Urantijos Knyga - Urantia Foundation

Скачать книгу

bet ne apgyvendintų sferų jūsų sistemoje, šitas Pirminis Sūnus buvo supainiotas su vienu iš lygiaverčių Sūnų Kūrėjų, Nebadono Mykolu, kuris save padovanojo Urantijos mirtingosioms rasėms.

      (74.5) 6:1.6 Nors bet kurie iš Rojaus Sūnų galėtų būti tinkamai vadinami Dievo Sūnumis, bet mes įpratę “Amžinojo Sūnaus” įvardijimą palikti šitam Pirminiam Sūnui, Antrajam Šaltiniui ir Centrui, bendrajam kūrėjui su galios ir tobulumo centrinės visatos Visuotiniu Tėvu ir bendrajam kūrėjui su visais kitais dieviškaisiais Sūnumis, kurie kilo iš begalinių Dievybių.

      2. Amžinojo Sūnaus prigimtis

      (74.6) 6:2.1 Amžinasis Sūnus yra lygiai taip pat nesikeičiantis ir be galo patikimas, kaip ir Visuotinis Tėvas. Jis taip pat lygiai toks dvasinis, kaip ir Tėvas, lygiai tokia pati tikrai beribė dvasia. Jums, kurių kilmė yra žema, šis Sūnus pasirodytų, jog yra daugiau asmenis, kadangi prisiartinimo požiūriu jis yra vienu žingsneliu arčiau jūsų negu Visuotinis Tėvas.

      (74.7) 6:2.2 Amžinasis Sūnus yra amžinasis Dievo Žodis. Jis yra visiškai toks pat, kaip Tėvas; ir iš tikrųjų, Amžinasis Sūnus yra Dievas Tėvas, asmeniškai pasireiškiantis visatų visatai. Ir šitai buvo, yra, ir amžinai bus tiesa sakyti apie Amžinąjį Sūnų ir apie visus lygiaverčius Sūnus Kūrėjus: “Kas matė Sūnų, tas matė Tėvą.”

      (74.8) 6:2.3 Prigimtimi šis Sūnus yra visiškai toks pat, kaip dvasinis Tėvas. Kada mes garbiname Visuotinį Tėvą, tada mes iš tikrųjų tuo pačiu metu garbiname Dievą Sūnų ir Dievą Dvasią. Dievas Sūnus yra lygiai tiek pat dieviškai realus ir amžinas prigimtimi, kaip ir Dievas Tėvas.

      (75.1) 6:2.4 Šis Sūnus ne tik turi visą Tėvo begalinį ir transcendentinį teisumą, bet taip pat šis Sūnus atspindi visą Tėvo charakterio šventumą. Šis Sūnus turi tokį patį Tėvo tobulumą ir bendrą atsakomybę padėdamas visiems netobulumo tvariniams savo dvasinėse pastangose pasiekti dieviškąjį tobulumą.

      (75.2) 6:2.5 Amžinasis Sūnus turi visą Tėvo dieviškumo charakterį ir dvasingumo savybes. Šis Sūnus yra Dievo absoliutumo pilnatvė asmenybėje ir dvasioje, ir šitas savybes šis Sūnus atskleidžia asmeniškai vadovaudamas visatų visatos dvasinei vyriausybei.

      (75.3) 6:2.6 Dievas, iš tikrųjų, yra visuotinė dvasia; Dievas yra dvasia; ir šitoji Tėvo dvasios prigimtis yra sukoncentruota ir įasmeninta Amžinojo Sūnaus Dievybėje. Sūnuje visus dvasinius požymius akivaizdžiai labai smarkiai padidina atsiskyrimas nuo Pirmojo Šaltinio ir Centro visuotinumo. Ir taip, kaip Tėvas savo dvasine prigimtimi dalinasi su Sūnumi, lygiai taip jie drauge iš tikrųjų visiškai ir be apribojimų šia dieviškąja dvasia dalinasi su Bendrai Veikiančiuoju, Begaline Dvasia.

      (75.4) 6:2.7 Tiesos meilėje ir grožio sukūrime Tėvas ir Sūnus yra lygūs, išskyrus tai, jog Sūnus atrodo, kad yra labiau atsidavęs visuotinių vertybių išimtinai dvasinio grožio įgyvendinimui.

      (75.5) 6:2.8 Dieviškajame gėryje aš nematau jokio skirtumo tarp Tėvo ir Sūnaus. Tėvas savo visatos vaikus myli kaip tėvas; Amžinasis Sūnus žvelgia į visus tvarinius tiek kaip tėvas, tiek kaip brolis.

      3. Tėvo meilės tarnystė

      (75.6) 6:3.1 Sūnus turi tokį patį Trejybės teisingumą ir teisumą, bet šituos dieviškuosius bruožus užgožia Tėvo meilės ir gailestingumo begalinis įasmeninimas; Sūnus yra dieviškosios meilės apreiškimas visatoms. Kaip Dievas yra meilė, taip Sūnus yra gailestingumas. Sūnus negali mylėti labiau už Tėvą, bet jis gali parodyti gailestingumą vienu papildomu būdu, nes jis yra ne tik vienas pirminių kūrėjų, kaip Tėvas, bet taip pat jis yra to paties Tėvo Amžinasis Sūnus, šituo dalindamasis sūnystės patyrimu su visais kitais Visuotinio Tėvo sūnumis.

