Скачать книгу

      Heidi Betts

      Tariant sutinku

      PIRMAS SKYRIUS

      – Šitiek darbo! Nesuprantu, kaip tu suspėji.

      Kara Kinkeid sukikeno versdama dar vieną lapą patiekalų katalogo, padėto ant priešais juos stovinčio žemo žvilgančio juodo kavos staliuko.

      – O aš nesuprantu, kaip tu suvaldai pustuzinį prabangių viešbučių ir kurortų. Mieliau kasdien sudarinėsiu svečių sąrašus ir valgiaraščius iš septynių patiekalų, užuot bandžiusi visam tam vadovauti, – pasakė ji vyresniosios sesers sužadėtiniui.

      Elijus Hotonas buvo aukštas, gražus ir gundančiai gerai sudėtas. Vyras, rudomis kaip šokoladas akimis ir vėjo sutaršytais kavos spalvos plaukais, nė nesistengęs priverstų stabtelėti moters širdį. O kai pasistengia… na, to pakaktų, kad moters širdis visai liautųsi plakusi.

      – Tu nuvertini save, brangute, – pasakė jis ir nutaisė šypseną, privertusią jos vidaus organus susitraukti taip, kad šeimos gydytojas nepritariamai prieštaraudamas papurtytų galvą. – Galbūt pasižymime skirtingais gabumais, bet abiem pavyko savarankiškai sukurti sėkmingai veikiančias įmones.

      – Tačiau Hotono viešbučiai ir kurortai verti milijonų dolerių, o aš Prestižiniams renginiams vadovauju iš namuose įrengto kabineto.

      Jiedu sėdėjo ant juodos odinės sofos įspūdingame Elijaus kabinete devintame aukšte, tačiau įprastai susitikimai vyksta pirmame aukšte esančioje mažoje kabinetu paverstoje bibliotekoje, Karos kruopščiai restauruotame maždaug 1806 m. blokiniame name Prancūzų kvartale, Kvin gatvėje.

      Jai labai patiko žavus namas su trimis miegamaisiais ir tiek pat vonios kambarių, kur tokiai vienišei, kaip ji, vietos buvo su kaupu. Tačiau kartais kildavo nerimas, kad dirbdama namie potencialiems klientams gali sudaryti klaidingą įspūdį. Kara jau ne pirmą kartą suvokė, jog vertėtų apsvarstyti galimybę išsinuomoti biurą kitur.

      Gal net visą pastatą, kur galėtų rengti degustacijas ir ekspozicijas, laikyti daugkartinio naudojimo dekoracijas, kad jų nereikėtų nuomotis. Galėtų pasisamdyti padėjėją – arba vieną dieną net kelis darbuotojus, – kad jai padėtų, nes iki šiol beveik viską darė pati.

      Ji nesigailėjo sunkiai triūsdama. Juk Prestižiniai renginiai – jos kūdikis. Įmonė, kurią ji įsteigė pasitraukusi iš šeimos laivybos ir nekilnojamojo turto verslo. Bet būtų smagu nors kartą nebūti atsakingai už visus ir viską. Arba bent jau turėti keletą darbuotojų, į kuriuos galėtų kreiptis, kai pasirodytų, kad dviejų rankų, kojų, ausų ir vienos burnos nepakanka darbui laiku atlikti.

      – Palūkėk, mieloji, – ištarė Elijus švelniu kaip Kentukio burbonas balsu grąžindamas ją prie pokalbio. – Toliau daryk tai, ką darai, ir, galiu lažintis, po kelerių metų planuosi vienos iš Obamų dukterų vestuves.

      Ak, kaip pasisekė jos seseriai! Gerai, kad Kara sėdi. Šitas vyras spinduliavo žavesiu, o nuo maloniai ištarto padrąsinimo ji ėmė lydytis tarsi sviestas ant tešlainio.

      Atsikrenkštusi giliai įkvėpė ir pasitempė. Dabar netinkamas metas seilėtis dėl vyro. Netinka nei metas, nei vyras.

      Po paraliais, juk Elijus – Lorelės sužadėtinis. Mažiau nei po mėnesio juodu susituoks.

      Taip, Karos manymu, Elijus patrauklus. Galėtų lažintis, kad šiuo atžvilgiu ji nesiskiria nuo kitų karštakraujų Pietų Karolinos – et, visos Rytų pakrantės – moterų.

      Tačiau ji įsižiūrėjusi jį jau nuo pat paauglystės. Nors tame ir nėra nieko keisto. Visos merginos mokykloje buvo įsižiūrėjusios į žavingąjį futbolo žaidėją.

      Na, beveik visos. Kara neprisiminė, kad Lorelė paauglystėje būtų rodžiusi jam bent kiek daugiau dėmesio. Jie visada buvo draugai – jie visi, visa Kinkeidų šutvė ir vienišas berniukas, gyvenęs kaimynystėje pas Jangus, – bet juodu tik neseniai nusprendė susižadėti.

      Ir Kara dėl jų džiaugėsi, tikrai. Tiesiog nebuvo lengva planuoti vestuves seseriai ir vyrui, kurį pastaruosius dešimt metų be atsako buvo įsižiūrėjusi.

