LITMIR.BIZ

Скачать книгу

tion>

      Pirmas skyrius

      Harlis Fouleris taip įtemptai stebeilijo į savo darbų sąrašą, kad pakeliui į ūkinių prekių parduotuvę Džeikobsvilyje, Teksase, rėžėsi tiesiai į jauną brunetę. Jis pakėlė galvą ir sutriko – atsitrenkusi į duris mergina pervėrė jį nuožmiu žvilgsniu.

      – Esu girdėjusi, kad vyrai pasineria į darbą visa galva, bet to jau per daug, – tarė nenuleisdama iškalbingo žvilgsnio.

      Vienu rankos judesiu ji pasitaisė trumpučius juodus plaukus ir pasičiupinėjo tą vietą, kuria trinktelėjo į duris. Jos ryškiai melsvos akys susmigo į jo blyškiai žydras. Mergina atkreipė dėmesį į šviesiai rusvų jo plaukų kupetą, ant kurios buvo užsimaukšlinęs beisbolo kepuraitę. Vyriškas atrodė labai patrauklus.

      – Visai nesu pasinėręs į darbą, – atžagariai atšovė jis. – Tiesą sakant, su malonumu grįžčiau prie darbų, bet privalau apsipirkti.

      – Šiaip ar taip, tai nepaaiškina, kodėl jūs daužote moteris durimis, ar ne? – mąsliai nutęsė nepažįstamoji.

      Jis žybtelėjo akimis.

      – Aš netrenkiau į jus durimis, tai jūs į mane atsitrenkėte.

      – Netiesa. Jūs taip įtemptai apžiūrinėjote lapą savo rankose, kad nebūtumėte pastebėjęs net atbildančio traukinio.

      Ji įsmeigė akis į sąrašą vyro rankoje.

      – Žirklės genėti? Dveji grėbliai? – Ji tvirtai suspaudė lūpas, bet šelmiškame žvilgsnyje švystelėjo išdavikiška šypsenėlė. – Regis, esate sodininkas, – pridūrė žvelgdama į žemėtus batus ir beisbolo kepuraitę.

      Vyriškis suraukė antakius.

      – Aš ne sodininkas, – atrėžė pasipiktinęs. – Esu kaubojus.

      – Negali būti!

      – Kaip sakėte?

      – Neturite arklio, o ant galvos nematau kaubojiškos skrybėlės. Be to, neavite kaubojų batų, – tarė žvelgdama į jo batus.

      Jis niūrai dėbtelėjo.

      – Ar jūs ką tik pabėgote iš ligoninės?

      – Nesu buvusi ligoninėje, – atšovė ji išdidžiai. – Mano idiosinkrazija [Idiosinkrazija [idio… + gr. synkrasis – sumaišymas] – individualios suvokimo, mąstymo ir reagavimo ypatybės, pasireiškiančios labai neigiamu nusistatymu arba nepakantumu tam tikriems asmenims, gyvensenai, daiktams, dirgikliams, pažiūroms. (Čia ir toliau – vert. pastabos.)] tokia unikali, kad dar nesukurtas toks aparatas, kuriuo galima ją išmatuoti. Ką jau kalbėti apie varganą psichoanalizę! – Ji turėjo galvoje tradicinę psichologiją, naudojamą psichikos sutrikimams nustatyti. Vyriškis net nenutuokė, apie ką ji čia kalba.

      – Gal tuomet padainuotumėte?

      Pašnekovas atrodė it kampan užspeistas žvėrelis.

      – Kodėl turėčiau dainuoti?

      – Juk kaubojai dainuoja. Skaičiau apie tai knygoje.

      – Jūs mokate skaityti? – nusistebėjo jis.

      – Kodėl manote, kad nemoku? – atšovė mergina.

      Tylomis jis mostelėjo į ženklą ant parduotuvės durų, kuriame aiškiai didelėmis raidėmis buvo parašyta: TRAUKTI. O ji mėgino jas stumti. Mergina nejaukiai pamindžikavo.

      – Mačiau šį užrašą, – karingai pareiškė ji. – Tik norėjau įsitikinti, ar pastebite, kas vyksta aplinkui. – Ji užvertė galvą. – Ar turite virvės?

      – O kam? Nejau ketinate pasikarti?

      Ji garsiai atsiduso demonstruodama palengva senkančią kantrybę.

      – Tikras kaubojus visuomet prie šono turi virvę.

      – O kam?

      – Ogi tam, kad surištų galviją!

      – Vargu ar ūkinių prekių parduotuvėje galima sutikti besiganančių galvijų, – sumurmėjo jis po nosimi, o veide suspindėjo pasitikėjimas savimi.

      – Kas, jei čia atsibastytų kokia karvė? – neatlyžo ji. – Kaip ją sugautumėte?

