteks laiko kaip reikiant pakedenti žmonikę. Aš žinau, esu išbandęs!

      Pažeminta Dominika užsimerkė. Karieta pajudėjo lydima gergždžiančio kvatojimo.

      – Tai čia dar viena Makso išdaiga?

      Dominika pažvelgė į Gideoną. Jo balsas buvo ramus, bet šviesiai rudose akyse žibėjo pavojingos kibirkštys. Ji pagalvojo, kad vyras galėtų pasamdyti žudiką. Sunkiai nurijo baimę.

      – Taip.

      – Ir abatijoje visi apie pokštą žinojo?

      – Išskyrus tave ir… mano motiną.

      – Maksas sakė, kad ji prastai jaučiasi, todėl ceremonijoje dalyvauti negalės.

      Dominika nuleido galvą.

      – Ji nežino. Mama jokiu būdu nebūtų pritarusi tokiai suktybei.

      – Įtariu, kad moteris, kurią pažinojau kaip Dominiką, šiam vaidmeniui buvo tik pasamdyta?

      Ji linktelėjo.

      – Aktorė. Agnesė Benet.

      – Velniškai gera aktorė. Apkvailino mane, atrodė tikra dama. O tu… – jis perkreipė lūpas. – Gal tu ir esi Makso pusseserė, bet tikrai ne dama, jei leidaisi į tokius pokštus.

      Dominika pasijuto gavusi antausį. Jei būtų daugiau laiko, ji sugebėtų paaiškinti, kodėl turėjo pritarti Makso sumanymui, bet jie jau beveik atvažiavo į abatiją. Ji tylėdama laukė, kol karieta sustojo ir livrėja pasipuošęs liokajus atidarė dureles. Jos kompanionas iššoko pirmas ir perdėtai mandagiai ištiesė jai ranką.

      – Na, madam, ar eisime vestuvių pusryčių?

      Prislėgta Dominika nusekė paskui jaunikį į namą.

***

      – O dabar gal pagaliau paaiškinsi man, kas čia, po velnių, dedasi?

      Gideonas dairėsi į pietų salėje susirinkusius žmones. Tarnai paleisti, likę tik maždaug dvidešimt svečių, kurie sukinėjosi po lordo Martlšamo namus pastaruosius du mėnesius – žinoma, išskyrus gražuolę blondinę. Tą merginą jis laikė Martlšamo pussesere. Jos vietą užėmė blankus šešėlis, moteris, kuri dabar buvo jo žmona.

      Visi stovėjo aplinkui nekreipdami dėmesio į elegantišką šventinį pietų stalą, spindintį sidabru ir krištolu, paruoštą vestuvių pusryčiams. Gideonas akimis naršė po būrį žmonių, tačiau nė vienas nepakėlė akių.

      – Paprasčiausias pokštas, seni, – tarė Maksas, kuris prie bufeto iš grafino į taurę pylėsi brendžio.

      – Tik ne toks, kokius mėgstu! – atkirto Gideonas.

      Tebesišypsodamas Maksas pasisuko į jį.

      – Nemėgsti? Keista, maniau, kad tau patiks, turint omenyje, kas atsitiko praėjusiais metais Kovent Gardene.

      – A… – lėtai linktelėjo Gideonas, – … štai kas. Atkeršijai, kad tiesiai iš po nosies nušvilpiau dieviškąją Dianą!

      Jis viską prisiminė. Koks tuzinas jų, girtų puošeivų, susigrūdo į persirengimo kambarius po vaidinimo. Maksas mergino dailią operos šokėją, bet iš reikšmingų šypsenų ir kviečiančių juodai apvedžiotų akių Gideonas matė, kad mergina mielai atsiduotų daugiau pasiūliusiam.

      – Po šimts velnių, Alburi, ištisas savaites vargau, o kai tik ėmė atrodyti, kad ji mano rankose, tu

Скачать книгу