LITMIR.BIZ

Скачать книгу

>Nikolė Keis tikėjo: jeigu gyvenimas pametėja tau citrinų, sudėk jas į dubenį ir palik ant spintelės, tada čiupk sluoksniuotą pyragaitį, įsipilk kavos ir lauk geresnių laikų. Tuo buvo galima paaiškinti, kodėl darbo apskaitos lapai dėmėti, o ji visą laiką nori kavos.

      Kurį laiką spoksojo į vitriną, kur sluoksniuotas pyragaitis su vyšnių ir sūrio įdaru pašnibždomis meiliai kartojo jos vardą, paskui liūdnai nužvelgė savo kelį su įtvaru ir lazdelę prie šono. Ji dar buvo nepagijusi po antrosios operacijos, vadinasi, judesių laisvę teko smarkiai apriboti. Jei nenori rizikuoti, kad artimiausiu metu teks pirkti kitus džinsus, reikia atsisakyti antro pyragaičio.

      „Geriau būti gundomai pyragų negu vyrų“, – priminė sau Nikolė. Nuo saldumynų tunkama, bet vyras išplėšia tau širdį ir palieka kraujuojančią. Antsvorio galima atsikratyti dieta ir fiziniais pratimais – aišku, tai nėra malonus užsiėmimas, bet įmanoma prisiversti. Širdies taip lengvai neišsigydysi. Kad kaltininkas nešmėžuotų prieš akis, reikia gerai pasilinksminti ir smagiai pasimylėti. Deja, šiuo metu tai buvo neįmanoma.

      Kepyklėlės cukrainės durys atsidarė, sutilindžiavo varpelis. Nikolė žvilgtelėjo į moksleiviško amžiaus paauglį, kuris priėjo prie prekystalio ir paprašė šešiasdešimt spurgų. Ji apsilaižė pirštus, nusišluostė popierine servetėle ir toliau pildė darbo apskaitos lapą, kurį po pietų turėjo atiduoti buhalteriui.

      Megė, kuri tą dieną dirbo prie prekystalio, prikrovė spurgų tris nemažas dėžes ir pasidėjusi šalia kasos aparato ėmė mušti čekį. Tuo metu suskambėjo telefonas. Megė nuskubėjo atsiliepti.

      Nikolė nebūtų galėjusi pasakyti, kodėl kaip tik tuo metu pakėlė akis. Šeštas jausmas pakuždėjo? Ar tiesiog atsitiktinumas? Gal patraukė dėmesį nervinga jaunuolio laikysena? Pamatė, kaip vaikinas įsimeta mobilųjį telefoną į kišenę ir čiupęs dėžutes su spurgomis nori sprukti iš cukrainės. Nesusimokėjęs.

      Nikolė susitaikė su tuo, jog iš prigimties yra niurgzlė. Kad ir kas nutiktų, ji retai įžiūrėdavo ką nors gera ir kartkartėmis reaguodavo pernelyg jautriai. Bet niekas, tikrai niekas neužgaudavo labiau kaip mėginimas ją apkvailinti. Šis vaikigalis neturi teisės taip su ja pasielgti.

      Nespėjusi nė pagalvoti ji kyštelėjo lazdelę, o kai berniokas išsitiesė visu ilgiu, įrėmė ją jam į nugarą.

      – Nemanau, kad gerai elgiesi, – tarė jam Nikolė. – Mege, iškviesk policiją.

      Tikėjosi, kad paauglys pašoks ir puls bėgti. Tada ji neįstengtų jo sulaikyti, bet vaikis nejudėjo. Po dešimties minučių durys vėl atsivėrė, bet vietoj Sietlo pareigūno Nikolė pamatė dailų vyriškį, kuris būtų papuošęs bet kurį madų demonstravimo podiumą.

      Vyras buvo aukštas, įdegęs, gerai ištreniruoto kūno. Apie gerai ištreniruotą kūną buvo galima šį tą pasakyti, nes jis mūvėjo raudonomis trumpikėmis, o krūtinės ir rankų raumenys plėšė pilkus marškinėlius su užrašu „Ramiojo vandenyno vidurinė mokykla“. Akis dengė akiniai nuo saulės. Jis pažvelgė žemyn į vaikigalį, kurį Nikolė vis dar laikė prispaudusi lazdele, į spurgas, besivoliojančias aplinkui, tada nusiėmė akinius ir nusišypsojo jai.

      Tokių šypsenų Nikolė buvo mačiusi.

      Aišku, ne šio žmogaus veide. Taip šypsodavosi Pirsas Brosnanas, vaidindamas Džeimsą Bondą, kai norėdavo išgauti informaciją iš apžavėtų sekretorių. Kažkaip panašiai šypsodavosi ir jos buvęs vyras, prisidirbęs nemalonumų. Nikolė būtų nepajėgusi atsispirti, jeigu jau anksčiau nebūtų suradusi priešnuodžio nuo tokių vyriškų apžavų.

      – Labas, – tarė vyriškis. – Esu Erikas Hokinsas. Galite mane vadinti tiesiog Hoku1.

      – Kaip žavu. O aš Nikolė Keis. Galite vadinti ponia Keis. Ar atvykote su policija? – paklausė Nikolė, nužvelgusi jį nuo galvos iki kojų ir stengdamasi atsispirti apžavams, kuriais jis tiesiog spinduliavo. – Gal jūsų uniforma atiduota į valyklą?

