Скачать книгу

section>

      Pirmas skyrius

      – Ar kompiuterių ir mobiliųjų krovikliai sudėti? Ar automobilio tepalą patikrinote?

      Ankstyvą rytmetį Lu Šepard stovėjo rytinėje pakrantėje. Žinodama, kad rankomis apsikabinus ir stipriai prisitraukus dailius kelius prie savęs geriau nebus, susigrūdo tvirtai suspaustus kumščius į išblukusių džinsinių šortų kišenes. Prieš giliai įkvėpdama ir išspausdama firminę, puikiai ištobulintą šypseną „ir man, ir jums viskas gerai“, ji nusisukusi sunkiai nurijo seiles.

      – Lu, tu pati tai padarei, – atsakė Danielius, jaunesnysis brolis dvynys. – Dukart.

      Tai tiesa. Ji padarė. Ir netgi pažymėjo varnele jiems sudarytame sąraše. Nors nė vienas iš brolių į jį nė akies neužmetė. Dieve, kaip ji tai ištvers? Juk šie berniukai – jos gyvenimas ir pastarojo dešimtmečio esmė. Kaip tad leisti jiems sėsti į automobilį ir per visą šalį kakti į universitetą, pasitraukti iš jos gyvenimo su visais ketinimais ir tikslais? Lu bardavo juos, verkdavo su jais ir dėl jų. Ji valgydindavo ir vežiodavo juos, padėdavo ruošti namų darbus, skatindavo išsipasakoti. Atstojo tėvą, motiną, seserį ir draugę.

      Sulaukusi dvidešimt devynerių ne tik dar nebuvo pasiruošusi pažvelgti į akis vienatvei dėl ištuštėjusio lizdo, bet ir pripažinti kamuojantį sekso alkį. Tik berniukams nereikėjo apie tai žinoti, kaip ir apie daugelį kitų per pastarąjį dešimtmetį jos išgyventų jausmų…

      Danielius atsirėmė į automobilio dureles ir atsikrenkštė. Lu matė jo Neitui mestą žvilgsnį ir greičiau pajuto, nei pastebėjo atsakomąjį linktelėjimą. Neitas prisiartino prie savo neidentiško brolio dvynio, toks pat aukštas ir dailus.

      Danielius vėl krenkštelėjo.

      – Lu, mes dėkingi, kad mirus mamai ir tėčiui tapai mūsų globėja. Jei ne tu, būtume atsidūrę pas kokius irzlius giminaičius, kurie veikiausiai būtų mus išgrūdę į internatą ar vasaros poilsio stovyklą.

      Net kai jų tėvai dar patys buvo vaikai, Danieliaus žodžiai būtų buvę artimi tiesai. Visi jų giminaičiai –persenę niurgzliai, belaukiantys šviesos tunelio gale.

      – Bet laikas naujai pradžiai… Mums, o ir tau.

      – Hm? Tu apie ką?

      Danielius pasitrynė skruostą.

      – Manome, kad pats laikas daryti viską, ko negalėjai augindama mudu.

      Lu susiraukė.

      – Kur lenkiate, bičiuliai? Juk jau aptarėme… jūsų išvykimą.

      – Žinoma, kalbėjome apie mūsų pasirinktą universitetą, apie tai, kaip jaučiamės išvykdami ir kas mūsų laukia. Bet nešnekėjome apie tave, – įsiterpė Neitas.

      Lu sumišo.

      – Kuriems galams? Juk mano gyvenimas nesikeičia.

      – O turėtų! – atkirto Neitas.

      – Bet kodėl?

      – Todėl, kad vienišai tavo amžiaus moteriškei toks gyvenimas visiškai nenormalus! Kada paskutinį kartą buvai pasimatyme? – reikliai paklausė Neitas.

      Lu nepajėgė prisiminti. Gal prieš šešis ar aštuonis mėnesius? Atkūrė atmintyje ne tiek vyrą, kiek jo norą jos atsikratyti, kai tik prisipažino, jog drauge su ja gyvena broliai dvyniai ir ji yra jų globėja. Negalėjo to vyro smarkiai dėl to kaltinti, nes reakcija buvo lygiai tokia pati kaip kelių kitų vyrukų, su kuriais susitikinėjo per tuos metus: šokas, lydimas nenumaldomo troškimo kuo greičiau rasti artimiausias duris.

      Pridėkime didelį namą, du šunis, milžinišką akvariumą su jūros vandeniu, tris kukurūzinius žalčius (ne, jie atsidūrė reptilijų centre, kai Lu atsisakė juos prižiūrėti berniukams išvykus) ir dar kates, taigi nekeista, kad pasimatymai žlugdavo.

      – Norime pasišnekėti su tavimi apie… tave, – pareiškė Neitas.

      – Mane? – viauktelėjo Lu, tada timptelėjo šortų raištį ir pirštais suėmė tiesius pilkšvai rusvus plaukus į uodegėlę.