      Bet ji stengėsi kaip įmanydama. Tai reiškė, kad privalo nustumti šalin bet kokią vidinę sumaištį ir surengti Metų vestuves, kaip jos neabejotinai bus vadinamos Čarlstono aukštuomenėje. Faktas, kad tai sesers vestuvės, viską tik dar labiau sureikšmino – ir asmeniškai, ir profesine prasme.

      Siektelėjusi patiekalų katalogo ji pasiėmė akinius ir užsidėjo ant nosies. Jų nereikėjo, bet su akiniais jautėsi tvirtesnė, o šią akimirką daugiau pasitikėjimo savimi – kaip ir papildomas barjeras tarp jos ir Elijaus – tikrai praverstų.

      – Kai tik judu su Lorele apsispręsite, kokios mėsos norite pokyliui, išsirinkti bus kur kas lengviau. Be to, tai bus smagiausia dalis, nes prieš sudarant galutinį valgiaraštį ragausite patiekalų pavyzdžių.

      Elijus atsirėmė į sofą, ištiesė rankas ant minkšto kaip sviestas odinio atlošo ir uždėjo vienos kojos čiurną ant kitos kelio.

      – Verčiau palikim tai Lorelei. Nenorėčiau pirmą kartą susipykti per vestuvių pokylį vien todėl, kad liepiau užsakyti keptą vištieną, o ne pyragėlius su krabais.

      Kara žvilgtelėjo į laikrodį. Sesuo vėluoja jau dvidešimt minučių. Jie tyčia sutarė susitikti Elijaus kabinete, kad nesutrikdytų jam darbo dienos, bet sprendžiant iš Lorelės vėlavimo, atrodo, būtent taip ir nutiks.

      – Ji turėtų pasirodyti bet kurią minutę, – pasakė Kara.

      Rimtai linktelėjęs jis tarstelėjo:

      – Esu tuo tikras.

      Jis buvo toks ramus… ir toks kantrus. Kantresnis nei, Karos manymu, juo dėta būtų ji.

      Tiesa ta, kad per visą renginių planuotojos karjerą, kai teko turėti reikalų su nerimtomis, nervingomis ir net siaubingai išlepusiomis ir reikliomis nuotakomis, ji dar niekada nerengė vestuvių tokiai išsiblaškiusiai ir, regis, visiškai abejingai savo vestuvėms moteriai, kaip jos sesuo.

      Tiesa, šiuo metu jų šeima patiria daug sunkumų. Negana to, kad vieną vėlyvą vakarą jų tėvą jo paties kabinete žiauriai nužudo žmogus, siekęs, kad tai atrodytų kaip savižudybė… Negana to, kad tik po tėvo mirties jie sužino, jog jis gyveno dvigubą gyvenimą – ir su kita moterimi turi dar vieną suaugusį sūnų… Bet dar ir jų mama, Redžinaldo našlė, apkaltinama nužudžiusi savo vyrą.

      Karai nerūpi, kokias paslaptis slėpė tėvas ar kaip įskaudinta buvo mama sužinojusi apie vyro išdavystę. Elizabeta Vintrop Kinkeid niekada prieš jį nepakeltų rankos. Jos mama vargiai vorą pritrėkštų, juolab nešautų į galvą vyrui, su kuriuo pragyveno beveik keturiasdešimt metų.

      Ne, tai tiesiog neįmanoma. Tą patį manė visi kiti Kinkeidų vaikai – jie šimtu procentų palaikė mamą. Bet pasakykit tai prokurorams, apkaltinusiems Elizabetą žmogžudyste. Laimė, paaiškėjo nauja informacija apie paslaptingą vyriškį, žmogžudystės vakarą įėjusį į biurų pastatą, ir to pakako, kad Elizabeta būtų paleista už užstatą… kol kas.

      Taigi nieko keisto, kad Lorelė, vyriausia Kinkeidų duktė, nerimavo ir dėl kitų dalykų, ne tik dėl artėjančios santuokos.

      Vis dėlto Karai buvo keistoka, kad sesuo nėra aiškiai numačiusi, kaip turi atrodyti tobula vestuvių diena. Dauguma moterų žino. Net dauguma mergaičių, sulaukusių maždaug aštuonerių, pradeda apie tai galvoti.

      Jai dar neteko sutikti nuotakos, kuri nebūtų apsisprendusi dėl vestuvių spalvų. Kuri nenutuoktų, kokio stiliaus suknelę nori vilkėti. (Lorelė vilkės tradicinę vintažinę XX a. trečio dešimtmečio suknelę iš vanilės atspalvio nėrinių, bet tik todėl, kad Kara ją niuksėjo, ragino ir tempė matuotis, atkakliai reikalaudama, kad sesuo apsispręstų, kol ne per vėlu.) Kuri vėluotų į kiekvieną sutartą susitikimą dėl gėlių ar datų parinkimo mergvakariui, šventinės vakarienės repeticijai ir pačiai ceremonijai.

      Ji susimąstė, ar Elijus pastebėjo keistą, bent jau Karos nuomone, sužadėtinės elgesį ir ar jį tai trikdė taip pat kaip ją.

      Sprendžiant iš atsainumo, jis nepastebėjo arba nuolatinis Lorelės vėlavimas jam netrukdė. Jis atrodė visiškai atsipalaidavęs net dabar, dalykiškai pasipuošęs pilku kostiumu ir granatų raudonumo

Скачать книгу