      (75.7) 6:3.2 Amžinasis Sūnus yra didis gailestingumo paskleidėjas visai kūrinijai. Gailestingumas yra Sūnaus dvasinio charakterio esmė. Amžinojo Sūnaus mandatai, kada pasklinda Antrojo Šaltinio ir Centro dvasinėmis grandinėmis, tada jie skamba gailestingumo tonais.

      (75.8) 6:3.3 Tam, kad suvoktumėte Amžinojo Sūnaus meilę, jūs turite iš pradžių suvokti jos dieviškąjį šaltinį, Tėvą, kuris yra meilė, ir tuomet pamatyti šitos begalinės meilės atsiskleidimą Begalinės Dvasios ir jos beveik beribės tarnaujančiųjų asmenybių gausybės toli nusidriekiančiame tarnavime.

      (75.9) 6:3.4 Amžinojo Sūnaus tarnavimas yra paskirtas tam, kad apreikštų meilės Dievą visatų visatai. Šitas dieviškasis Sūnus neįsitraukia į negarbingą užduotį, mėgindamas įtikinti savo gailestingąjį Tėvą, kad mylėtų savo žemus tvarinius ir parodytų gailestingumą laiko blogadariams. Kaip klaidinga Amžinąjį Sūnų įsivaizduoti tokį, kuris maldauja Visuotinį Tėvą parodyti gailestingumą savo žemiems tvariniams erdvės materialiuose pasauliuose! Tokios Dievo sampratos yra primityvios ir absurdiškos. Vietoje šito jūs iš tiesų turėtumėte suvokti, kad Dievo Sūnų visi gailestingumo pasireiškimai yra Tėvo visuotinės meilės ir begalinės užuojautos širdies tiesioginis atskleidimas. Tėvo meilė yra Sūnaus gailestingumo tikrasis ir amžinasis šaltinis.

      (75.10) 6:3.5 Dievas yra meilė, Sūnus yra gailestingumas. Gailestingumas yra įkūnyta meilė, Tėvo meilė, veikianti Amžinojo Sūnaus asmenyje. Šito visuotinio Sūnaus meilė lygiai taip pat yra visuotinė. Kaip meilė yra suvokiama skirtingų lyčių planetoje, tai Dievo meilė yra labiau palygintina su tėvo meile, tuo tarpu Amžinojo Sūnaus meilė yra panašesnė į motinos meilę. Iš tikrųjų, tokie palyginimai yra primityvūs, bet aš juos vartoju tikėdamasis žmogiškajam protui perteikti tokią mintį, jog Tėvo meilė ir Sūnaus meilė skiriasi ne dieviškuoju turiniu, bet išraiškos kokybe ir metodu.

      4. Amžinojo Sūnaus savybės

      (76.1) 6:4.1 Amžinasis Sūnus motyvuoja kosminės realybės dvasinį lygį; šio Sūnaus dvasinė energija yra absoliuti visų visatos aktualybių atžvilgiu. Jis tobulai kontroliuoja nediferencijuotos dvasinės energijos visą tarpusavio ryšį ir visą aktualizuotą dvasinę realybę savo absoliučiu dvasinės gravitacijos grybšniu. Visa gryna nefragmentuota dvasia ir visos dvasinės būtybės ir vertybės reaguoja į Rojaus pirminio Sūnaus begalinę traukiamąją galią. Ir jeigu kada nors amžinoji ateitis būtų beribės visatos atsiradimo liudininkė, tada Pirminio Sūnaus dvasinė gravitacija ir dvasinė galia bus visiškai adekvačios tokios beribės kūrinijos dvasinei kontrolei ir efektyviam administravimui.

      (76.2) 6:4.2 Šis Sūnus yra visagalis tiktai dvasinėje valdoje. Visatos administravimo amžinojoje sferoje niekada nesusiduriama su tuščiu ir nereikalingu funkcijos pasikartojimu; Dievybės nelinkusios visatos tarnystės nereikalingai dubliuoti.

      (76.3) 6:4.3 Pirminio Sūnaus buvimą visur sudaro visatų visatos dvasinė vienybė. Visos kūrinijos dvasinis suvienijimas remiasi Amžinojo Sūnaus dieviškosios dvasios visur esančiu aktyviu buvimu. Kada mes suvokiame Tėvo dvasinį buvimą, tada savo mąstyme mums sunku jį atskirti nuo Amžinojo Sūnaus dvasinio buvimo. Tėvo dvasia amžinai gyvena Sūnaus dvasioje.

      (76.4) 6:4.4 Tėvas turi būti dvasiškai esančiu visur, bet toks buvimas visur pasirodo, jog yra neatskiriamas nuo Amžinojo Sūnaus visur esančios dvasinės veiklos. Tačiau mes iš tiesų manome, jog dualistinės dvasinės prigimties Tėvo-Sūnaus buvimo visose situacijose Sūnaus dvasia yra lygiavertė Tėvo dvasiai.

      (76.5) 6:4.5 Savo ryšyje su asmenybe, Tėvas veikia asmenybės grandinėje. Savo asmeniniame ir pastebimame ryšyje su dvasine kūrinija, jis pasirodo savo Dievybės visumos fragmentuose, ir šitie Tėvo

Скачать книгу