      Jo šypsena tapo dar žavesnė.

      – Esu Ramiojo vandenyno vidurinės mokyklos amerikietiškojo futbolo treneris. Man paskambino bičiulis ir pranešė, kas čia vyksta.

      Žmonės mano, kad Sietlas – didelis miestas, bet jis susideda iš daugybės mažų rajonų. Nikolei tai labai patiko. Iki šios dienos.

      Pasipiktinusi Nikolė pasisuko į moterį prie prekystalio.

      – Mege, ar gali dar kartą paskambinti policijai?

      – Mege, net negalvok, – pertarė ją Hokas. Jis nustūmė Nikolės lazdelę į šalį, kad vaikinas galėtų atsistoti, ir paklausė: – Rauli, ar tau viskas gerai?

      Nikolė pabalino akis.

      – Ak, liaukitės. Kas bloga jam galėjo atsitikti?

      – Jis yra pagrindinis komandos puolėjas, mūsų žvaigždė. Negaliu leisti, kad jam kas nors atsitiktų. Rauli?

      Berniokas sujudėjo ir nusuko veidą.

      – Man viskas gerai, treneri.

      Hokas padėjo vaikinui atsistoti ir pasivedė į šalį, ten jie pašnibždomis ėmė kalbėtis. Nikolė nepatikliai juos stebėjo.

      Vašingtono valstija – ne Teksasas, bet ir čia mokyklose amerikietiškasis futbolas labai svarbus. Būti tokios komandos geru puolėju beveik taip pat puiku kaip būti Paris Hilton. Hokas turbūt tikėjosi, kad ją paveiks jo abejotinas žavesys ir Nikolė numos ranka į šį nesusipratimą. Bet nieko panašaus neįvyko.

      – Palaukite, – pradėjo Nikolė nutaisiusi kuo griežtesnį balsą, – jis norėjo pavogti šešiasdešimt spurgų. Gal jūsų aplinkoje tai laikoma normaliu dalyku, bet aš esu kitokios nuomonės. Tuojau pat skambinu policijai.

      – Jis nekaltas, – pareiškė Hokas. – Kaltas aš.

      Nikolė pasigailėjo, kad akis jau buvo varčiusi anksčiau, dabar neapsimokėjo kartotis. Todėl tik nutaisė nustebusį veidą ir paklausė:

      – Tai jūs liepėte jam vogti?

      – Rauli, eik ir palauk manęs automobilyje, – paliepė treneris.

      – Net negalvok išeiti, Rauli, – piktai perspėjo Nikolė. Matė, kaip Hokui sugedo nuotaika. Jis pasiėmė kėdę, atsisėdo ir palinko prie jos.

      Jis iš tų vyrukų, kuriems reikia daug erdvės, pagalvojo Nikolė stengdamasi įveikti norą atsitraukti. Šiaip ne taip atsilaikė, nors vyriškis buvo pavojingai arti, ji netgi matė rudus, žalius ir auksaspalvius taškelius jo akių rainelėje.

      – Jūs nesuprantate, – pradėjo jis žemu balsu. Iš burnos pasklido mėtų kvapas. – Raulis yra kapitonas. Kiekvieną penktadienį kapitonas atneša komandos draugams spurgų.

      „Kokios raumeningos jo rankos“, – galvojo Nikolė – jų vaizdas trukdė susikaupti. Jos buvo didelės ir tvirtos.

      Ji prisivertė sutelkti dėmesį ir grįžti prie pokalbio.

      – Jis turėjo sumokėti už tas spurgas.

      – Negalėjo, – ramiu balsu tęsė Hokas. – Raulis – geras vaikinas. Gyvena pas globėjus. Šiaip jis užsidirba, bet kai treniruojasi, negali eiti į darbą. Paprastai aš jam duodu tuos kelis dolerius spurgoms, bet vakar pamiršau, o jis pernelyg išdidus ir nenorėjo prašyti. Šiandien penktadienis. Jis turėjo visiems atnešti spurgų. Žinoma, pasirinko netinkamą būdą, kaip jų gauti. O argi jūs, Nikole, niekada gyvenime neklydote?

      Jis beveik įtikino ją. Liūdna istorija apie vargšą Raulį paveikė ir jos cinizmo pritvinkusią širdį. Tada Hokas pradėjo kalbėti tyliai, beveik intymiai, reikšmingai išlaikydamas pauzes, o tardamas jos vardą taip ištęsė balses, kad Nikolė rimtai susierzino.

      – Nežaiskite su manimi.

      – Aš nežaidžiu.

      – Ir nelaikykite manęs kvailele.

      Hokas iškėlė abi rankas.

      – Jokiu būdu…

      Ji pervėrė jį rūsčiu žvilgsniu.

      Nikolė būtų galėjusi lažintis, kad jis įpratęs gauti tai, ko nori, ypač iš moterų. Užtenka vienos žudikiškos šypsenos ir kiekviena būtybė, turinti XX chromosomų rinkinį, tikriausiai ištirpsta kaip sviestas prieš saulę. Bet tik ne ji…

      Nikolė

Скачать книгу