      „O, ne.“ Tai ji rūpindavosi berniukų fizine ir dvasine gerove, o ne šie jos. Tokia tvarka buvo jų mažytėje šeimoje.

      – Matai, Lu, mes ne išvykstame, o paliekame tave. Juk žinai mūsų planus: iš pradžių išsilavinimas, paskui kelionės. Nenutuokiame, kur galiausiai atsidursime, bet didelė tikimybė, kad ne čia, – tęsė Neitas. – Todėl būtų daug lengviau, jei žinotume, jog esi laiminga, užsiėmusi ir gyveni visavertį gyvenimą. Paimkime, kad ir šį namą: nenorime, jog užsikrautum jo išlaikymo naštą tikėdamasi, kad vieną dieną kuris nors iš mūsų jo užsimanys. O tau vienai toks milžiniškas namas nereikalingas.

      Į pokalbį įsitraukė Danas:

      – Neverčiame parduoti namo ar panašiai… Tik žinok, kad džiaugsimės kiekvienu tavo sprendimu: ar parduotum, ar nuomotum, ar įkurtum komuną…

      Lu klestelėjo ant laiptelių prie išorinių durų ir pasirėmė alkūnėmis į šlaunis. Prisėdęs greta Neitas raumeninga ranka apglėbė pečius.

      – Tik netapk beprote, tarškančia su savimi ir globojančia kates. Tai pirmas dalykas, kurio prašome…

      „Bus ir daugiau? Tikrai? Jergutėliau!“

      Danielius pritūpė prieš ją ir vėrė tikrai ne aštuoniolikmečio žvilgsniu.

      – Lu, tu pirmą sykį lieki viena nuo tada, kai buvai maždaug mūsų amžiaus.

      „Taip, tiesa. Tai dėl vienatvės grėsmės žemė slysta iš po kojų.“

      – Norime, kad būtum laiminga, kad gyventum savo gyvenimą. – Danielius persibraukė ranka plaukus, kurie verkiant prašėsi nukerpami. – Laikas atsikratyti atsakomybės, atsikvėpti. Veik tai, ką būtum norėjusi veikti augindama mus.

      Lu pakreipė galvą.

      – Pavyzdžiui?

      – Vaikščiok į klubus ir… – Danielius sužiuro jai per petį ir nuraudęs užbaigė: – Mylėkis.

      „Mylėkis?“ O dangau, jei neprisimena, kada buvo pasimatyme, kokia gali būti kalba apie pasimylėjimą. Prireiktų galingo dulkių siurblio, kad nubrauktų nuo atminties voratinklius.

      – Štai tavo „darbų“ sąrašas. Norime, kad išbandytum naujų dalykų… Šuolius parašiutu ar banglentes, keramikos ar šokių pamokas, – pasiūlė Neitas.

      Danielius, stilingasis brolelis, susiraukęs nužvelgė jos išblukusius raudonus marškinėlius ir nutrintus džinsinius šortus.

      – Praverstų ir keletas padorių drabužėlių!

      – Aš turiu padorių drabužių! – paprieštaravo Lu.

      – Tai dėvėk! – nepasidavė Danielius. – Reikėtų apsikirpti ir pasidaryti veido masažą. O ir pakeisti įvaizdį.

      Brolių žodžiai rado atgarsį sieloje, tad gal ir jų tiesa. Bet jai, žinoma, tai nepatiko.

      – Nekenčiu tavęs, – suniurzgė Lu ir dėbtelėjusi į Danielių pridūrė: – Ir tavęs.

      – Tikrai ne. Tu myli mus.

      Neitas šyptelėjo ir jos širdis apsivertė. Dieve, ji išties juos myli. Labai labai! Kaip tad gali išleisti?

      – Tu turi lankytis klubuose. Šokti ir linksmintis. Dėl to verta puoštis ir nugalėti save, – patikino Neitas. – Makas pasirūpins tavimi, Lu.

      Žinoma, pasirūpins. Klubai – mėgstamiausias seniausio ir geriausio jos draugo būdas nuleisti garą.

      – Visų pirma reikia pasigražinti. Nesusitikinėčiau su tavimi vien dėl šukuosenos, – pridūrė Danielius.

      – Paklausyk! – užprotestavo Lu.

      – Kirpimas, skaistalai ir makiažas, – pareiškė Danielius ir Lu pervėrė jį tūžmingu žvilgsniu. – Kaip ne sykį kartojo Makas, tokia šukuosena – tikra gėda: ji tinka nebent nekeikūnei davatkai bibliotekininkei, negeriančiai vyno ir niekada gyvenime nepatyrusiai tikro orgazmo.

      Ką gi, tai į ją panašu. Ne dėl vyno ar keiksmų, bet dėl orgazmo, žinoma. Gal dėl nepatenkinto seksualumo ji tokia velniškai jautri?

Скачать книгу