      – Jautis. Pono Parkso rančoje mes auginame grynaveislius jaučius.

      – Norite pasakyti, kad neturite nė vienos karvės? – Mergina vyptelėjo. – Tuomet neturite ir jauniklių?

      Vyriškis skaisčiai nuraudo.

      – Auginame ir jauniklius, turime ir karvių. Tik nesivedžiojame jų į ūkinių prekių parduotuvę ir nepaleidžiame jų čia ganytis!

      – Atleiskite, – mergina mandagiai linktelėjo galva, – tačiau aš ir nesakiau, kad jūs taip darote.

      – Kaubojų skrybėlės, virvės, karvės, – burbėjo jis. Tada atvėrė duris. – Eisite vidun ar taip ir stypsosite lauke? Turiu galybę darbų.

      – Kokių? Trankyti nieko neįtarančias moteris durimis? – kuo saldžiausiai paklausė ji.

      Nerimastingas jo žvilgsnis šokinėjo nuo jos dailių plačių kelnių prie vilnonio švarkelio ir krepšio rankoje.

      – Dar kartą klausiu: eisite vidun? – iškošė pro dantis, vos valdydamas susierzinimą.

      – Jei jau paklausėte, tai taip, užeisiu, – atsakė praeidama pro jį. – Man reikia tieslės, klijų. Dar degtukų, kreidos, smeigtukų, spalvotos virvės ir lipnios juostos.

      – Nieko nesakykite, – pasakė jis lėtai tęsdamas žodžius. – Jūs – rangovė.

      – Jos profesija kiek neįprastesnė, Harli, – priėjęs prie parduotuvės laiptelių pasakė policijos vadas Kešas Gryras. – Džouns, kaip sekasi? – paklausė jis.

      – Skęstu tarp NK, – atsakė ji vyptelėjusi. – Gal prisidėsi?

      It pasiduodamas policijos vadas iškėlė rankas.

      – Mūsų krašte žmogžudystė – retas atvejis. Norėčiau, kad taip ir liktų. – Jis susiraukė. – Tu žengei į svetimą teritoriją, ar ne?

      – Tiesa. Mane pasikvietė jūsų šerifas Heisas Karsonas. Jie turi NK. Jo prašymu aš tiriu nusikaltimo vietą, tik neatsivežiau visų reikiamų priemonių. Tikiuosi, kad ūkinių prekių parduotuvėje man pagelbės. Būtų nedovanotina važiuoti atgal į San Antonijų, kai tiriu bylą.

      – Tiriate bylą? – visai sutrikęs atkartojo Harlis.

      – Taip, tiriu bylą. Skirtingai nei jūs, kai kas yra tikras profesionalas ir turi rimtų darbų, – išpyškino ji.

      – Ar judu pažįstami? – paklausė Kešas. It vertindama ji įdėmiai nužvelgė Harlį.

      – Ne visai. Šis vyriškis užlėkė laiptais it akis išdegęs ir tvojo man durimis. Dar sakosi esąs kaubojus, – sušnabždėjo ji it patikėdama didžiausią paslaptį. – Bet manau, kad jis meluoja, nes neturi nei arklio, nei virvės, nedėvi skrybėlės ir neavi kaubojų batų. Dar sako, kad nemoka dainuoti ir mano, kad jaučiai slampinėja laisvi po ūkinių prekių parduotuves.

      Harlis spoksojo į ją, o veide žaibo greičiu keitėsi tokia jausmų įvairovė, kokios jis neišgyveno per visą savo gyvenimą.

      Kešas nusikvatojo.

      – Tiesą sakant, jis tikras kaubojus. Jo vardas Harlis Fouleris, jis yra Parkso rančos prižiūrėtojas.

      – Tik pamanykite! – šūktelėjo mergina. – Koks būtų smūgis Teksaso įvaizdžiui, jei čia įžengtų koks turistas ir pamatytų jį, taip pasidabinusį. – Liauna ranka ji mostelėjo į Harlio drapanas. – Niekas nebevadins mūsų pasaulio kaubojų sostine, jei pamatys kaubojus su beisbolo kepuraitėmis! Kokia gėda!

      Kešas iš paskutiniųjų stengėsi tvardytis ir nesijuokti. Harlis atrodė taip, lyg tuojau sprogs.

      – Jau geriau kaubojus be arklio, nei rangovas su tokiu požiūriu! – atšovė jis, įsmeigęs karščiu pulsuojančias akis. – Stebiuosi, kaip kas nors išvis pasamdė jus ką nors statyti.

      – Aš nieko ir nestatau. Bet galėčiau, jei tik užsimanyčiau, – išdidžiai pareiškė ji.

      – Ji

Скачать книгу